– LaMelo, kaip atrodo jūsų diena Lietuvoje?
– Atsikeli 8-ą, pusryčiai, filmai, treniruotės laukimas. Būnu viešbutyje.
– Kaip viešbutis?
– Patogus. Man patinka mano kambarys. Vienam asmeniui užtenka vietos.
– Kokį įspūdį paliko jūsų sutikimas oro uoste?
– Tai buvo labai smagu. Buvo smagu matyti tokį sutikimą. Ten buvo ir sirgalių. Kažkas dar dainavo. Nelabai girdėjau dainos, bet girdėjau ritmą. Tikėjausi, kad bus kažkiek kitaip.
– Koks buvo jūsų pokalbis, kai tėtis pasakė, jog žaisite Lietuvoje?
– Viskas gerai. Tiesiog norėjau tam pasiruošti.
Tada, rodos, pusryčiavome. Tėtis paklausė, ar norėčiau žaisti Europoje. Pasakiau taip, jei tai vietoj mokyklos.
– Tai daugiau nebelankysite mokyklos?
– Ne.
Manau, kad jei nori būti daktaru ar mokslininku, turėtum eiti į mokyklą. Bet sportui jos nereikia.
– Ir koks jausmas?
– Svajonės išsipildymas (juokiasi).
– Daug žmonių pasakytų, kad tai beprotiška. Kad išsilavinimas būtinas.
– Manau, kad jei nori būti daktaru ar mokslininku, turėtum eiti į mokyklą. Bet sportui jos nereikia.
– Ar pasiilgote draugų Los Andžele?
– Ne. Mes vis susirašome.
– Ar pavydėjote, kai jūsų brolį Gelo pakvietė į pasimatymą per spaudos konferenciją?
– Oi ne, tikrai (šypsosi).
– Ar dėl ko nors nerimavote vykdamas į Prienus?
– Ne.
– Koks jausmas buvo pirmą kartą žengti į treniruotę Prienuose?
– Tiesiog eilinė treniruotė.
– Ar tas žaidimas treniruotėje buvo kažkuo kitoks nei Amerikoje?
– Kamuolys žymiai greičiau judėjo aikštėje. Žaidimas buvo sklandesnis.
– Ką žinote apie Lietuvą, šalies krepšinį?
– Nelabai ką žinau. Tik žinojau, kad čia šalta, mažai kas kalba angliškai. Bet iš tikrųjų daug kas kalba angliškai ir čia nėra taip šalta.
– Ar ruošiatės kelionei į Lietuvą? Domėjotės geriausiais Lietuvos krepšininkais? Vietomis, kurias turėtumėte aplankyti?
– Ne. Tik likus dviem savaitėms sužinojau, kad jie turi vyrukus „Raptors“ ir „Pacers“.
– Kaip komanda jus priėmė? Kaip bendravote?
– Jie man padėjo su deriniais.
– Kiek derinių jie turi?
– Nežinau. Treniruotėje darė tik du.
– Ar sunkiausia bus tai, kad esate naujas sistemoje?
– Turbūt. Turbūt sunkiausia bus suprasti, ką jie sako.
– Ar gali kilti problemų dėl trenerio anglų kalbos?
– Jo žinių užtenka suprasti, ko jis nori. Ypač iš emocijų.
– Nevykote į rungtynes Vilniuje. Žiūrėjote tą mačą?
– Ne. Mačiau porą epizodų.
– Žinote, kad Prienai pralaimėjo 57 taškais?
– Taip, mačiau rezultatą (šypsosi).
– Ir ką pagalvojote?
– Gal tiesiog blogos rungtynės, nežinau (šypsosi).
– Kodėl nevykote į Vilnių?
– Rodos, nevykome dėl kamerų. Jei būtume žaidę namie, gal būtų kitaip. O dabar galbūt nebuvo būtina.
– Kaip galėtumėte padėti komandai?
– Norėčiau sutelkti komandą. Nemačiau rungtynių, todėl sunku pasakyti.
– Koks kiečiausias dalykas čia?
– Daryti tai, ką myliu – žaisti krepšinį.
– Ar keista pagalvoti, kad jau esate profesionalas, nors jums tik šešiolika?
– Ne.
– Bet niekas Amerikoje iki tol nesielgė taip, kaip jūs.
– Taip, bet tėtis visada sakė, kad taip bus. Todėl tai nėra beprotiška, kai girdėjai tai visą gyvenimą.
– Ar neplanavote vykti į universitetą?
– Galvojome važiuoti į koledžą metams, bet, manau, radome geresnį variantą.
– Dabar jūs profesionalai. Kada gausite pirmąjį atlyginimą?
– Nežinau, man nerūpi ir aš nieko apie tai negirdėjau. Aš čia tam, kad žaisčiau.
– Jums sukurta nauja Ballų lyga, kurioje žaisite prieš jaunesnius varžovus. Kaip reagavote?
– Man nėra skirtumo, prieš ką žaisti.
– Čia yra ir jūsų mama. Ji sunkiai sirgo dar prieš metus, o štai ji čia Lietuvoje.
– Jai gerėja, ji daugiau vaikšto, kalba. Man labai svarbus toks jos palaikymas.
– Nesate pats emocingiausias Ballų šeimos narys. Ar jautriai reagavote į mamos ligą?
– Nelabai.
– Kuris brolis šeimoje jautriausias?
– Manau, kad visi panašūs.
– Kuris iš jūsų labiausiai padūkęs?
– Visi sako, kad aš. Bet aš manau, kad Lonzo. Arba Gelo.
– Kokią pašėlusią istoriją galėtumėte papasakoti?
– Tiesiog kai žaidžiame vaizdo žaidimus, mes būname labai garsūs. Net tėtis prašo elgtis ramiau. Bet už kamerų mes kiek kitokie.
– Ar atsivežėte žaidimų?
– Ne. Bet, rodos, kažkas iš laidos prodiuserių atsivežė.
– Žaisite?
– Turbūt.
– Kas turi įvykti, kad ši kelionė būtų pavykusi?
– Jei grįžčiau namo patobulėjęs ir pasimokęs.
– Kaip manote, kaip žmonės žiūri į jus Amerikoje? Kaip jūs sutinkamas?
– Kaip geras vyrukas. Daug vaikų seka mane, o aš jiems stengiuosi padėti.
– Kaip susitvarkote su aplinkinių neapykanta?
– Man tai nerūpi.
– Ar kas nors jus žeidžia?
– Niekada taip nebuvo.
– Ar skaitote atsiliepimus?
– Kartais. Kartais būna juokinga.
– Prieš metus apie jus mažai kas žinojo. Dabar jūs gerokai žinomesnis. Kokie jums buvo pastarieji metai?
– Kelionė buvo puiki, bet visą gyvenimą buvo panašiai. Tik dabar daugiau dėmesio, kamerų, sekėjų.
– Kurią tėčio dalį, norėtumėte, kad žmonės labiau pažinotų?
– Nežinau. Šeima žino, koks jis yra. Ir mums tai svarbiausia.
– Kokią LaVaro pusę atskleidžia santykiai su mama?
– Jie kartu jau daug metų ir tai daug ką pasako. Jis vis dar toks pat. Pavyzdžiui, paskubina mamą, jei ši eina lėtai.
– Į kurį krepšininką esate panašiausias?
– Tiesiog esu aš. Girdžiu palyginimų su Curry, Irvingu, bet aš matau save kaip unikalų.
– Su kuo norėtumėte susitikti, jeigu turėtumėte galimybę?
– Jėzumi (juokiasi).
