„Ei, iš kur gavai tuos „lebronus“. Tėvai nupirko?“ – klausia vienas penkiolikmetis, pamatęs krepšinio treniruotėje draugą su naujausio modelio „Nike“ krepšinio batais.
„Agentas „pramušė“. Dar tokių fainų vitaminų davė, sakė, kad LeBronas tokius geria. Ai, dar sakė, kad varysiu į peržiūrą Romoje, gal net kontraktą pasirašysiu“, – pasigirsta atsakymas.
Tokie dialogai tarp jaunųjų krepšininkų pasitaiko vis dažniau. Vaikai, dažnai net trylikos ar keturiolikos metų, prieš bendraamžius krepšininkus didžiuojasi „kontraktais“ su agentais, tėvai piešia auksinius vaikų ateities planus. Galbūt net skaičiuoja milijonus, įkvėpti Jono Valančiūno ir Donato Motiejūno sėkmės NBA.
Kiti tėvai mąsto apie galimybę vienu šūviu nušauti iškart du kiškius – kad jų atžalos gautų nemokamą išsilavinimą JAV universitete, žaistų už jo komandą ir toliau siektų krepšininko karjeros. Juos įkvepia Artūro Karnišovo, Mindaugo Timinsko, Rimanto Kaukėno, Dariaus Songailos ir Šarūno Jasikevičiaus pavyzdžiai. Dažniausiai pamirštami daugybė perspektyvių krepšininkų, kurie Amerikoje „sudegė“, prarado aukšto lygio klubų dėmesį. Tuo pačiu ir vertingus kontraktus.
Taip pat tik labai nedaugelis susimąsto, ar iš tiesų toks ankstyvas dėmesys vaikams ir žadami pinigai nėra meškos paslauga.
„Mūsų krepšinis“ kalbėjosi apie agentus, jų darbo specifiką ir etiką su daugybe žmonių, tarp kurių – visame pasaulyje žinomi krepšininkai, treneriai ir tie patys agentai.
Ar verta skubėti?
Beveik visi kalbinti specialistai sutinka, kad agentas yra nepakeičiamas pagalbininkas žaidžiant profesionaliai – už pinigus, pasirašius kontraktą su klubu ar kokia nors kompanija, kuri moka už tai, kad krepšininkas būtų jos reklaminiu veidu. Agento pagalba neįkainojama, kai klubas netikėtai tave atleidžia ir ateitį aptraukia tamsūs debesys.
Tačiau kada tas pagalbininkas ir patarėjas turi atsirasti. Tiksliau, kada su juo įteisinti profesinius santykius?
„Tokios konkrečios ribos, kada jauni krepšininkai turėtų pradėti bendradarbiauti nėra, tačiau jie neturėtų skubėti, – sako buvęs Europos čempionas ir olimpinis prizininkas, Lietuvos rinktinės puolėjas Ramūnas Šiškauskas. – Aš su agentu sutartį pasirašiau tada, kai perėjau į Vilniaus „Lietuvos ryto“ klubą, tai kai man buvo 22 metai. Nesigailiu, kad pasirašiau tik tokio amžiaus. Agentai šiais laikais stengiasi prisikalbinti kuo jaunesnius žaidėjus, gražiai prišneka ir viskas. Juk agentai siekia iš jauno žaidėjo užsidirbti. Manau, kad nereikėtų pasirašyti kontrakto su agentu kol nepradedi žaisti profesionaliai“.
Kadaise R.Šiškauską nuo „galvų medžiotojų“ apsaugojęs treneris Šarūnas Sakalauskas taip pat teigia, jog agentų reikia iš esmės susiformavusiems krepšininkams.
„Ką gali pasiūlyti agentas vaikų krepšinyje? Reikia išmanyti vaikų krepšinį, kaip treneriai. Niekas geriau nežinos, ko vertas jaunasis krepšininkas. Manau, vaikų lygiu agentų nereikia. Dauguma agentų labai menkai suvokia treniruočių procesą ir žaidėjų galimybes. Kai jie kišasi į krepšininko ugdymą, į šalį stumiamas treneris, kuris geriausiai tuos dalykus išmano. Tai didžiulė žala krepšinio mokyklai ir dažnai – patiems krepšininkams“, – sako Š.Sakalauskas, vadovaujantis LKF meistriškumo komisijai.
