Arvydo Sabonio įpėdiniais siekiantys tapti Robertas Javtokas, Vydas Gedvilas ir Ramūnas Butautas pirmoje 15min dalyje dalijosi mintimis apie bendražygius, su kuriais eitų į LKF, situaciją Lietuvos krepšinyje ir spragas.
Antroje dalyje buvo paliestos būsimų vyrų ir moterų rinktinių strategų bei augančios kartos temos.
Natūralizacija:
V.Gedvilas: „Griežtai prieš nesu, jei kalbame apie tokius atvejus, kaip Igno Brazdeikio. Nors jis gavo pilietybę, tačiau nelabai veržiasi į rinktinę. Reikia suteikti tokiems, kurie veržiasi ir nori žaisti. Jei yra perspektyvus ir lietuviškų šaknų turintis krepšininkas, aš nieko prieš. Jei suteiktų pilietybę, jis galėtų žaisti šalies rinktinėje. Jei žmogus yra visiškai integravęsis į visuomenę, moka lietuvių kalbą, tuomet nėra problemų. Bet jei iš niekur paimtume krepšininką ir bandytume jį natūralizuoti, tai nėra pats geriausias kelias. Mes turime savo žaidėjus ir savo krepšinį ugdyti. Turime gana daug talento.“
R.Javtokas: „Šiuo klausimu turiu labai tvirtą nuomonę – kol kas, kalbant apie rinktinių lygį, tikrai esame pajėgūs atrasti reikiamus resursus Lietuvoje. Nors pastarieji pavyzdžiai Slovėnijos rinktinėje parodė, kad žaidėjų natūralizacija padėjo pasiekti aukštų rezultatų, tačiau ilgalaikėje perspektyvoje tai nėra geras būdas krepšinio lygiui užtikrinti. Gal kiek kitaip vertinčiau žaidėjų ir trenerių natūralizaciją. Pastarųjų atveju paprastai tai būna tik specialisto samdymas, įdarbinimas, o neretai tai gali būti veiksminga, jei pasitelkiamas specialistas dirbti trenerių komandoje. Tačiau manau, kad kol kas mes tikrai pajėgūs spręsti savo problemas be užsieniečių, o ypač žaidėjų.“
R.Butautas: „Pasaulis globalizuojasi septynmyliais žingsniais. Matome, jog žaidėjai migruoja, ir ne tik tarp klubų. Iš tikrųjų ne vienoje nacionalinėje rinktinėje galime išvysti tiek natūralizuotus žaidėjus, tiek trenerius. Net ir krepšinio šalyse atsiranda amerikiečių ir kitos tautybės žaidėjų.
Aš nemanau, kad žaidėjų ir trenerių sektoriuose trūksta talento. Mūsų krepšinis dar yra savitas. Mūsų tauta yra savita. Nepraraskime to savitumo. Šią problemą turėtume spręsti kitaip. Jei neturime žaidėjo, tai ugdykime jį. Tobulinkime ir trenerius, kad mums nereikėtų kviesti užsieniečio. Nors gyvenimas globalizuojasi, bet nemanau, kad sirgaliai būtų patenkinti, jei rinktinėje atsirastų natūralizuotas žaidėjas.“
3x3 krepšinis Lietuvoje:
V.Gedvilas: „Tai olimpinė sporto šaka, turime su tuo susitaikyti. Mums reikia vystyti 3x3 krepšinį. Bet neturėtų būti taip, kaip yra dabar, kad tie patys krepšininkai žaidžia ir 5x5, ir 3x3. Manau, kad reikia skatinti tokį krepšinį, nes tai olimpinė sporto šaka. Latviai, kurie 5x5 vyrų krepšinyje olimpiniu lygmeniu niekada nebuvo pasiekę kažkokių rezultatų, tai įrodė ir laimėjo aukso medalius. Nemanau, kad dabar buvo labai aukštas lygis. Man teko stebėti 3x3. Gražiai atrodo, gražus krepšinis. Bet tai nebuvo aukšto lygio krepšinis. Kadangi nepatekome į olimpines žaidynes, galbūt mes buvome subūrę ne tą komandą. Bet tai yra tik pradžia. Turime sudaryti atskirą lygą ir komandą. Galbūt jau nuo vaikų amžiaus kai kuriuos krepšininkus orientuoti į 3x3 žaidimą. Jie turėtų dalyvauti įvairiuose komerciniuose ir tarptautiniuose turnyruose. Jie turi eiti savo keliu. Bet taip, tai yra viena iš LKF veiklos krypčių. Mes turime palaikyti 3x3 krepšinį.“
