Iš Arvydo Sabonio Lietuvos krepšinio federacijos vairą norintys perimti Robertas Javtokas, Vydas Gedvilas ir Ramūnas Butautas pirmoje 15min dalyje dalijosi mintimis apie bendražygius, su kuriais eitų į LKF, situaciją Lietuvos krepšinyje ir spragas.
Trečioje dalyje, kuri 15min portale pasirodys ketvirtadienį vakare, kandidatai į LKF prezidento postą kalbės apie 3x3 krepšinio padėtį Lietuvoje, agentų veiklos spragas, natūralizaciją, trenerių licencijavimą ir FIBA.
Naujasis Lietuvos vyrų rinktinės treneris:
V.Gedvilas: „Teko kalbėtis su kai kuriais kandidatais. Kaip ir kiti, matau tuos pačius žmones, kurie yra aiškūs. Šarūnas Jasikevičius yra perspektyvus ir geras treneris, jis tai jau įrodė. Bet puikiai suprantame, kad jis treniruoja stiprų „Barcelona“ klubą ir į rinktinę neatvyks. Manau, kad kita yra Kazio Maksvyčio kandidatūra. Atėjo laikas jam paimti vyrų rinktinę, kadangi jo kartos žaidėjai, kaip Valančiūnas, Ulanovas ar Butkevičius, žaidžia stipriose komandose ir lygose, tad išmušė Kazio valanda.
Žinoma, gali būti ir kiti. Neatmetu Rimo Kurtinaičio, kurį esu siūlęs ir anksčiau, kai buvo paskirtas Dainius Adomaitis. Tą patį siūlė ir trenerių asociacija, bet vykdomasis komitetas patvirtino D.Adomaitį. Aš nieko prieš jį neturiu. Galbūt jis ne laiku nusiėmė ir nenuvedė komandos iki olimpinių žaidynių. Bet galėjo tai padaryti, nes jam priekaištų didelių nebuvo. Toliau yra Kęstutis Kemzūra. Tai – kandidatai, galintys vadovauti vyrų krepšinio rinktinei.“
R.Javtokas: „Šiuo klausimu nebūsiu originalus, nes viešų nuomonių pastaruoju metu buvo išsakyta tikrai nemažai. Visi norėtume turėti Šarūną Jasikevičių, bet akivaizdu, kad šiuo metu tai neįmanoma. Manau, kad federacijos vykdomojo komiteto pirmajam posėdžiui po rinkimų turėtume pristatyti Kazio Maksvyčio, Dainiaus Adomaičio, Kęstučio Kemzūros ir Rimo Kurtinaičio kandidatūras. Gavus įgaliojimus, vykdytume derybas su jais. Iš šių keturių asmenų turiu savo favoritą, bet dabar nenorėčiau jo įvardinti, nes tai būtų nekorektiška tiek šių specialistų, tiek federacijos vykdomojo komiteto atžvilgiu.“
R.Butautas: „Apie kandidatus mano nuomonė jau buvo aprašyta žiniasklaidoje. Neturiu abejonių, jog Lietuvos krepšinio sirgaliai skaitė ir žino. Šiuo metu nenorėčiau įvardinti vienos konkrečios pavardės dėl vienos labai paprastos priežasties. Reikia žinoti LKF valdymo sistemą. Ne prezidentas skiria vyriausiąjį trenerį, o vykdomasis komitetas. Jie tą daro balsuodami, o esant lygiam balsų skaičiui prezidentas įgyja persvarą, kadangi turi du balsus.