Neskubėti pataria ir pirmasis Manto Kalniečio treneris Rolandas Radvila, pastaruoju metu besirūpinantis visomis Lietuvos jaunimo rinktinėmis.
„Manau, kad jauni krepšininkai turėtų pradėti dirbti su agentais, kai jiems yra bent jau 17-18 metų. Kai jau gali kautis su vyrais ir pats atsakyti už savo sprendimus, – teigia R.Radvila, kuris ieškodamas jaunų talentų naršo visus Lietuvos kampelius. – Man pačiam teko susidurti, kai agentai savo globon traukė 16 metų krepšininką, tačiau istorijų girdėjau įvairių, kai sutartis su agentais pasirašydavo ir daug jaunesni. Žaidėjui turi rūpėti kamuolys, krepšinis, aikštelė. O pinigai ateis vėliau. Tokiu metu dar jie neturi rūpėti“.
Pasak R.Radvilos, agentai ieško vaikų per interneto puslapius, socialinius tinklus, susiranda jaunus žaidėjus ir siūlo jiems aukso kalnus.
„Mūsų tikslas pirma parengti vaikus, tik tada jiems kažką siūlyti, – sako R.Radvila. – Juk ir televizoriaus niekas neperka, kai jis yra tik gaminimo stadijoje, o perka, kai jis yra visiškai pagamintas. Tai turi būti ir su krepšininkais“.
Anot R.Radvilos, agentas turi padaryti viską, kad jaunam žaidėjui neišsijungtų savęs vertinimo saugikliai, kad jis ir toliau ieškotų tobulėjimo galimybių, kad stengtųsi gauti papildomos informacijos bei žinių.
Talentai kažkur dingsta
Tačiau daugelis krepšinio agentų stengiasi „suvilioti“ kuo jaunesnį krepšininką. Žada jam aukso kalnus ir dideles galimybes. Agentai stengiasi bendrauti su pačiu žaidėju, jo tėvais, tačiau dažnai visiškai nekreipia dėmesio į mokyklas ir jaunuosius talentus užauginusius trenerius.
„Jaunas žaidėjas, kuris susiranda agentą, pradeda galvoti, kad jam nieko nebereikia, pradeda skambinti agentui, kad jam pakeistų komandą, kad padarytų tą ir aną, o savo individualiu tobulėjimu nustoja rūpintis. Tai yra dingęs ne vienas talentas, kuris ankstyvoje jaunystėje jau turėjo agentą, kuris jį užbūrė“, – pasakoja R.Radvila.
R.Šiškauskui taip pat teko girdėti, kad sutartis su agentais pasirašo ir 13-14 metų žaidėjai, tiksliau, jų tėvai.
„Mano nuomonė griežta – tokio amžiaus žaidėjams agentų nereikia. Vaikinai pradeda galvoti kaip užsidirbti pinigų, visos mintys apie tai jiems susuka galvas, – sako R.Šiškauskas. – Manau, pirmiausia reikia pabaigti mokyklą. Kai pats žaidžiau įvairiuose klubuose, tai itin jaunų, keturiolikos-penkiolikos metų, komandos draugų neturėjau, buvo aštuoniolikmečių-devyniolikmečių ir jie jau turėjo agentus. Tačiau tai jau buvo vyrai, jie jau buvo baigę mokslus“.
Apvaginėjami treneriai
„Treneris ilgus metus dirba su tuo vaiku, nuo pat mažumės iki pilnametystės, o agentas paskutiniais metais ateina, pasiima žaidėją ir treneris lieka be nieko. Jis ne tik netenka krepšininko, tačiau dažniausiai už tai ir negauna nei cento, – patirtimi dalijasi buvęs Sabonio KC treneris R.Radvila. – Svarbu, kad agentai neapeidinėtų trenerių, kurie tiesiogiai dirba šį darbą. Treneriai su jaunais krepšininkai dirba per treniruotes kiekvieną dieną, dirba individualiai, savaitgaliais dalyvauja varžybose. O agentai ateina už nugaros, pasiima vaikus ir treneris lieka už borto“.
