| Penktadienis | Eurolyga | „Barcelona“ – Kauno „Žalgiris“ | 22:00 | Barselona |
Kaltųjų paieškos prasidėjo labai greitai. Žalgiriečiai pateko į „Top 16“ etapą, bet pora skaudžių pralaimėjimų Atėnuose ir Krasnodare išjudino Gintaro Krapiko kėdę. Dauguma kritikų iš pradžių skalpavo būtent „Žalgirio“ trenerį, neva jis neišspaudžia iš žaidėjų maksimumo.
Nors „Žalgiris“ neskubėjo, neištvėrė – trenerį pakeitė.
O tada atėjo vadovų eilė. Dėl tos pačios sudėties, kuri prieš sezoną daugumą apsvaigino ir leido patikėti ketvirtfinalio miražu.
Tačiau komandų vadovų darbas yra kaip kortų žaidimas. Niekada negali žinoti, kokią kortą ištrauksi iš kaladės ir kiek stipri ji bus žaidimo lauke.
O ta „Žalgirio“ ištraukta ranka prieš sezoną atrodė visai gražiai. Tik kas galėjo pagalvoti, kad Martyno Pociaus sezonas bus dar prastesnis nei praėjęs Stambule?
Kas žinojo, kad Renaldui Seibučiui jis bus toks banguotas? Kas tikėjo, kad po įspūdingo proveržio Lietuvos krepšinyje Žaibu Makvynu pramintas Lukas Lekavičius užtrauks rankinį stabdį?
Kas numatė, kad sunkiai, bet iki Europos čempionato finalo Lietuvos rinktinę nuvedęs Mantas Kalnietis „Žalgiryje“, savo namuose, neras sau vietos?
9 iš 10 krepšinio gerbėjų, apžvalgininkų ir specialistų vasarą spygavo, kad „Žalgiris“ turi surinkęs intriguojančią sudėtį. Juk žaliai baltus marškinėlius užsivilko bent penki rinktinės nariai!
Bet kai pasipylė pralaimėjimai, staiga išlindo ir pastabos, kad ta puikioji sudėtis visai nebe puiki.
Juk krepšinis – komandinis sportas. Ir pralaimi ne treneris, ne vadovai, o visa komanda. Su visais treneriais, visais žaidėjais, visais vadovais.
Šaras jau prisiėmė atsakomybę. „Kiek dirbau, per mėnesį dar nesuradau kelių į komandos mentaliteto pakeitimą. Visų pirma, krepšinis turi būti didžiulė kova, agresija, didžiulis fizinis darbas. Iki šiol, reikia pripažinti, nedadirbu kažkur“, – sakė jis po skaudaus pralaimėjo Maskvos CSKA 59:94.
Šaras – ne Dievas. Jam reikia laiko.
Paulius Jankūnas pyko, kad žaidėjai pasidavė anksčiau laiko. Žaidėjams prikišti dėl pralaimėjimų nėra ko – mirtininkų grupėje tikėtis stebuklų buvo naivu. Bet joje galima garbingai išgyventi tik kovingumu. Jo su CSKA trūko.
„Žalgirio“ vadovai galėtų prisiimti atsakomybę nebent už veiksmus laviruojant ant „Top 16“ slenksčio, kai Roberto Javtoko ir Manto Kalniečio netektys paliko ryškią spragą dviejose svarbiausiose pozicijose ir skylė nebuvo užkamšyta.
Be abejo, dabar lengva prikišti dėl nepasiteisinusių vasaros pirkinių. Tačiau tokie maži klubai kaip „Žalgiris“ neturi kitos išeities, kaip tik žaisti va bank. Šį kartą „Žalgiris“, atrodo, neišlošė.
Nuo 2010-ųjų į Eurolygos ketvirtfinalį pateko tik du maži klubai – Belgrado „Partizan“ ir Gdynės „Asseco Prokom“ su Tomu Pačėsu vyr. trenerio poste. Visų kitų komandų biudžetai bent porą kartų didesni nei „Žalgirio“.
Akivaizdu, kad be didelio biudžeto nebus ir didelių pergalių. O kol „Žalgiris“ dar bent keletą metų mokės didžiulę skolą, sunku tikėtis išvysti turtingą Lietuvos čempioną.
Todėl galbūt daugiau pastangų reikėtų skirti ne kaltų ieškojimui, o naujų kelių į Eurolygos elitą atkapstymui? Apie tai reikia pagalvoti ir kritikams.
