Prasidėjo aštuntasis mėnuo, kai J.Kazlauskas yra laisvas nuo žaidimo, kurį visada mylėjo ir myli.
Nuo tada, kai pernai pavasario viduryje grįžo iš Kinijos po sezono Guangdongo „Southern Tigers“ klube, treneris gali skirti daugiau laiko savišvietai – politikos naujienoms, kurios visada domino krepšinio specialistą, sportui, šeimai ir draugams.
J.Kazlauskas lieka ramus verdant krepšinio rinkai. Šį sezoną jau šeši Eurolygos klubai ryžosi trenerių keitimams, dar kartą patvirtindami, žiaurius šios profesijos dėsnius.
„Žinote, įvairios priežastys. Pavyzdžiui, „Maccabi“ jau seniai blaškosi ir žengia keliu, kokiu anksčiau ėjo Vilniaus „Rytas“, galvodamas, kad problemas gali išspręsti keičiant trenerį per metus tris kartus ar daugiau.
Gal kitų komandų lūkesčiai buvo didesni nei rezultatai. Visada lengviausia surasti iešmininką – trenerį, – sakė J.Kazlauskas. – Ir anksčiau taip vykdavo. Visais laikais sporte tai vyksta.“
Jei vienas netenka darbo, kitam atsiranda galimybė, bet trims klubams – Kauno „Žalgiriui“, Pirėjo „Olympiakos“ ir Maskvos CSKA – anksčiau vadovavęs strategas tvirtino nesulaukęs jį dominančio skambučio.
64 metų vilnietis turi pasiūlymų, bet niekur neskuba. Todėl tai gera proga pakalbėti su treneriu įvairiomis temomis.
Laidoje „Eurolygos diena“ J.Kazlauskas pasidalino savo įžvalgomis apie Kauno „Žalgirio“ žaidimą Eurolygoje, o šįkart siūlome antrąją pokalbio dalį.
Joje buvęs Lietuvos rinktinės treneris, vadovavęs nacionalinei komandai 1997-2001 m. ir 2013-2016 metais ir su ja laimėjęs du Europos pirmenybių sidabro medalius (2013 ir 2015 m.) bei olimpinę bronzą (2000 m.), kalba apie pertraukos asmeninėje karjeroje priežastis, Lietuvos krepšinio problemas ir perspektyvas bei tarptautinio krepšinio žaizdą.
– Treneri, ar pats pastaruoju metu ieškote darbo krepšinyje?
– Kol kas dar nesu išsiilgęs. Bendrai aš džiaugiuosi, kad gyvenime dirbau darbą, kurį mylėjau ir myliu. Visada dirbau su noru, bet kai nesi itin pasiilgęs, ir to noro mažiau.
Nežinau, kaip bus rytoj, nes pasiūlymų vis dar gaunu. Pažiūrėsime.
– Koks pasiūlymas jums sugrąžintų krepšinio ilgesį?
– Kai toks ateis, tada ilgesys ir sugrįš (juokiasi).
– Ar atstumą nuo krepšinio lemia pastaraisiais metais susikaupusi įtampa, gyvenimas be šeimos?
– Žinote, aš jau pensinio amžiaus. Jau turiu pensininko pažymėjimą ir šiuo metu gaunu pensiją. Aišku, kaip krepšinio treneriui tai nėra per daug, bet pasakysiu jums rimčiau: pats 15 metų profesionaliai žaidžiau krepšinį ir manęs nebuvo namie – SSSR laikais devynis mėnesius iš dvylikos reikėdavo būti įvairiose stovyklose ar bazėse.
Paskui 10 metų dirbau krepšinio mokykloje ir vėl reikėjo dažnai važiuoti į varžybas. Profesionalus treneris taip pat daugiau keliauja nei būna namuose. Ateina toks momentas, kai pamatai, jog anūkai baigia užaugti – norisi kažkiek padėti šeimai.
Man patinka, kaip dabar leidžiu laiką. Ir aš neturiu tokio pasiūlymo, kad norėčiau tai keisti.
– Galbūt yra kitų su krepšiniu susietų veiklų, prie kurių norėtumėte pritaikyti savo patirtį? Kitais metais bus Lietuvos krepšinio federacijos prezidento rinkimai.
– Ne, ne, ne. Atmeskite šias teorijas, nes aš ten tikrai nelįsiu. Tai – ne man.
Kiekvieną darbą reikia atlikti su meile. O aš praėjau labai sunkias keturias vasaras su Lietuvos rinktine. Pirmiausia, sunku buvo atsakomybės prasme.