R.Javtokas: „Tai auganti krepšinio rūšis, kurią itin skatina jos įtraukimas į olimpinių žaidynių programą. Manau, kad turime nemažai potencialo būti konkurencingi joje, nes krepšininkų turime tikrai daug. Be to, jiems ši krepšini rūšis atveria papildomas galimybes. Lietuvoje susidomėjimas ja auga, matome, kad ir komandų skaičius yra nemažas. Nebūdamas aukšto lygio 5 prieš 5 žaidėju, galbūt gali tapti geru 3 prieš 3 žaidėju, nes čia reikalingos kitokios savybės. Krepšinio federacija jau dabar skyrė šiai disciplinai nemažą dėmesį. Taigi, manau, kad šis dėmesys turi išlikti ir toliau, nes tai disciplina, kurioje galime laimėti tokį pat aukso medalį olimpiadoje. Norisi pasidžiaugti kaimynų latvių puikių rezultatu olimpinėse žaidynėse, bet puikiai žinome, kad jau dabar mes esame pasiekę aukštą lygį. O jei dar truputį pasistiebsime, Lietuvos 3x3 vyrų komandą tikrai galime tikėtis išvysti Paryžiaus olimpinėse žaidynėse. Tikėkimės ir mūsų moterų progreso šioje srityje.“
R.Butautas: „Apie šią sporto šaką esu labai geros nuomonės. Nors ir keistai skamba. Bet tai yra visiškai kitokia sporto šaka, turinti labai geras perspektyvas. Mūsų broliai latviai parodė, jog mūsų jėgomis galima nugalėti visą pasaulį ir tapti olimpiniais čempionais.
Manau, kad turėtume pradėti nuo vaikų amžiaus, integruodami 3x3 čempionatus į MKL varžybas. 3x3 turėtų tapti svarbia sporto šaka regionuose, kadangi mažėjant vaikų skaičiui ten yra sunku surinkti 12–15 metų jaunųjų žaidėjų grupes. Neretai tos grupės išyra, o vaikai dingsta. Dėl to pagelbėtų 3x3 krepšinis. Kiekvienas mažas miestelis galėtų turėti savo komandą. Galbūt ir ne vieną. Ir galėtų būti konkurencingi didmiesčiams, kas yra beveik neįmanoma žaidžiant tradicinį krepšinį. Švietimo ministerija, mano komandos iniciatyva, yra pripažinusi 3x3 krepšinį, kaip atskirą sporto šaką.
3x3 turėtų padėti ugdyti jaunuosius talentus, ko mums šiuo metu trūksta. Tai rodo šiandieniai rezultatai, pavyzdžiui, nepatekimas į olimpines žaidynes. Mums trūksta individualiai stiprių žaidėjų. Kūrėjų aikštelėje. Žaidėjų, kurie gali susikurti situacijas sau ir partneriui. Būtent 3x3 krepšinyje yra daug žaidimo 1x1. Taip pat yra daug kontakto. Manau, kad jis turėtų duoti teigiamą poveikį ir 5x5 krepšiniui.“
Krepšinio agentų veikla Lietuvoje:
V.Gedvilas: „Pirmiausia su agentais reikia nustatyti konstruktyvią bendravimo formą. Tai yra krepšinio pasaulio dalis. Mano nuomone, visus Lietuvoje dirbančius agentus reikėtų suburti į asocijuotą struktūrą, kokias turi treneriai, teisėjai ir žaidėjai. Toliau – nustatyti agento veiklos reglamentą, kuris įstatymiškai apibrėžtų agento veiklos ribas, pavyzdžiui, nuo kokio amžiaus gali pradėti bendrauti su žaidėjais. Manau, kad nuo 16 metų. Kitais atvejais galima būtų rekomenduoti FIBA panaikinti agento licencijas. Kiek žinau, sporto įstatyme nėra reglamentuota agento veikla. Šiuo metu jie dirba sau, o krepšinis – sau. Agentai Lietuvoje daro tai, ką nori. Taigi reikia agento veiklą struktūrizuoti. Taip pat reikia bendrauti su agentais, nes jie – krepšinio pasaulio dalis.“
R.Javtokas: „Kadangi agentai neturi savo vieningos asociacijos, šioje srityje reikia įdėti nemažai darbo, kad būtų laikomasi vieningų taisyklių. Iš jaunų žaidėjų jie neuždirba, bet juos prisivilioję formuoja jų nuomonę. Kad to išvengtume, manau, reikėtų įdiegti standartizuotus kontraktus vaikams iki 18 metų. Už tokių sutarčių parengimą būtų atsakinga federacija, todėl tėvams, dažnai nežinantiems visų subtilybių, nebereikėtų bijoti klubų ar agentų apgavysčių. Iš dalies dabar klubai į jaunimą investuoja nemažus pinigus, mokyklos juos užaugina, o pinigus gauna agentas. Manau, kad žaidėjui pasiekus aukštesnį lygį, išpirkos dalis turi priklausyti ir krepšinio mokyklai, ir pirmiesiems treneriams. Tokia sistema motyvuotų ir trenerius užauginti talentus, o ne tik siekti laimėti su anksčiau subrendusiais vaikais.“
R.Butautas: „Mano komanda jau dirba šiuo klausimu. Esame pateikę Švietimo ministerijai agentų veiklos reglamentavimą, skirtą sporto įstatymui. Ta veikla turi būti reglamentuota, atitikti Lietuvos įstatymus, darbo įstatymus ir santykius juose.