Antras dalykas – šiandien yra rugpjūčio pradžia, o rinkimai vyks už mėnesio. Per tą mėnesį gali daug kas pasikeisti, pavyzdžiui, trenerių situacijos – kažkas gaus kontraktą, kažkas išvažiuos, o kažkas persigalvos. Būčiau nekorektiškas likusių kandidatų atžvilgiu, jei dabar įvardinčiau vieną. Todėl šiuo metu tos pavardės garsiai paminėti nenoriu.“
Naujasis Lietuvos moterų rinktinės treneris:
V.Gedvilas: „Manau, kad esu didžiausias moterų krepšinio ekspertas. Dešimt metų dirbau su moterų krepšiniu, iš kurių septynerius vadovavau nacionalinei rinktinei. Įkūriau klubą „Aistės“, kuris pasitinka jau 29-ąjį sezoną. Tai seniausias moterų klubas Lietuvoje. Puikiai supratau, jei nori gerų rinktinės rezultatų, kaip treneris, turi turėti gerą krepšinio komandą. Pas mane žaidė septynios rinktinės žaidėjos. Pradėjome 1993-aisiais, o 1997-aisiais tapome Europos čempionais, nes buvau ir rinktinės, ir klubo treneris. Pas mane treniravosi tos pačios merginos. Lengva buvo suburti komandą, vienas kitą pažinojome, tad ir rezultatai buvo pasiekti.
Kas galėtų dabar treniruoti rinktinę? Matau vieną žmogų ir keletą galimų asistentų. Aš dar nesuteikčiau galimybės jauniems treneriams, kaip dabar yra kalbama apie Roką Kondratavičių. Nors ir jaučiu jam pagarbą. Jis yra mūsų klubo išaugintas treneris. Bet turime Rimantą Grigą, treniravusį Kauno „Žalgirį“ ir Baltarusijos moterų rinktinę, su kuria jis pasiekė puikių rezultatų. Gal net geriausius rezultatus per visą Baltarusijos krepšinio istoriją. Manau, kad jis yra numeris vienas, kas galėtų treniruoti Lietuvos moterų rinktinę. Jis turi sukaupęs daug patirties.
Šalia jo galėtų dirbti Linas Šalkus, kuris keletą metų buvo rinktas geriausiu moterų lygos treneriu. Dar galiu paminėti Romualdą Petronį, irgi galintį būti asistentu. Dar viena iš merginų galėtų būti asistente. Jie turi dirbti visus metus, sekti moterų krepšinį ir rezultatus, merginų žaidimą ir pasiruošimą visuose klubuose. Mes turime daug puikių krepšininkių, žaidžiančių stipriuose klubuose, tik viską reikia sudėlioti teisingai. Treneriams reikia pasirinkti, ar jie dirba su vyrais, ar su moterimis, o ne šokinėti per dvi vietas.
Nemanau, kad jaunieji treneriai, kaip Rokas Kondratavičius ir Vilius Stanišauskas, jau yra pasiruošę vadovauti moterų rinktinei. Nebent dirbtų kaip asistentai šalia vyriausiojo stratego. Dėl mano paminėtų trenerių, aš galiu guldyti galvą, kad jie gali padaryti rezultatą, bet ne tas jaunimas, kuriam reikia dar daug dirbti. Nėra laiko mokytis, reikia rezultato.
Reikia decentralizuoti moterų krepšinio valdymą. Padaryti savarankišką krepšinio lygą, kokia yra ir vyrų. Reikia turėti savo prezidentą, direktoratą, valdybą. Vienas žmogus federacijos vykdomajame komitete turi atstovauti moterų krepšiniui. Tokiu būdu jis galėtų išreikšti visų klubų nuomonę.“
R.Javtokas: „Norėčiau poste matyti jauną specialistą iš Lietuvos, kuris taiko šiuolaikinius metodus, dirba inovatyviai, turi pakankamai patirties vadovauti rinktinei. Būsiu atviras, kad šiuo klausimu tikėčiausi plačios diskusijos ir aptarimo federacijos vykdomojo komiteto posėdyje. Manau, kad visi suprantame, kad projektuoti aukštesnius rezultatus moterų krepšinyje galime tik po 4–5 metų, nes šiuo metu esame pasiekę dugną.
