„Tas malonus jausmas gomuryje dar nepraėjo. O švęsti... Yra darbai. Reikia eiti iki galo. Kai bus LKL uždarymas, tada bus galima pakelti šampano taurę už viską“, – šypsosi O.Kurauskas.
Prieš lemiamas serijos rungtynes jis aplankė komandą rūbinėje ir perdavė, kad žaidėjų niekas neslėgtų ir vyrai žaistų atsipalaidavę.
„Pasirodo, komanda taip ir jautėsi – nebuvo jokios įtampos“, – pabrėžė O.Kurauskas.
Pasipuošęs „Neptūno“ marškinėliais ir šaliku prieš lemtingą mačą jis nekantriai trypčiojo šalia „Siemens“ arenos parketo. Bet maždaug po dviejų valandų nuaidėjus paskutiniam teisėjo švilpukui klaipėdietis apsikabino Dainių Adomaitį, o vėliau puolė į būrį triumfuojančių krepšininkų.
„Ši serija įeis į istoriją. Jau dabar visi tik ir kalba, kokia pasakiška buvo serija. Manau, kad tokią ją prisimins dar po 20 metų“, – įsitikinęs O.Kurauskas.
Keliaudamas atgal į Klaipėdą jis su žaidėjais, treneriais ir visu „Neptūno“ kolektyvu dar pasidžiaugė saldžia pergale, o paskui skubėjo namo pas šeimą.
Džiaugsmo daug, bet darbeliai dar nebaigti.
„Liko paskutinis žingsnis – finalo serija. Reikia atidirbti, kad visai Lietuvai būtų toliau smagu stebėti ir kad būtų intriga“, – 24sek pasakojo 36-erių klaipėdietis.
Interviu su O.Kurausku – apie užkulisines strėles „Neptūnui“, atsitiktinumą, lėmusį Danielio Ewingo atvykimą į Klaipėdą, iššūkį „Žalgiriui“ ir organizacijos yrius į priekį.
– Prieš dvejus metus „Neptūnas“ pirmą kartą pateko į LKL finalą, bet šiemet tai padarėte nugalėdamas nebe Prienų „TonyBet“, o „Lietuvos rytą“. Kuri pusfinalio pergalė džiaugsmingesnė?
– Nereikia nuvertinti Prienų ir Virginijaus Šeškaus, nors jis ir nuvertino mus pasakydamas, kad esame silpnesnė komanda (duodamas interviu delfi.lt, – aut. past.). Kiekvienas turi savo nuomonę.
Tą sezoną mums sukrito viskas: patekome į LKL finalą, dar gavome vietą Eurolygoje. 2013-2014 m. sezonas visam klubui ir jo ateičiai buvo istoriškai labai reikšmingas.
Šį sezoną lydėjo didžiulė intriga. Visi buvome sunerimę, kodėl tiek daug rungtynių pralaimėjome dar reguliariajame sezone. Pastaraisiais metais nebuvome prie to įpratę. Buvo to nerimo. Slėgė ir kelionės Europos taurėje. Buvo visko. Juk ir komanda nauja, naujas trenerių štabas.
Bet su „Neptūno“ valdybos pirmininku Vytautu Lygnugariu juokavome, kad šiemet turime išvykų specialistą – trenerį Dainių Adomaitį. Mes esame vienintelė komanda Europos taurėje šį sezoną, kuri Stambule nugalėjo „Galatasaray“.
Prieš važiuodamas į Vilnių kalbėjausi su žmona. Ji teigė, jog visi kalba apie mūsų pralaimėjimą. O aš žmonai pasakiau, kad mačiau Danielio Ewingo akis. Jos buvo tokios, kaip prieš rungtynes Stambule, kur jis buvo užsivedęs ir vienas galėjo patvarkyti „Galatasaray“. Jei Ewingas supyksta, tai daug ką lemia komandai.
Pats „Lietuvos rytas“ skelbėsi, kad komandų jėgų balansą atspindi reguliariojo sezono rezultatai. Jie buvo laimėję 3 rungtynes iš 4. Kita vertus, stipriai pralaimėjome tik Karaliaus Mindaugo taurėje.
Todėl buvo motyvacija kabintis nagais, dantimis. Taip, „Lietuvos rytas“ turi 2-3 kartus didesnį biudžetą. Rinktinės žaidėjai. Sostinė. Galimybės. Istoriškai pats klubas „Lietuvos rytas“... Viskas susideda.
Bet šiai dienai galime džiaugtis, kad „Neptūnas“ yra viena stipriausių komandų Lietuvoje. Ir patys turime pasidžiaugti, bet tuo pačiu gerbti priešininkus. Ir kad jie mus gerbtų. O tą gali užsitarnauti tik savo darbais, ne kalbomis.
– Dainius Adomaitis po pergalės pabrėžė, kad komandą labai motyvavo „Lietuvos ryto“ bandymai išvengti „Neptūno“ pusfinalyje. Ar tai buvo didžiulis motyvacinis užtaisas?