Kalbėkime atvirai – mūsų rinktinė ne buvo pati gražiausia ir pati geriausia, bet rezultatais daugiau mažiau buvome patenkinti. Tai kainavo nervų.
Pastarasis mano sezonas buvo toks, kad dešimt mėnesių praleidau Kinijoje. Ten prigalvota daug rungtynių ir kitų dalykų, tad irgi buvo labai sunku. Man dar neatėjo noras pulti nežinia kur.
Pridursiu, kad norėčiau rasti tokį darbą, kad nieko nereikėtų daryti, bet mokėtų pinigus (juokiasi).
– Linkime jums surasti tokį darbą, bet kol neradote – pasidalykite savo nuomone, kokia jums atrodo Lietuvos krepšinio kryptis, prisimenant, kad 2018 metais jaunimo rinktinės nelaimėjo medalių, bet vyrų rinktinė užsitikrino kelialapį į pasaulio čempionatą?
– Tai – plati tema, bet prisiminkite, kad esame maža šalis. Galvoti, kad visada iškovosime medalius kaip didžiosios valstybės, būtų naivu.
Tačiau reikia stengtis. Jei nėra nė vieno medalio – galbūt tai signalas, kad verta paanalizuoti, gal nėra viskas gerai.
Kartą viena mergaitė buvo paklausta: Kur tu taip gražiai išmokai žaisti krepšinį? Ji atsakė: youtube.com
Galvoju, kad kažkada turėjome sporto internatus ir tai buvo gerai. Ne Vilniaus, ne Kauno ir ne Klaipėdos, o rajonų vaikai suvažiuodavo ir dirbdavo pas gerus trenerius. Kažkada tai panaikinome, dabar bandome atgaivinti, bet su žeme sulygintą vietą labai sunku prikelti.
– Galbūt internatus pakeitė klubai? Dauguma talentų suplaukia į juos.
– Pateiksiu pavyzdį. Federacija buvo gerai sugalvojusi neprastą projektą, kai geriausi penkiolikmečiai krepšininkai susirenka savaitgaliais bent kartą per mėnesį ir dirba su gerais treneriais. Kartą viena mergaitė buvo paklausta: Kur tu taip gražiai išmokai žaisti krepšinį? Ji atsakė: youtube.com.
Vadinasi, ji neturi trenerio. Tad tokiems vaikams ir turėtų būti sporto internatai, kokie yra Prancūzijoje ar Suomijoje – šiose šalyse krepšinis pakilo.
O rinktinė dabar yra pusiaukelėje, tad su vertinimais palaukime.
Mane labiau neramina tas karas tarp FIBA ir Eurolygos. Tai yra visiška nesąmonė.
Man rinktinė yra labai brangi ir aš noriu matyti tikrą rinktinę. Gerai, kad turime žaidėjus, kurie sėkmingai pavaduoja, gerai, kad laimėjome kelialapį. Bet juk viskas galėjo susiklostyti ir kitaip. Kaip slovėnams, kurie nepateko į pasaulio čempionatą arba kroatams, kurie neaišku, ar pateks.
Aišku, Eurolyga kuria komercinį produktą, o iš kitos pusės yra NBA, ištraukianti geriausius žaidėjus.
Tačiau reikia šį reikalą kuo greičiau sutvarkyti, nes vyksta nesąmonė.
– Kas turi nusileisti?
– Girdžiu, kad yra įvairios sutartys, kurių aš nežinau, bet tai turi būti išspręsta. Ir kuo greičiau.
– Lietuvos rinktinei svarbiausias metų įvykis bus pasaulio čempionatas Kinijoje. Ten taikiniai bus bent keli – medaliai, bilietai į olimpines žaidynes, į kurias iškart pateks tik dvi geriausios Europos rinktinės. Kokį tikslą turėtų užsibrėžti Lietuvos rinktinė?
– Visada tikslai brėžiami aukščiausi. Dabar rinktinė lyg ir neblogame kelyje, nes turime stiprią priekinę liniją.
Pagal savo karjerą aš skaičiuoju trečiąją žaidėjų kartą. Jei pirmoji buvo Š.Jasikevičiaus karta, o antroji – Manto Kalniečio, Jono Mačiulio, Pauliaus Jankūno, tai trečiajai priklauso Jonas Valančiūnas, Domantas Sabonis.
Kol M.Kalnietis žaidžia gerai ir yra mums labai naudingas, mes turime gerą rinktinę. Tačiau pamaina jam ateityje yra rūpestis Nr.1. Nes trenerio sumanymai visada priklauso nuo įžaidėjo.