Moterų krepšinis Lietuvoje yra vienas didžiausių skaudulių, o tai lemia susijusių problemų visuma.
Pirmiausia – „sugriuvusi“ mergaičių parengimo sistema visoje Lietuvoje. Apie pusėje Lietuvos savivaldybių krepšinio mokyklos nesurenka mergaičių grupių. Šioje vietoje reikia galvoti jau federacijos lygmeniu, kaip mes turime paskatinti krepšinio trenerius dirbti su mergaitėmis ir surinkti grupes. Čia reikia aktyvaus darbo savivaldybėse, prisidėjimo prie trenerių motyvavimo. Taip pat reikia konstatuoti, kad krepšinis mergaitėms tapo nebepatrauklus, jos renkasi kitus užsiėmimus. Dažnai, kai reikia ir tėvų sprendimo, jie pagalvoja – o kokie tie sektini pavyzdžiai Lietuvoje, ar yra perspektyva mergaitei tapti profesionalia krepšininke ir iš to pragyventi. Didesnius moterų krepšinio laimėjimus jau baigiame pamiršti.
Antra – aukšto lygio moterų krepšinio komandos nebuvimas Lietuvoje. Komandos, kuri žaistų moterų Eurolygos turnyre, kuri galėtų padėti palaikyti ir ugdyti aukštesnį moterų krepšinio lygos lygį, susidomėjimą moterų krepšiniu. Tokios komandos egzistavimas būtų savotiškas pavyzdys, ko galima siekti, kur pradedančios savo krepšinio kelią mergaitės norėtų nueiti. Galime matyti, kad blogėjantys rezultatai sutampa su tuo laikotarpiu, kai nebeturime Europoje Lietuvai atstovaujančios klubinės komandos.
Trečia – itin mažas finansavimo pritraukimas į moterų krepšinį. Faktiškai likusi tik savivaldybių, universitetų parama. Manau, kad problema tapo ir tai, kad šioje srityje nebedirba pakankamai žinių turintys vadybininkai, kurie galėtų pritraukti verslo paramą.
Apibendrinsiu, kad Lietuvos moterų krepšinio situacijai gerinti būtina krepšinio federacijos lyderystė ir glaudus bendradarbiavimas tiek su savivaldybėmis, tiek ir verslu.“
R.Butautas: „Situacija panaši, kaip ir su vyrų rinktinės kandidatais. Esu su visais kandidatais kalbėjęs asmeniškai – su kai kuo telefonu, su kai kuo akis į akį. Sužinojau, kokia yra situacija, kad žinočiau, kokį sprendimą priimti. Tariausi ir su rinktinių – vyrų ir moterų – senbuviais. Nors žaidėjai nerenka trenerių, bet jų nuomonė yra svarbi bendram mikroklimatui ir atmosferai. Šiuos darbus esu atlikęs. Iškart po rinkimų, pergalės atveju, būtų sušauktas vykdomasis komitetas ir išrenkami nauji treneriai.“
Lietuvos jaunimo rinktinių situacija:
V.Gedvilas: „Jaunimo yra daug, jis mielai eina į krepšinį. Galbūt didesnis bumas buvo, kai turėjome pergalių, nes kai yra laimėjimų, į tą sporto šaką plūsteli ir jaunimas. Pamenu, kai laimėjome Europos čempionatą 1997-aisiais, daugiau mergaičių pradėjo lankyti krepšinį. Smagu ir įdomu.
Man teko apvažiuoti visą Lietuvą ir susipažinti su jaunimo krepšiniu. Situacija nėra labai lengva. Dirba labai daug fanatikų trenerių, ypač regionuose. Aš nepritariu LKF ir jos atstovų sprendimui, jog negalima statyti užtvarų iki 14 metų amžiaus, nes tai kenkia individualiam techniniam rengimui. Manau, kad tai yra visiška nesąmonė. Tai sakysiu bet kur. Krepšinis yra krepšinis, reikia viską daryti nuo mažens. Mes komandiškai esame gerai pasiruošę, visose amžiaus grupėse esame kažką laimėję komandiniu žaidimu.