Tarptautiniame lygyje irgi yra priimti kai kurie pakeitimai. Tai labiau susiję su suaugusių krepšiniu, o kalbant apie vaikų krepšinį, šie dalykai yra opūs kiekvienoje šalyje. Aš esu domėjęsis ir gilinęsis į šiuos dalykus užsienyje. Taigi problemos yra visur.
Pirmas dalykas – agentų darbo veiklos reglamentavimas. Antras – reikia šviesti tiek jaunuosius krepšininkus, tiek jų tėvus. Tėvai dažnai pasiduoda įkalbinėjimams, ne visada sąžiningiems. Agentų yra ir sąžiningų, ir ne. Reikia šviesti, aiškinti su konkrečiais pavyzdžiais, kokios yra grėsmės, kokie pliusai ir minusai, ką vaikas gali laimėti ir pralaimėti. Galiausiai, kas gali su juo atsitikti. Tuomet palikti tėvams spręsti, kurie ir taip atsakingi už savo vaiko likimą. Bet jie turi žinoti visas grėsmes ir pasekmes. Kažko uždrausti negalime, nes tai nėra federacijos kompetencija.“
Trenerių licencijavimas:
V.Gedvilas: „Krepšinio visuomenė maišo du dalykus. Yra krepšinio trenerių rengimas, kuo užsiima sporto krypties programą turintys universitetai. Jie yra atsakingi už krepšinio trenerių rengimą, jų kokybę, išsilavinimą ir bendrą intelektualinį lygį. Visuomenė dažnai galvoja, jog krepšinio trenerių asociacija yra atsakinga už trenerių rengimą. Bet iš tikrųjų taip nėra. Mes atsakingi už krepšinio trenerių kvalifikacijos kėlimą, jog universitetą baigę treneriai dar gautų papildomų žinių, kur galėtų tobulėti ir palaikytų gerą „sportinę formą“.
Mūsų krepšinio trenerių rengimo sistema, mano nuomone, yra viena geriausių pasaulyje. Tik Lietuvos įstatyme įrašyta, jog krepšinio treneris turi baigti sporto bakalauro kryptį. Mes tai įrašėme prieš 12 metų, kai dar nebuvo sporto įstatymo. Pas mus treneriai beveik 600 valandų rašo bakalaurą ir dar virš 200 valandų magistrą. Jie dar dalyvauja kvalifikacijos kėlimo kursuose. Trenerio išsilavinimui galimybių ir priemonių yra labai daug. Pavyzdžiui, mes, trenerių asociacija, už kurią esu atsakingas 20 metų, esame pasirašę sutartį su LKF ir esame atsakingi tik už kvalifikacijos kėlimą. Ir tą mes darome. Kasmet darome po du seminarus – vienas vienos dienos, o kitas – trijų dienų. Asociacijoje yra 400 narių, o 98 proc. jų yra baigę bakalauro studijas, kaip ir priklauso pagal įstatymą.
Trenerių asociacija yra įsteigusi ir tarptautinį krepšinio universitetą, kuris dirba virš 3 metų. Mes bendraujame su 50 pasaulio valstybių. Nuolatos vedame seminarus. Kai vyko Turkijos krepšinio federacija, 300 trenerių visą savaitę klausėsi mūsų bei kitų pasaulio specialistų. Esame sukūrę virš 600 mokamųjų filmų, kuriuos nuolatos pildome. Darome seminarus ir Afrikos valstybėms, ir Indonezijai, ir Latvijai. Jie gali nemokamai prisijungti prie seminarų, užtenka sumokėti kasmetinį nario mokestį.