Šią tendenciją pastebi ir dabartinis Moksleivių krepšinio lygos „Perlas“ direktorius Martynas Račkauskas.
„Įvairūs veikėjai naudojasi neapibrėžta situacija šalies krepšinyje ir stengiasi pasiimti, tai kas tiesiog guli padėta, nes tai tarsi niekam nepriklauso, – teigia M.Račkauskas. – Būdai, kuriais tai daroma jau kiekvieno sąžinės reikalas, bet šiame krepšinio pasaulyje, gaila, tačiau kol kas sąžinė yra antraeilis dalykas“.
Kam reikalingos taisyklės?
Krepšinio specialistai teigia, kad nėra sunku parašyti labai griežtas taisyklės, kurios ribotų jaunų žaidėjų perėjimus iš vienos sporto mokyklos į kitą, ir taip apribotų agentų bei kitokių atstovų paslaugų reikalingumą.
Tačiau praktika jau leido įsitikinti, kad siekiant apriboti talentingų žaidėjų migraciją, tuo pačiu suvaržoma ir visų kitų krepšinį žaidžiančių jaunų žmonių laisvė rinktis kur sportuoti krepšinį. Nes taisyklės negali būti taikomos tik „talentingiems“, kadangi talento neįmanoma apibrėžti teisinėmis sąvokomis.
„Dabar galiojančios taisyklės sukurtos stengiantis balansuoti tarp dviejų polių ir gali būti veiksmingos. Tačiau mokyklos privalo pačios pasirūpinti sutartimis su savo auklėtiniais, kuriose būtų apibrėžtos visos kompensuojamos išlaidos tais atvejais, kai pažeidžiamos sutartyje apibrėžtos vienos iš pusių teisės. Taisykles reglamentuojančias žaidėjų perėjimus nesunkiai galima rasti krepšinio federacijos interneto svetainėje“, – sako M.Račkauskas.
Reglamentavimo problema
Viena didžiausių problemų yra ta, jog nėra aiškaus reglamentavimo, ar tai, ką vaikas išmoksta krepšinio mokykloje, yra vertinama kaip sukurta vertė. Šiuo metu neaišku, ar vaikui lankant treniruotes ir mokant mėnesinį mokestį, santykis tarp paslaugos gavėjo (vaiko) ir paslaugos teikėjo (krepšinio mokyklos) baigiasi ar ne. Ar vis tik tai, ko vaikas išmoksta krepšinio mokykloje, turi kažkokią vertę, kurią galbūt galima apskaičiuoti ir nustatyti, kam ji priklauso?
„Šiuo metu, pagal nutylėjimą, galioja tokia tvarka, kad vaikui perėjus iš vienos krepšinio mokyklos į kitą, ankstesnės mokyklos negautomis pajamomis už darbą įdėtą rengiant krepšininką laikoma dalis LKF nustatytos kompensacijos už parengtą žaidėją, kurią moka LKL klubai, pirmą kartą registruodami žaidėją. 75 procentai šios sumos turi būti išmokėti treneriui, 25 procentai atitenka mokyklai“, – aiškina MKL direktorius.
Pasak jo, dėl mažos Lietuvos krepšinio rinkos, tos sumos yra labai nedidelės ir neretai nusprendžiama nesivarginti jas išieškoti. Kartais ir pačiose krepšinio mokyklose pritrūksta žinių, kaip ginti savo ar savo trenerių interesus.
„Žinoma, yra visokių niuansų ir ne visi treneriai labai gerai dirba. Tačiau yra trenerių, kurie investuoja į tą vaiką, aukoja savo laiką, o kažkas paima jį. Treneris ne tik negauna moralinio pasitenkinimo, netenka gero vaiko, tačiau ir už aukšto meistriškumo žaidėją netenka pinigų“, – sako R.Radvila.