Žinoma, negalima forsuoti vaikų jauname amžiuje. Negalima jų pertempti. Siekiame rezultato, bet jis turi ateiti paskutinėse amžiaus grupėse, kai sulaukia 18 metų ir baigia sporto mokyklą. Ten turi būti pagrindinis rezultatas. Didesnį dėmesį jauname amžiuje reikėtų skirti ne rezultatui, o individualiam techniniam veiksmų tobulinimui. Pagal tai pasaulinėse tendencijose dabar mes šiek tiek atsiliekame. Krepšinio rezultatą dabar nulemia fiziškai ir techniškai individualiai stiprūs žaidėjai. Galvoju, kad reikia atnaujinti žaidimą vienas prieš vieną. Reikia skatinti technikos veiksmų tobulinimą.
Manau, kad krepšinio federacija turėtų sudaryti sutartis su individualiai dirbančiais treneriais, kurie važinėtų po regionus, ten susirinktų visi vaikai ir jie dirbtų. Matytume ne vieną vaiką iš regiono, bet visą vaikų grupę. Jie mokytųsi visi kartu. Priemonių yra, bet akivaizdu, jog techniniam rengimui reikia skirti papildomą dėmesį.“
R.Javtokas: „Galima sakyti, kad šiek tiek sustojome vietoje, o tai lėmė ypač skaudų nuokrytį moterų krepšinyje. Justė Jocytė yra mūsų didelė viltis, tačiau norėtųsi sisteminio ir didesnių apimčių sportininkių parengimo moterų krepšinyje. Viskas juda į priekį, tiek technologijos, tiek krepšinis, konkurencija tarp valstybių auga, o mes likome patenkinti, kur esame. Rezultatų norime geresnių, bet norint tai pasiekti darbų buvo atlikta per mažai. Nekritikuoju, bet konstatuoju situaciją.
Manau, kad pastovus krepšinio specialistų žinių atnaujinimas, naujų tikslų nustatymas yra būtini. Pradėti reikėtų nuo trenerių, kuriems reikėtų naujos metodinės ir kartu motyvuojančios sistemos, bendro veikimo visos šalies mastu, federacijos, valstybės ir savivaldybių. Tie vaikai į rinktines neateina iš kažkur, juos rengia krepšinio mokyklos, kurių daugelis veikia ne didžiuosiuose miestuose. Juk tai, kas veikė prieš 20–30 metų, dabar jau nebetinka. Auga ir visai kitokia karta, tad reikia prisitaikyti prie to.
Sutinku ir palaikau mintį, kad turime ugdyti talentus, tačiau bendras konkurencijos lygis turi išlikti, nes paskui prasideda ir kiti aspektai, kai sportininkas, galbūt talentingas, auga netikėdamas savo jėgomis, tuo, kad gali laimėti, nesvarbu, su kuo žaisdamas, ar su JAV, ar su Prancūzija, ar Ispanija. Todėl krepšininkų parengime jau dabar turime skirti didelį dėmesį jų psichologijai ir motyvacijai. Jaunimo parengime turime pripažinti, kad esame lėčiau subręstanti tauta nei amerikiečiai, prancūzai ar turkai, todėl turime tai adaptuoti sportininkų rengime, galvodami jau apie vyrų krepšinį.“
R.Butautas: „Mūsų svarbiausias tikslas turėtų būti parengti krepšininkus nacionalinėms rinktinėms – moterų ir vyrų. Bet būkime teisūs patys prieš save – norisi laimėti kiekvienas rungtynes. Mes visi laukiame medalių iš jaunimo. Kodėl jų nebuvo?