– Su visa pagarba jaunam žaidėjui, „Lietuvos rytas“ gali kalbėti, ką nori, kad aštuoniolikmetis Aistis Pilauskas lemiamu metu praleidžia labai daug laiko... Irgi gali būti. Bet žvaigždės sudėliojo viską į savo vietas. Žmogus planuoja, o Dievas juokiasi. Viskas atsidūrė savo lentynose.
– Šį sezoną „Neptūnas“ neįprastai daug rungtynių pralaimėjo reguliariajame sezone. Netrūko kalbų apie legionierių nenusiteikimą rungtynėms, galimą trenerio atleidimą. Kaip valdyba išliko tokia šaltakraujiška ir klubo nepurtė permainos?
Prisidėjo didžiulė sėkmė, kad Ewingas atsidūrė mūsų komandoje. Buvome arti susitarimo su visai kitu pagrindiniu įžaidėju.
– Suprantate, „Neptūnas“ per 5 pastaruosius metus savo veiksmais yra įrodęs, kad treneriams duodame laiko įrodyti savo filosofiją. Sporte nėra stebukladarių, kurie ateina su burtų lazdele, pamoja ir per trumpą laiką kažką padaro.
Yra daug dalykų. Tas pats Kazys Maksvytis turėjo puikias karjeros galimybes augti kartu su „Neptūnu“ ir siekti tikslų. Pirmasis sezonas VTB Jungtinėje lygoje, Europos taurėje, Eurolyga... Lietuvoje retai kuris trenerių štabas išlieka vienoje komandoje trejus metus. Pasižiūrėkite, kiek keisdavosi „Žalgiris“ ar „Lietuvos rytas“. Tokia ta mūsų vizija.
Su treneriais pasirašėme dvejų metų sutartį, kad jie žinotų, jog pirmieji metai gali būti visokie. Pirmieji metai su Maksvyčiu taip pat buvo labai įtempti ir sudėtingi. Ne viskas iš karto statosi. Ilgalaikė strategija reikalauja daug kantrybės ir pasitikėjimo, palaikymo.
Visi daro klaidų. Būna, nepataikai su žaidėjais. Bet kas neklysta? Visi klysta, bando pasitaisyti ir mokytis. Išmintingų žmonių rate gimsta geri sprendimai.
– Kur slypi svarbių „Neptūno“ šio sezono pergalių šaknys?
– Negalima sakyti, kad yra vienas dalykas. Tai yra sprendimų visuma. Kiek yra nematomų žmonių. Ta pati klubo valdyba. Rėmėjai, kurie ne tik skiria pinigus, bet aukoja savo laiką, svarsto, kaip klubui judėti į priekį. Pats klubo augimas, administracijos darbas. Tai yra nematomas darbas. Dar, be abejo, sėkmė.
Galėjo būti visai kitokie žaidėjai. Prisidėjo didžiulė sėkmė, kad Ewingas atsidūrė mūsų komandoje. Dėl šeiminių aplinkybių jis galėjo atvykti tik numatytu laiku, vėliau nei norėjome. Sąlyga buvo tokia: jei norite – laukite. Buvome arti susitarimo su visai kitu pagrindiniu įžaidėju.
Aišku, daug ką lėmė trenerių susidirbimas, komandos mikroklimatas.
Galėjome ir neišvysti šitos serijos su „Lietuvos rytu“ Klaipėdoje. Viskas yra trapu.
O šiaip, klubas turi savo viziją, kuria kryptingai juda pastaruosius 4-5 metus. Dirba, kuria pridėtinę vertę miestui, žmonėms. „Neptūnas“ jau yra socialinis reiškinys. Visi stengiasi prisidėti, paremti.
Žiūrėkite, Dainius Adomaitis pats sakė, kad draugai važiuoja 300 kilometrų tam, kad pabūtų šioje atmosferoje. Premjeras skiria savo laiką mūsų rungtynėms. Pats LKL prezidentas Remigijus Milašius sakė, kad gerai čia užsukome reikalą.
Tas pats buvęs „Neptūno“ prezidentas Rimantas Taraškevičius, kuris 10 metų buvo Klaipėdos meras, galėtų pakomentuoti, kaip „Neptūnui“ buvo sunku. Kaip jis ateidavo ir ramindavo žaidėjus, kad viskas bus gerai, gausite algas. Nepanikuokite. Stengiamės, darome.
Buvo visai kitokie laikai. Daug įdėta darbo. Daug žmonių prie to prisidėjo. Nėra to vieno Mesijaus. Ir tas ratas plečiasi. Mūsų šūkis – istoriją kuriame kartu. Pirmiausia tai yra komandinis darbas. Antra – komandinis žaidimas.
– Prieš dvejus metus „Neptūnas“ žalgiriečiams finale pasipriešino 2-4. Atrodo, kad šiemet „Neptūnas“ dar stipresnis nei 2014-aisiais. Ar galima tikėtis dar atkaklesnės serijos?
