„Eurolygos sezonui artėjant į pabaigą, bet sportine prasme jau pasibaigus (kadangi nebėra šansų išeiti į kitą etapą), krepšinio visuomenė pradėjo vertinti Kauno „Žalgirio“ sezoną ir, dar neprasidėjus LKL atkrintamosioms, braižyti kito sezono gaires.
Eurolygai pirmą kartą paskelbus premijų už pergalę dydį (kad būtų tikslu, tai 37 000 eurų) dažnai keliamas klausimas, kam skirsime pinigus, kurie bus gauti viršijant planuotų laimėti rungtynių skaičių. Suprantu, kad svetimus pinigus skaičiuoti visada smagu, bet, girdėdamas klausimus iš žurnalistų bei komandos aistruolių, matau, kad beveik visus šis sėkmingas Eurolygos sezonas šiek tiek atitraukė nuo realybės. Kad ir kaip nesinorėtų, bet esu priverstas pasidalyti, kokia yra klubo realybė šiuo metu.
Kaip buvo pristatyta sezono pradžioje, klubas planavo surinkti 8,4 mln. eurų biudžetą. Palyginti su ankstesniu sezonu ir pasikeitusia nauja Eurolygos sistema, planavome ir didesnes pajamas. Džiugu, kad pasiekėme savo tikslą surinkti 200 tūkstančių eurų daugiau iš bilietų. Planavome surinkti 1,1 mln. eurų iš Eurolygos (tikslas viršytas), planavome gauti 2 mln. paramą iš savivaldybės (paskirta 1,9 mln.) bet planas surinkti 0,5 mln. daugiau iš rėmėjų, deja, liko neįvykdytas.
Galvokime visi kartu, kaip padėti klubui surinkti geresnį biudžetą.
Kodėl nepavyko surasti dar daugiau naujų rėmėjų ar padidinti pajamas iš esamų – sunku pasakyti. Galbūt naujo formato baimė ir neaiškumas (galbūt buvo baisu, kad iškovosime 2–3 pergales). Galbūt abejonės dėl trenerio ir komandos sudėties. Galbūt dėl prastoko sezono starto. Galbūt ne į visas įmones ir įstaigas kreipėmės, tačiau faktas lieka faktu – turint vieną geriausių Eurolygos sezonų komandos istorijoje (galima būtų vardyti daug akcentų – pirmą kartą per 18 metų nugalėtas CSKA, po 12 metų pertraukos laimėta Tel Avive, išvykose laimėta daugiau nei per paskutinius trejus metus sudėjus, ir t. t.), buvo surinkta mažiau paramos iš rėmėjų, nei tikėjomės sezono pradžioje.
Taigi, kaip matote, tie skaičiai nėra labai pozityvūs. Net palyginti su sportiniais rezultatais. Kaip ir visi, pastebiu diskusijas, kaip reikia išsaugoti komandos pagrindinius žaidėjus. Kaip reikia išsaugoti vyr. trenerį. Kaip reikia pasistiprinti keliais žaidėjais bent dviejose pozicijose. Galima sakyti, kad viskas elementaru. Tokia sporto logika.
Tačiau elementaru ir tai, kad norint išlaikyti žaidėjus, jų algos turi kilti (kas ir taip nurodyta daugelyje sutarčių). Treneriui (kuriam ir taip negalime pasiūlyti tokio biudžeto žaidėjams įsigyti, kokį gali skirti konkurentai) reikia pasiūlyti ką nors daugiau nei šiemet, kad „Top 8“ galėtų būti aiškus kito sezono tikslas (prisiminkite, kad paskutinį kartą į „Top 8“ beveik patekome Juano Plazos laikais, kai komandos „orinis“ biudžetas buvo du kartus didesnis nei šiemet).
Bet norint tą padaryti, reikia judėti į priekį (judėti į priekį neskaičiuojant, kad papildomos 3–5 pergalės padės surinkti daugiau ir tas lėšas galėsime panaudoti ateinančiam sezonui), tačiau prisidedant didesnei rėmėjų komandai. Prisidedant kad ir simboliškai, bet pamažu suburiant naujų, potencialiai didžiųjų klubą remiančių įmonių ratą. Visiems, nors ir po truputį, prisidedant prie to, kad liktų Šaras, kad liktų komandos pagrindas, pamatytume, kaip viskas atrodytų šiam nugalėtojų mentalitetą jau įgavusiam kolektyvui.
Šis Eurolygos sezonas buvo žingsnis link kažko, ko seniai laukėme. Ar pavyks žengti kitą žingsnį? Išsaugoti branduolį. Duoti treneriui geresnius karius aikštelėje. Viskas priklauso, kaip visada, nuo mūsų visų. Sirgalių arenoje (jų palaikymą giria tiek žaidėjai, tiek trenerių štabas, tiek visi Eurolygos klubai, atvažiuojantys į Kauną) ir rėmėjų. Norisi, kad grįžtume į realybę. Dar vasarą turėjome didelę „kuprą“ skolų, kurias apsiėmė mokėti „Žalgirio“ arena. Einame plonu ledu kranto link.
Galvokime visi kartu, kaip padėti klubui surinkti geresnį biudžetą. Pabandykime visi kartu (pvz., paskiriant 2 proc. nuo GPM mylimai komandai) ne tik šūkiais arenoje išsaugoti trenerį, žaidėjus ir spalio mėnesį Eurolygą pradėti geriau nei šiemet.“