Galbūt Lietuvos treneriai yra per daug susikoncentravę į komandinį žaidimą. Taip, tai yra mūsų krepšinio skiriamasis bruožas. Niekas nesako, kad reikėtų jo atsisakyti. Bet mūsų jaunimo rengimo ir ugdymo kryptis turi atitikti pasaulines tendencijas. Turime daugiau eiti per žaidėjų individualizaciją ir į universalių žaidėjų rengimą. Kitos šalys tą daro, o mes esame šiek tiek atsilikę. Galbūt dėl to nelaimime medalių.
Kita priežastis – metafizinė, susijusi su realesniais dalykais. Jei pastebite, mes pralaimime ketvirtfinalius. Pogrupyje mūsų komandos varžovus įveikia po 20 taškų, susitinkame ketvirtfinalyje pajėgų varžovą ir pralaimime, o kai reikia žaisti dėl penktų vietų, atsipalaiduojame ir dažniausiai visus įveikiame. Tai rodo lietuvišką nuolankų bruožą ar trūksta charakterio. Galbūt yra problema psichologiniame žaidėjų parengime. Tai reikėtų išgyvendinti.
Manau, kad mūsų meistriškumas yra gana didelis, kad žaistume pusfinaliuose.“
Vaikų krepšinio ugdymo sistema:
V.Gedvilas: „Manau, kad buvo padaryta klaida Moksleivių krepšinio lygoje, kurioje ugdomi talentai. Vykdomas masiškumas, nes per masiškumą ateina ir meistriškumas. Galvoju, jog reikia atgaivinti trečią lygą. Važiuojant per regionus buvo išsakyta mintis, jog regionų vaikai retai susitinka su didelių miestų komandomis. Pralaimi 50 ar daugiau taškų ir krenta motyvacija. Jie nori turėti savo lygą, kurioje žaistų prieš savo pajėgumo žaidėjus. Tai juos kažkiek motyvuotų. Norime, kad Moksleivių krepšinio lyga būtų savarankiška. Būtų trys lygos, o trečioje lygoje būtų apimta geografiškai daugiau rajonų. Per masiškumą ugdytume meistriškumą. Per Moksleivių krepšinio lygą ateina daug talentų, tad ją reikia stiprinti.“
R.Javtokas: „Sisteminiu požiūriu sieksime sukurti Lietuvos krepšinio piramidę su metodiniu federacijos vadovavimu. Stiprinsime krepšinio bendruomenės kompetencijas, sugrįšime prie kryptingo kvalifikacijos ugdymo skirtingų sričių specialistams – treneriams, teisėjams, kad tai veiktų kaip tvari sistema. Tai leis krepšiniui Lietuvoje ir toliau pritraukti daugiausia vaikų bei turėti platesnį pasirinkimą, o atnaujintos metodikos leis ugdyti šiuolaikinius krepšininkus. Sistema veikia, Moksleivių krepšinio lyga yra sėkmingas darinys, tačiau norime padaryti daugiau metodiniu lygmeniu, bendradarbiavime su krepšinio mokyklomis ir savivaldybėmis, specialistų kvalifikacija.
Bendra krepšinio metodika turi apimti taktinį, fizinį, psichologinį pasirengimą, taikomą skirtingo amžiaus aukšto meistriškumo krepšininkų parengimui – nuo jaunučių iki vyrų ir moterų rinktinių. Tai būtų taikoma ne tik rinktinių, bet ir krepšinio mokyklų sportininkų ugdyme, apimant vyrų ir moterų rengimą. Efektyviam metodikos taikymui numatome sukurti informacinių technologijų platformą. Ji būtų sukuriama kaip LKF valdomas turtas ir prieinama neatlygintinai naudotis ja LKF nariams: su prisijungimo galimybe savivaldybių krepšinio mokykloms, lygoms, klubams, treneriams. Krepšinio mokykloms ir treneriams, kurie efektyviausiai taikytų vieningą krepšininkų rengimo metodiką, naudotų IT platformą, siektume sukurti skatinimo sistemą, tarkime, nustatant finansines premijas arba stažuočių užsienyje taikymą.