Sprendimų ieško LKF
Lietuvos krepšinio federacija jau pernai įvedė unikalų talentų krepšelio modelį. Po 16 talentingų krepšininkų ir krepšininkių gauna krepšinio stipendiją. Su ja drauge – ir geriausių sporto medicinos specialistų paslaugas ištisus metus. Dabar perspektyvus jaunuolis, patekęs tarp tų 16-os, galės pasirinkti, kas jam geriau – piniginė, medicininė bei metodinė geriausių specialistų pagalba ir matomumas rungtyniaujant Lietuvos rinktinėje ar agento prižadėti aukso kalnai miglotoje ateityje.
„Šis krepšelis skirtas ir mokyklai, ir pačiam vaikui. Biudžetas skirtas ne kotletams ir saldainiams, o galimybei investuoti į save, – aiškina R.Radvila. – Aš vaikams sakiau, kad pinigai turi būti skirti individualiam tobulėjimui, fiziniam rengimui. Pavyzdžiui, mes siūlome dalį šių pinigų išleisti šokiams, aerobikai. Reikia, kad jaunimas būtų plastiškas, būtų gera judesių koordinacija, balansas, pusiausvyra. O taip pat inventorius: kamuoliai, pasunkinimai, vonelės, apranga, sportiniai batai, maisto papildai, gėrimai, mineralinis vanduo ir panašiai. Šis krepšelis skirtas talentingiems žaidėjams, juo pasirūpina federacija, kad nereikėtų ieškoti iš šalies. Kaip aš sakau, jei tuos pinigus skirsi kotletų valgymui, krepšininku netapsi“.
Tokio modeli naudą mato ir tarptautinio projekto „Talentų U15 karta” ambasadorius Ramūnas Šiškauskas.
„Manau, LKF tikrai gali pasirūpinti jaunais Lietuvos krepšininkais ir be agentų pagalbos, – sako dukart Eurolygos čempionas R.Šiškauskas. – Vaikai tikrai mato daug naudos. Federacija rūpinasi perspektyviais žaidėjais, organizuoja stovyklas, prižiūri keliones į kitas šalis, suteikia stipendijas, medicininę priežiūrą, geriausius trenerius. Ir jauni krepšininkai, ir jų tėvai turi įvertinti LKF norą bendradarbiauti ir neieškoti agentų nuo pat mažumės“.
Pinigai gali būti skirti ir krepšinio stovykloms, kurios vyksta ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje.
„Pati federacija rengia įvairias nemokamas stovyklas, kurios skirtos vaikus ne parodyti agentui ar parduoti, o parengti, padėti jam tobulėti, – sako R.Radvila. – Pernai buvo organizuotos Jono Valančiūno, Donato Motiejūno stovyklos, į kurias treneriai drąsiai galėjo išleisti savo vaikus ir nebijoti, kad koks nors agentas jį nugvelbs“.
Pasak R.Radvilos, atrasti talentų ir iš mažesnių miestelių, kuriuose nėra krepšinio mokyklų, padeda projektas „Sprite talentų kovos 1×1“, šįmet vyksiantis jau devintą kartą. Jo metu visoje Lietuvoje vyksta turnyrai, kuriuose dalyvauja daugiau nei 800 13—18 metų jaunuoliai.
„Norime ateityje tokį projektą organizuoti ir žaidimui du prieš du. Yra „Talentų U15 karta“, kurioje surenkami stipriausi šio amžiaus vaikai, jie mato kitų vaikinų galimybes, gali palyginti save ir motyvuoti. Jie turi norėti būti stipresni vienas už kitą“, – sako R.Radvila.
Š.Sakalausko nuomone, Lietuvos krepšinio federacijos iniciatyva suteikti vaikams rūpestį, kokio negali pasiūlyti agentai, yra labai gera.
„Tačiau reikia suvokti, kad 32 talentų krepšelių užteks ne visiems. Tie, kas nepatenka į projektą „Talentų U15 karta” ir įvairaus amžiaus Lietuvos jaunimo rinktines, renkasi agentus. Tai normalu. Tačiau ir toliau manau, jog agentų iki 18 metų nereikia“, – sako šis vienas žymiausių Lietuvos krepšinio specialistų.