Rinktinė lengvai iškovojo bilietą į pasaulio čempionatą – dėl to jie šaunuoliai. Tačiau, kaip bus toliau? Mane labiausiai neramina tarptautiniai tvarkaraščiai ir ginčai.
– Domantas Sabonis pirmą kartą išrinktas geriausiu Lietuvos metų krepšininku ir jo žaidimas vis auga. Ar gali būti, kad jis dominuos tokiose rinkimuose trejus ar penkerius metus paeiliui?
– Jūs paklauskite Dievo (juokiasi).
Iš tiesų Domantas yra labai gerai išauklėtas talentingas vaikinas. Aišku, tokie talentai, kaip jo tėvas, gimsta per šimtą metų. Tačiau Domantas taip pat pakankamai talentingas ir užsispyręs, žinantis, ko nori. Net neabejoju, kad jo rezultatai kils.
Man patinka, kad ir Jonas Valančiūnas kažkiek pakeitė žaidimą, nors komanda („Toronto Raptors“) galbūt ir nėra visiškai teisinga jo atžvilgiu.
– Būdamas rinktinės treneriu kalbėjote apie perimetro žaidėjų problemą. Turime Marių Grigonį ir brandesnius gynėjus – Renaldą Seibutį bei Adą Juškevičių, bet ar tai vis dar yra problema?
– Galvoju, kad taip. Buvo metų, kai vienu metu perimetre turėjome Š.Jasikevičių, Rimantą Kaukėną, Ramūną Šiškauską, Arvydą Macijauską, Saulių Štombergą, Simą Jasaitį ir kitus. Mes turėjome Europos krepšinio žvaigždes. Šiai dienai taip nėra.
Norėčiau, kad žaidėjai augtų Lietuvos klubuose. „Žalgiris“ daro teisingai, kad augina, skolina jaunus žaidėjus ir jie tobulėja. Dabar treneriai gerai dirba beveik visuose Lietuvos klubuose.
– Vienas rinktinės lyderių pastarajame Europos čempionate buvo Mindaugas Kuzminskas, kuris yra dabar tarsi įstrigęs Milano klube. Ar jam reikėtų keisti komandą, imtis veiksmų, kad sugrįžęs į rinktinę vėl būtų vienas lyderių?
– Mindaugas labai talentingas. Bet jam kartais reikia nugalėti save, parodyti piktesnį charakterį.
– Daug įdomių įvykių laukia Lietuvos krepšinio lygoje. Vilniaus „Rytas“ įsigijo Arciomą Parachouskį. Ar tai keičia mintis apie LKL finalus, žinant, kad ir Klaipėdos „Neptūnas“ ir su Jonu Vainausku atsisveikinęs Panevėžio „Lietkabelis“ taip pat turi ambicijų?
– Jei lyginsime viską – klubo struktūrą ir sirgalius, žaidėjus, tarp kurių labai svarbūs lietuviai krepšininkai, visur ryškiai pirmauja „Žalgiris“. Galbūt kažkuriose rungtynėse bus kova, bet aš abejoju, kad šiai dienai kas nors pasipriešins Kauno klubui. O norėtųsi, kad intriga būtų didesnė.
Svarbu kelti Europoje triukšmą dėl nesutvarkyto tvarkaraščio. Tai užduotis Nr. 1.
Antra vieta? Klaipėda pradėjo veržliai, bet lyg ir pristabdė. „Rytas“ lyg ir kyla. Labai norėčiau, kad jie lygiuotųsi į „Žalgirį“ ir žengtų teisingus žingsnius. Štai Ispanijoje aplink „Real“ ir „Barcelona“ visi taškosi ir vis atsiranda tokių klubų, kurie meta iššūkį. Graikijoje du superklubai – „Panathinaikos“ ir „Olympiakos“, o kitiems gal kiek sunkiau dėl finansinės padėties. Rusijoje pirmauja CSKA, bet koks „Chimki“ pasiruošęs ir laukia savo progos. Visur yra vidinės kovos. Jei „Žalgiriui“ niekas nesipriešins, netobulėsime.
– Kokius svarbiausius darbus turėtų atlikti Lietuvos krepšinio federacija ir jai vadovaujantis Arvydas Sabonis, kurio kadencija kitąmet baigsis?
– Kažkas įvedė tas kadencijas, kad dvi ir viskas. Jei gerai dirbti, esi krepšinio veidas, kodėl nepalikus trečiai kadencijai? Man tai yra nesuprantama.
Jie žino kokius darbus turi nuveikti, bet taip pat svarbu kelti Europoje triukšmą dėl nesutvarkyto tvarkaraščio. Tai užduotis Nr. 1.