IT platforma galėtų būti parduodama ir užsienio subjektams, suteikiant naudojimosi licencijas, o lėšas už tai pritrauktume į LKF biudžetą.
Dar vienas iš planų – sukurti „Krepšinio paso“ sistemą, į kurią įtraukiami jaunieji sportininkai iki 18 metų arba iki pirmojo profesionalaus kontrakto pasirašymo. Šioje sistemoje vaikai būtų atstovaujami tėvų arba kitų teisėtų atstovų. LKF narių veikloje dalyvaujantys jaunieji krepšininkai ir jų tėvai įsipareigotų laikytis nustatytų reikalavimų, kurie apima ir santykius su krepšinio agentais, premijų krepšinio mokykloms, pirmiesiems treneriams išmokėjimo tvarką, pasirašius pirmąjį profesionalų kontraktą. Krepšinio pasas galėtų suteikti teisę į nuolaidas ar papildomas paslaugas jo turėtojams, pavyzdžiui, perkant sporto aprangą ar inventorių, gaunant bilietus į krepšinio rungtynes ir panašiai.“
R.Butautas: „Ilgą laiką negyvenau Lietuvoje. Grįždavau tik pailsėti, susitikti su giminaičiais. Nebuvau taip gerai įsigilinęs į Lietuvos krepšinio problemas. Kai pradėjau dirbti federacijoje, buvau labai nustebintas, kad neturime sujungtos rengimo programos. Mane buvo ištikęs didelis šokas. Niekas nepadeda treneriams dirbti, nenurodo gairių ir į ką lygiuotis, kokios klaidos yra ir kokios turėtų būti kryptys. Tai pirmas dalykas. Tai jau yra sprendžiama mano komandos – parengti programą nuo 6 iki 19 metų su konkrečiu valandų, treniruočių skaičiumi. Net ir su konkrečiais treniruočių pavyzdžiais.
Antras dalykas, kurio neturime. Buvau nustebęs, jog neturime modelinių charakteristikų. Tai jau yra daroma. Treneris žinos, tarkime, kiek 10 metų vaikas turi šokti ar bėgti. Koks yra vidutinis rezultatas, koks yra geriausias rezultatas. Tam turime surinkę pakankamai daug duomenų. Jie dabar kaip tik yra apdorojami.
Didelė balta dėmė yra atranka ir jos kriterijai, kurių turėtų būti nuosekliai nurodyti, jog treneris turėtų orientyrą. Jis turi žinoti, į ką reikia orientuotis.
Jei kalbėtume apie Lietuvos krepšinį, galiu tik pasikartoti, ką sakiau prieš 15 metų. Mes negalime matuoti krepšininkų centimetrais, nes orientuojamės tik į aukštaūgius. O kur maži žaidėjai? Kur yra kūrėjai? Žaidėjai, kurie užbaigia 24 sekundes ar rungtynes? Kur jie dingo? Natūralu, kad jų nėra. Turime orientuotis į tai, kas vyksta pasaulyje. Antros linijos žaidėjai daro žaidimą ir rezultatą. Mes tai apleidome.
Nesakau, kad reikia mestis iš kraštutinumo į kraštutinumą. Ruoškime žaidėjus taip, kaip ruošiame. Viskas gerai. Galime pasidžiaugti, jog turime du bene geriausius centrus NBA. Bet pradėkime stengtis parengti perimetro žaidėjus, kurie gali žaisti individualiai ir gali sukurti situacijas kitiems žaidėjams. Pavyzdžiui, paimkime olimpinę atranką. Mes nesugebėjome iki Valančiūno ir Sabonio pristatyti kamuolio.
Manyčiau, kad tendencijos turėtų būti tokios.“