Pasak jo, projektas „Talentų U15 karta“ parodė, kad vaikams siūlomų paslaugų paketu ženkliai lenkia bet kurio agento pasiūlymą.
„Vaikinai ir merginos gauna tokį aukščiausio lygio krepšinio specialistų ir medikų rūpestį, kokio gali pavydėti geriausių pasaulio krepšinio klubų žaidėjai“, – sako Š.Sakalauskas.
Geriau rinktis nei būti pasirinktam
Buvęs įvairaus amžiaus rinktinių treneris R.Radvila pabrėžia, kad ir patys tėvai turėtų labiau rūpintis savo vaikų sporto ateitimi.
„Mes norėtume, kad ir tėveliai, kurie augina jaunuosius krepšininkus, turėtų pakankamai informacijos, ką daryti konkrečiu atveju, kad galėtų sportininkams pagelbėti. Pavyzdžiui, mažame miestelyje auga perspektyvūs krepšininkas, tačiau ten jam gerai yra tik iki 12-13 metų. Vėliau federacija galėtų pasikalbėti su tėvais ir patarti, kur dirbs geri treneriai, kur bus gera mokykla. Juk LKF nerūpi parduoti žaidėją, mums nėra skirtumo, ar vaikas iš Kavarsko, ar Plungės, ar Klaipėdos. Mums svarbu, kad jis tobulėtų, būtų visavertis įvairaus amžiaus rinktinių žaidėjas, o jei vienas-kitas pakliūtų į vyrų rinktinę, tai čia būtų pagrindinis mūsų tikslas. Mūsų misija informuoti tėvus apie galimybes“, – sako R.Radvila.
Kaip šią informaciją išnaudoti – jau jaunųjų krepšininkų ir jų tėvų reikalas.
„Pavyzdžiui „Talentų U15“ kartos stovyklose surinkti geriausi Lietuvos jaunieji krepšininkai ir krepšininkės, – sako R.Šiškauskas. – Dirba su geriausiais treneriais, gauna medicininę priežiūra, sunkiai dirba pratybose ir žaidžia rungtynes. Tai į naudą kiekvienam jaunam sportininkui. Tačiau tai nėra galutinis tikslas. Jie ir toliau turi sunkiai dirbti. Tai tik pradžia ir jiems suteikta labai didelė galimybė. Svarbiausia turėti norą ir galimybę įrodyti ką gali ir ko esi vertas ir tuomet jau rinktis pačiam, o ne būti tuo, kurį renkasi“.
Panašiai mano ir R.Šiškauską treniravęs Š.Sakalauskas. Jo nuomone, agentai gali būti naudingi. Svarbu tik juos pasirinkti, kai jau esi pasirinkęs tolimesnį kelią – žaisti Lietuvoje ar siekti karjeros užsienyje.
„Uždrausti pasirašyti sutartį su agentais negali. Net jei drausi, agentai liks. Tad geriau dirbti oficialiai. Pirmiausia agentas turėtų kalbėtis su vaiko treneriu. Jei treneriui priimtinas agento pasiūlymas dėl vaiko ateities, tada viskas gerai. Jei nuomonės skiriasi, treneriui, agentui, vaikui ir tėvams reikia siekti bendro sprendimo. Mano nuomone, agento darbas yra atskleisti krepšininko galimybes, tik po to uždirbti pinigų. Todėl stipriausios agentūros neprašo iš tėvų ir vaikų pinigų mainais į išvykimą į JAV ar Europą, o pačios investuoja. Visi, kas prašo pinigų, bjauroja agentų vardą“, – sako Š.Sakalauskas.
Jono Valančiūno agentas Šarūnas Broga ir Donato Motiejūno agentas Tadas Bulotas – vieni žinomiausių Lietuvos krepšinio agentų ne tik tėvynėje, bet ir užsienyje. Šie oficialias FIBA licencijas turintys konsultantai padeda ir susiformavusiems krepšininkams, ir jauniems žaidėjams.