– Nereikėtų užliūliuoti žaidėjų. Jau kai pirmavome pusfinalyje 2-0, visi ėmė kalbėti apie istorinę galimybę, kad čia imsime „Lietuvos rytą“ namuose, tikrai. Todėl norisi neužliūliuoti ir neperspausti, kad visi dirbtų savo darbą.
Motyvacijos mums tikrai užteks. Svarbu, kad nebūtų traumų. O bus, kaip bus.
Reguliariajame sezone keturis kartus pralaimėjome. Norėtųsi, kad serija būtų intriguojanti. Kai manęs klausia, ar laimėsime, visada sakau: kovosime. Gali laimėti ar pralaimėti vienu tašku. Svarbiausia, kad būtų kova. Palinkėsiu, kad ji būtų finalo serijoje ir visiems būtų įdomiau.
– Trys pastarieji sezonai rodo, kad „Neptūnas“ jei dar nelenkia „Lietuvos ryto“ tiek rezultatais, pasipriešinimu „Žalgiriui“ ar lankomumu, tai bent nenusileidžia Vilniaus klubui. Ar „Neptūną“ jau galima vadinti antrąja Lietuvos komanda?
– Aš formuluočiau taip: esame viena iš stipriausių Lietuvos komandų. Nevardykime, antra, pirma ar trečia. Tegul žurnalistai parašo, kaip mato iš šalies.
O mes patys visur siekiame aukščiausių tikslų. Džiaugiamės, kad šiai dienai pavyko juos įgyvendinti. O kaip bus toliau, pamatysime. Sportas toks dalykas, kad riba tarp fantastiškai ir labai blogai yra labai plonytė. Juk net nebuvo aišku, kaip mums pavyks ketvirtfinalyje sužaisti su „Šiauliais“, kurie pasitiko mus nugalėję „Žalgirį“ Kaune ir pasiekę formos piką. Galėjome ir neišvysti šitos serijos su „Lietuvos rytu“ Klaipėdoje. Viskas yra trapu.
– Ar šis sezonas „Neptūnui“ padės dosniau atverti rėmėjų piniginę?
– Jūs savo straipsnyje puikai įvardijote, kad galbūt mūsų galimybes riboja finansiniai ištekliai. Jau ne vienerius metus garsiname Lietuvos vardą. Bet valstybinės įmonės stipriai finansuoja tik dvi komandas, o „Neptūnas“ visada lieka kažkur šalia.
Labai puikų pavyzdį parodė Kaunas. Naujasis meras, valdančioji dauguma prieš ateidami davė pažadą „Žalgiriui“. „Žalgiris“ yra Kauno fenomenas ir jam turi būti dvigubinamas finansavimas. Davė pažadą ir ištesėjo. Pažiūrėkite, „Žalgiriui“ padvigubintas finansavimas. Atskirai nupirktas LED ekranas, kad būtų reklamuojamas „Žalgirio“ vardas. Sudarytos tokios galimybės sportuoti.
Tai puikus pavyzdys Klaipėdos valdininkams. Turime problemų su sporto bazėmis ir t.t. Faktas, kad mes negalime lygiuotis su „Lietuvos ryto“ biudžetu. Mūsų mažiausiai 2-3 kartus mažesnis. Bet širdimi įrodėme ir kovėmės iki paskutinio kraujo lašo. Prieš „Žalgirį“ kovosime ir nepasiduosime.
O po tokių laimėjimų ir šiandien sulaukiu skambučių ir gerų iniciatyvų iš verslininkų, kompanijų, kurios kviečia susitikti, nori prisidėti.
Niekas negalėjo pagalvoti, kad taip išaugsime. Tą galėjai tik susapnuoti.
Dar noriu pabrėžti Vytauto Lygnugario atsiradimą „Neptūne“. Kai prieš dvejus metus iškovojome teisę būti Eurolygoje, jis pats paskambino ir pasakė, kad būdamas klaipėdietis jis nori prisidėti prie „Neptūno“ sėkmės. Jis daug ką nuveikė.
– Osvaldai, koks „Neptūnas“ buvo tada, kai tapote direktoriumi 2010-ųjų vasarą, ir koks yra dabar?
– Taip, tai buvo liepos 23-oji. Tada niekas negalvojo apie tokius pasiekimus. Buvo visai smagi atmosfera senojoje salėje prie „McDonald's“. Niekas negalėjo pagalvoti, kad taip išaugsime. Tą galėjai tik susapnuoti. Bet dirbame nuosekliai, kryptingai. Kažkas pildosi. Kartais pasiseka. Visada yra naujos galimybės, nauji darbai, kurių reikėtų siekti ir įgyvendinti. Yra ką tobulinti, kur dirbti.
Jaunimo programoje dar turime daug ko pasimokyti iš „Žalgirio“. Sporto bazės, treniruočių procesas... Tai puikus momentas kalbėti su Klaipėdos miesto valdžia dėl žaidėjų ugdymo. Patys matėte, kiek Klaipėdos krepšinio mokyklos auklėtinių buvo šioje serijoje. Reikia tuo džiaugtis, o kai sekasi – paversti iniciatyva.