Kalbant apie trenerius, yra kita problema. Regionų treneriai negali įvykdyti visų šešių kategorijų. Tai beveik neįmanoma. Jie turi paruošti du rinktinės narius, rezultatą turi kartoti kas dvejus metus. Jei nepakartoji, vėl gauni mažiausią kategoriją. Reikia sutvarkyti šiuos reikalus. Trenerio algos klausimą taip pat reikia išspręsti. Yra dvi sistemos, kurios nuo seno taip ir liko. Viena kategorija suteikiama prie departamento, kita – prie Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos. Reikia suvienodinti trenerių apmokėjimų tvarką. Turime daug rajonų, kurie nori krepšinio trenerio, bet rasti už 500–600 eurų yra sudėtinga. Jie dirba per tris darbus, kad galėtų pragyventi. Jei aš ateičiau dirbti į sporto mokyklą, irgi gaučiau 500–600 eurų. Šitą sistemą reikia sutvarkyti, o turi prisidėti ir ministerija, nes treneris yra pagrindinis žmogus, kuris formuoja visą krepšinio veiklą.“
R.Javtokas: „Dirbti su skirtingo amžiaus ir pasirengimo krepšininkais bei komandomis turėtų treneriai, turintys reikiamų žinių ir sukauptą patirtį. Manau, kad valstybėje turi egzistuoti sistema, kuri numato bendruosius reikalavimus sporto treneriams ir jų licencijavimui, o krepšinio federacija kartu su krepšinio trenerių asociacija turėtų turėti teisę nustatyti taisykles, tvarkas jau konkrečiai krepšinio srityje. Visų atvejų sporto įstatyme neaprašysi, o krepšinio federacija gali rasti sprendimus, kaip vertinti, tarkime, užsienio specialistus, kokius reikalavimus ir patirtį nustatyti Lietuvoje kvalifikaciją įgijusiems vaikų treneriams, kokią kvalifikacijos kėlimo sistemą nustatyti. Žinoma, licencijų administravimas būtų didelis iššūkis, nes tam reikia nemažai žmogiškųjų ir finansinių išteklių, tačiau pritarčiau, kad tai reikalinga sistema ir Lietuvoje. Ypač įvertinant ir pažangių užsienio valstybių patirtį, pavyzdžiui, Ispanijos, apie kurios sistemą jau teko išsamiai diskutuoti su jų federacijos prezidentu Jorge Garbajosa. Jis man pažadėjo reikiamą pagalbą, jei Lietuva imtųsi aktyvių veiksmų šiuo klausimu.“
R.Butautas: „Trenerių licencijavimas yra visame pasaulyje. Mes, kaip krepšinio šalis, kitiems sukeliame didelę nuostabą, kai pasakome, kad neturime licencijavimo. Vienos kategorijos trenerio pažymėjimas skamba ir atrodo nerimtai. Kai dariau šį projektą ir teko konsultuotis, tai sukėlė didžiausią nuostabą ir net pašaipas, jog krepšinio šalis neturi trenerių licencijavimo.
Noriu pabrėžti vieną dalyką. Jei treneris nori tobulėti, jis turi būti „sotus“. Reikia pasirūpinti, kad treneriams būtų sudarytos normalios sąlygos ir normali alga. Grįžtu vėl prie biudžetinių įstaigų trenerių kvalifikacinių kategorijų. Tai tiesiogiai lemia jų algas. Jei sąlygos geras, tuomet treneris pats norės tobulėti.