„Mūsų krepšinis“ paprašė Š.Brogos ir T.Buloto papasakoti apie agentų darbą ir jų darbo santykius su jaunaisiais krepšininkais. Abu jie pabrėžia, kaip svarbu suprasti jaunų žaidėjų ir jų tėvų planus, lūkesčius, konsultuotis su vaikų treneriais, krepšinio mokyklomis ir klubais – kad krepšininkas būtų tinkamai ugdomas.
Nuo kokio amžiaus jauni krepšininkai ar jų tėvai turėtų sudaryti sutartis su agentais?
Š.Broga: „Mano nuomone, krepšininkai sutartimi turėtų įsipareigoti būdami jau pilnamečiai. Net ir tapę pilnamečiais, jie dažniausiai vis tiek teiraujasi tėvų arba kitų asmenų patarimo, tačiau būdami tokio amžiaus jie jau yra pakankamai subrendę priimti sprendimą, su kuriuo agentu susieti bent jau artimiausią ateitį“.
T.Bulotas: „Pagal FIBA taisykles – nuo 18 metų. Tačiau realiai neretai gyvenimas diktuoja kitokias sąlygas. Todėl jaunų žaidėjų šeimas tenka konsultuoti ir anksčiau – nuo 15-16 metu. Tokiais atvejais nėra galimybių pasirašyti sutarčių su žaidėjais, nes jie per jauni. Vis dėlto dažnai vaikai tampa profesionalais, t.y. pasirašo profesionalias sutartis su krepšinio klubais dar nesulaukę pilnametystės. Todėl šeimoms reikia profesionalių konsultacijų dėl sutarčių pasirašymo šiais atvejais“.
Ar egzistuoja koks nors agentų etikos kodeksas?
Š.Broga: „Agentų teisės ir pareigos yra nustatytos FIBA reglamento. Tačiau iš tikrųjų FIBA sunkiai sekasi reguliuoti šią krepšinio sritį. Egzistuoja tam tikra dalis agentų, kurie veikia ir konkuruoja garbingai. Tačiau tai tik labai nedidelė dalis“.
T.Bulotas: „Iš esmės, matyt, etikos kodekso nėra, nors FIBA taisyklės tai numato. Yra tik pagrindinis principas yra „nevogti“ žaidėjų iš kito agento klientų sąrašo. Tačiau tai dažnai vis dėl to vyksta, o iniciatoriai būna patys žaidėjai“.
Ką agentui suteikia FIBA licencija ir ko reikia norint ją gauti?
Š.Broga: „FIBA agento licencija suteikia galimybę FIBA priklausančių šalių rinkose oficialiai teikti agento paslaugas. Tačiau tam tikrose šalyse (Prancūzijoje, Vokietijoje ir kt.) to nepakanka. Norint gauti FIBA licenciją, reikia išlaikyti egzaminą, kuris paprastai rengiamas 2 kartus per metus (pavasarį ir rudenį) bei mokėti metinį 1000 Šveicarijos frankų mokestį“.
T.Bulotas: „FIBA licencija suteikia bent jau minimalią kompetenciją vykdyti šią veiklą. Gaudamas licenciją agentas susipažįsta su pagrindinėmis FIBA taisyklėmis ir iš principo įsipareigoja jas vykdyti. Kitaip iš jo agento licencija būtų atimta. Norint gauti licenciją reikia vykti į Ženevą ir išlaikyti testą. Tam reikia būtina puikiai išmanyti įvairius FIBA reglamentus, ypač reikalus, susijusius su žaidėjų migracija tarp nacionalinių federacijų ir klubų. Reikia mokėti ir kasmetinį mokestį“.
Kokio amžiaus J.Valančiūnas ir D.Motiejūnas pasirašė sutartis su agentūromis?
Š.Broga: „Su CAA („Creative Artists Agency”) agentūra Jonas pasirašė sutartį 2011 metų pavasarį, būdamas 18 metų“.
T.Bulotas: „Donatas atstovavimo sutarti su „Wasserman Media Group” pasirasė 2011 m. rugsėjo pabaigoje, būdamas 21-erių“.
Kokios yra agentų taisyklės JAV? Nuo kokio amžiaus agentas gali pradėti atstovauti, su kuo jis gali kalbėtis ir panašiai? Ar jaunas krepšininkas, norintis žaisti universitete NCAA, gali turėti agentą?
Š.Broga: „JAV galiojančių taisyklių taip gerai nežinau, kad galėčiau smulkiai komentuoti. Dauguma JAV veikiančių agentų turi ir FIBA licencijas, tad turi vadovautis FIBA reglamentu. Kai žaidėjas patenka į NCAA, agento turėti jis negali“.
T.Bulotas: „Mano žiniomis, žaidėjas gali turėti agentą tik baigęs universitetą. Jei nori žaisti NCAA čempionate, krepšininkas negali pasirašyti sutarties ir apskritai bendrauti su agentu, kol atstovauja universitetui. Tam yra skirti tam tikri laiko periodai – langai, kada tai galima daryti. Kitas atvejis, kai krepšininkas nenori žaisti už universitetą ir nutaria tapti profesionalu anksčiau, t.y. vykti į NBA arba į užsienį, pasirašant profesionalo kontraktą. Tokiu atveju pasirašyti sutartį su agentu galima baigus mokyklą, būnant 18 metų“.
Kai kurie agentais prisistatantys asmenys siūlo vaikus išvežti į JAV ar kitą šalį mokytis ir žaisti. Į ką reikia atsižvelgti, gavus tokių pasiūlymų?
Š.Broga: „Pirmiausia, jaunuolis turi sau atsakyti, ko jis vyksta į JAV. Jei studijuoti ir gauti išsilavinimą, puiku. Jei kažką pasiekti krepšinyje, būtina atsižvelgti, kad sėkmės istorijų tarp išvykusių žaisti krepšinį į JAV nėra daug. Man pavyko suskaičiuoti vos 11 sėkmės istorijų tarp 500-600 išvykusių studijuoti ir žaisti krepšinį JAV: 1) Artūras Karnišovas, 2) Mindaugas Timinskas, 3) Šarūnas Jasikevičius, 4) Darius Songaila, 5) Rimantas Kaukėnas, 6) Marijonas Petravičius, 7) Mindaugas Katelynas, 8) Linas Kleiza, 9) Antanas Kavaliauskas, 10) Martynas Pocius, 11) Deividas Dulkys. Būtent priklausomai nuo keliamo tikslo, reikėtų rinktis universitetą. Svarbu išsiaiškinti, koks trenerių štabas, konferencijos pajėgumas, kokie sportininkai jau yra komandoje, ypač tie, su kuriais tektų dalytis minutes. Be galo svarbios yra gyvenimo sąlygos – stipendijos dydis, apgyvendinimas ir maitinimas. Studijų lygis universitetuose taip pat yra skirtingas. Ir, aišku, agento arba tarpininko, kuris padeda išvykti, reputacija“.
T.Bulotas: „Mano galva tai yra nelegalu. Nes JAV žaidėjas ir mokykloje, ir NCAA negali turėti agento. Gavus tokių pasiūlymų, manau, tikrai reikia konsultuotis, bent minimaliai, su tokiais kaip mes arba krepšinio federacija, treneriais. Yra tekę girdėti, kad tokie „agentai“/tarpininkai ima pinigus iš šeimų, o tai ir nelabai telpa į legalius rėmus. Turėtų atsirasti kažkoks reguliavimas. . Tokius dalykus taip pat reikėtų derinti su krepšinio federacija. Juk žaidėjus ugdo mokyklos, treneriai ir Lietuvos krepšinio federacija. Išeina taip, kad žmonės, kurie išveža vaikus į užsienį, pasiima už tai pinigus (arba iš šeimos, arba iš mokyklos/universiteto, į kurį krepšininkas važiuoja). Savo ruožtu mokykla ir treneriai, kurie tą vaiką išugdė, ne tik negauna jokios kompensacijos, tačiau ir praranda svarbų komandos žaidėją. Tikrai nesmerkiu žaidėjų ir šeimų noro vykti į JAV, ypač tuo atveju, kai norima suderinti mokslą ir sportą. Ir tai tikrai nėra blogas dalykas, tiesiog kol kas nelabai reguliuojamas“.