Licencijavimo tema buvo daug spekuliacijų. Net tiesioginio melo. Aš dabar aplankiau 90 proc. Lietuvos. Žmonės yra kardinaliai pakeitę nuomonę, kai su jais pakalbi ir paaiškini. Galbūt buvo federacijos klaida, nes nebuvo tinkamai iškomunikuota. Grįžtame prie problemos, kuri buvo numeris vienas.“
FIBA ir globalus krepšinis:
V.Gedvilas: „Buvo tokių norų pakeisti kažką FIBA. Pamatėte, kas nutiko. Aš apie tai dabar negalvoju. Jei būsiu išrinktas, mąstysiu, kaip pagerinti LKF veiklą. Kaip siekti gerų rezultatų. Kaip pagerinti treniravimosi kokybę, kaip padėti treneriams. Visų pirma, galvoju apie tai. Kai tai sutvarkysime, kai turėsime pergalių ir būsime matomi visame pasaulyje, tada galbūt ir FIBA atsisuks į mus ir klaus, ką reikia daryti. Pagal reitingą vyrų krepšinis yra 8-oje vietoje, moterų – dar žemiau. Kai būsime pirmose pozicijose, tada į mus atsisuks. Bet pradžioje jokių revoliucijų nesiruošiu daryti. Noriu sudėlioti savo komandą, priimti geriausius sprendimus, kurie turėtų didžiausią naudą. Aš vienas to nepadarysiu. Reikia komandos, o mano komanda yra gera. Mes sugebėsime susitvarkyti.“
R.Javtokas: „Kalbant globaliame kontekste ir galbūt net lyginant su kitomis sporto šakomis, manau, kad FIBA pralaimi. Pirmiausia pralaimi finansine, t. y. lėšų pritraukimo prasme. Taip pat ir vadyba, požiūriu į krepšinio, kaip sporto šakos, plėtrą skirtingose valstybėse. Šiuos dalykus ir reikėtų pirmiausia tobulinti. Suprantu, kad nei aš, nei mano komandos nariai to staiga nepakeisime, tačiau tikrai stengsimės kelti inovatyvias idėjas ir tarptautiniu lygmeniu, aktyviai atstovauti Lietuvos krepšinio interesus.“
R.Butautas: „Krepšinis sparčiai vystosi. Nereikia būti orakulu. Būdavo šalių, kurioms pralaimėjus mažiau 20 taškų, keldavo nuostabą. Atkreipkite dėmesį, kaip sparčiai tobulėja ir auga meistriškumas Afrikoje, Azijoje, Pietų Amerikoje. O Europos šalys, kurios nebūdavo krepšinio šalys, dabar tapo rimtu varžovu daugeliui. Vien tai, kad į olimpines žaidynes nepateko ne tik Lietuva, bet ir Serbija, Kanada, Kroatija, Graikija, kalba, jog konkurencija labai išaugusi. Lygis padidėjęs visose žemynuose. Tai susiję su krepšinio globalizacija, nes vyksta žaidėjų ir trenerių migracija. Informacija plinta šviesos greičiu. Tai padeda tobulėti krepšiniui „ne krepšinio šalyse“.“
Apie FIBA langų sistemą:
V.Gedvilas: „Faktas, kad langų sistema yra nesąmoninga. Reikia sistemos, kur visi stipriausi žaidėjai, NBA ar Eurolygos, galėtų atstovauti savo šalies rinktinei. Kas dabar yra, tai nesąmonė. Futbole visada žaidžia stipriausi žaidėjai, nesvarbu, tai yra pasaulio, Europos čempionatas ar atranka. Mes norime gero krepšinio, tad reikia su langais kažką keisti. Bet turime turėti raumenis, kad galėtume ką nors pakeisti.“
R.Javtokas: „Manau, kad nacionalinėse rinktinėse turėtų žaisti geriausi šalies žaidėjai ir tam turėtų būti sudarytos sąlygos. FIBA šiuo metu siekia mažiau išsivysčiusių krepšinio valstybių plėtros, krepšinio populiarumo jose didinimo, tačiau, ar dėl to turi kentėti stipriausios šalys? Susidomėjimas langais ir apskritai nacionalinės rinktinės žaidimu mažėja ne tik Lietuvoje, todėl šį klausimą ateityje kelsime, dirbsime su kitomis lyderiaujančiomis valstybėmis, kad varžytis galėtų geriausios komandos, kuriose žaidžia stipriausi žaidėjai. Šiuo klausimu turime rasti stiprius sąjungininkus tarptautiniu lygmeniu, nes tik mūsų balsas nieko nelems.“
R.Butautas: „Lietuva yra FIBA narė. Ji turi sekti nustatytomis taisyklėmis. Aišku, mūsų krepšiniui FIBA langų sistema nėra pati patogiausia, bet su šiais sunkumais susiduria ir kitos šalys, kurių geriausi žaidėjai rungtyniauja NBA ar Eurolygoje. Ne mes vieni tokie esame, turime prisitaikyti prie FIBA diktuojamų sąlygų. Bet FIBA turėtų susitarti su NBA ir Eurolyga. LKF mažai ką gali pakeisti.“
