„Kol nepasakei, negalvojau, kad čia tiek. Skaičius 17 skamba nemažai, – portalui15min sakė V.Lipkevičius. – Jis sako tai, kad esu finišo tiesiojoje, o kada tas finišas ateis – matysime. Dar to noro, entuziazmo yra. Nori to ar ne, laikas savo daro. Laikui bėgant save vis geriau pažįsti, bet kūnas jaučiasi gerai, dar leidžia žaisti, dar noriu žaisti.
Dar turiu dvejų metų kontraktą, noriu atžaisti. Planuoti galiu daug, bet kaip viskas susidėlios – parodys laikas. Kiek Mindaugas Lukauskis varo, tiek tikrai nevarysiu, bet kol to noro, polėkio yra, reikia varyti. Kol jauti, kad gali, reikia naudotis, džiaugtis mėgautis, nes tas laikas baigti nenumaldomai ateis.“
Visgi naujasis sezonas „Lietkabeliui“ vėl nepašykštėjo sunkumų ir išbandymų. Jeigu žiūrėtume vien į rezultatą Lietuvos krepšinio lygoje (LKL) – viskas idealu. Panevėžiečiai įveikė rimtą „Wolves“ testą ir yra viena iš dviejų lygos komandų, kuri dar nepatyrė pralaimėjimo kartėlio.
Tačiau ne viskas auksas, kas auksu žiba. Pažiūrėjus atidžiau, aiškėja tikrasis vaizdas. Jeigu „Wolves“ nugalėti demonstruojant gerą žaidimą, pergalės prieš Mažeikių ir Kėdainių ekipas iškovotos per nemažus vargus, o pažvelgus į „Lietkabelio“ pasirodymą Europoje vaizdas išvis pasidaro liūdnas.
Europos taurėje „Lietkabelis“ pralaimėjo visas trejas rungtynes, o nuo kuklios Salonikų „Aris“ ekipos namuose atsiėmė net 18 taškų skirtumu (74:92), nepataikydami nė vieno tritaškio iš 15 mestų.
Apskritai, Nenado Čanako auklėtiniai pagal praleistus taškus (po 86) rikiuojasi šešti nuo galo, puolime sukrapšto vos po 71 tašką, o tritaškius realizuoja tragišku 18,8 proc. taiklumu.
„Blogiau žaisti nebegalime“, – po niukso prieš „Aris“ spaudos konferencijoje atviravo „Lietkabelio“ strategas.
Kas vyksta Panevėžyje? Ar sezonas Europoje – paleistas? Po prastos „Lietkabelio“ pradžios pasipylė klausimai ir kritika panevėžiečių adresu. Dėl to portalas 15min atsigręžė būtent į visko mačiusį komandos kapitoną V.Lipkevičių, kuris nuoširdžiai pakalbėjo apie esmines klubo bėdas ir dar daugiau.
– Vyteni, šeštasis sezonas „Lietkabelyje“ ir septynioliktasis apskritai profesionalo karjeroje. Kaip jautiesi?
– Kol nepasakei, negalvojau, kad čia tiek. Skaičius 17 skamba nemažai. Jis sako tai, kad esu finišo tiesiojoje, o kada tas finišas ateis – matysime. Dar to noro, entuziazmo yra. Nori to ar ne, laikas savo daro. Laikui bėgant save vis geriau pažįsti, bet kūnas jaučiasi gerai, dar leidžia žaisti, dar noriu žaisti.
Dar turiu dvejų metų kontraktą, noriu atžaisti. Planuoti galiu daug, bet kaip viskas susidėlios – parodys laikas. Kiek Mindaugas Lukauskis varo, tiek tikrai nevarysiu, bet kol to noro, polėkio yra, reikia varyti. Kol jauti, kad gali, reikia naudotis, džiaugtis mėgautis, nes tas laikas baigti nenumaldomai ateis.
– Šeštasis sezonas Panevėžyje. Turbūt kitur savęs ir nebeįsivaizduoji?
– Turbūt. Jaučiuosi gerbiamas, mylimas, tokioje karjeros stadijoje kažką kaitalioti būtų nelabai protinga tiek iš mano pusės... Ir rezultatai geri buvo, todėl klubas nenorėjo keisti krypties. Aš, Maldūnas, treneris – esame klubo veidai paskutinius 5-6 metus. Smagu. Po šio sezono nežinios nebuvo, žinojau, kad liksiu. Buvome apsikalbėję, kad klubas nori, mato mane toliau žaidžiantį Panevėžyje. Liko tik susidėlioti.
– Šis sezonas – pirmas „Lietkabelyje“, kai kyli nuo suolo. Kaip pats priėmei šitą vaidmenį?
– Dar sunku spręsti, nes mačų daug nesužaista. Priėmiau kaip normalų dalyką. Man ar pradedu, ar kylu nuo suolo – nėra skirtumo. Žaisti dar galiu, noriu ir tų minučių užtenka per akis. Treneris Čanakas tiesiog starto penkete nori daugiau jaunatviškos energijos, o mane laiko ant suolo, kad kilęs nuo jo įneščiau ramybės, patirties. Leidžia nuo suolo – einu nuo suolo, leidžia į startą – einu į startą. Per daug nesuku galvos. Tiesiog stengiuosi kiekvienoje situacijoje išlaviruoti ir padėti komandai, kad iš to naudos būtų.
– Matei ne vieną „Lietkabelio“ veidą, ne vieną sudėtį per savo buvimą čia. Kokį įspūdį palieka šio sezono komanda?
– Kiekvieną sezoną mus vis nurašo, bet pasiekiame savo. Tas pats buvo ir 2021-2002 m. sezone, o galiausiai pasiekėme finalą. Kiekviena „Lietkabelio“ komanda turėjo savo išskirtinumą. Kalbant apie šitą komandą, viskas veda į tai, kad išgyvename atsinaujinimo, atsišviežinimo etapą, daug žaidėjų iš anksčiau neliko. Yra procesas. Treneris tas pats, sporto direktorius taip pat. Bandoma išlaikyti tą pačią idėją.
Daug jaunų žaidėjų, kuriems kažkas anksčiau nepasisekė, bet jie turi potencialo. Šie metai – ne išimtis. Šio sezono „Lietkabelis“ išsiskiria tuo, kad suolas ilgas, žaidžiančių krepšininkų turime daugiau. Šiuolaikiniame krepšinyje tai yra privaloma, rungtynių skaičius, intensyvumas didėja, reikia atlaikyti tą sezoną, kas ir dabar atsitiko. Danielius išsisuko čiurną, Stipanovičius gavo lengvą traumelę ir rotacija iškart mažėja. Sezonas dar tik prasideda, pažiūrėsime, ką mūsų jaunimas parodys.
– LKL trys pergalės iš trijų, bet Europoje – trys pralaimėjimai. Tavo patyrusiomis akimis, kas labiausiai neveikia komandos žaidime?
– LKL laimėjome visus tris mačus, bet užtikrintumo irgi per daug nebuvo. Su Kėdainiais vargome labai, su Mažeikiais irgi buvo reikalų, prieš „vilkus“ natūraliai rimtos rungtynės buvo su intriga. Esmė ta, kad pas mus atėjo daug jaunimo, daug kas nėra pratę prie didesnio fiziškumo Europos taurėje. Tiems, kurie dar nebuvo žaidę tokiame turnyre, reikia laiko prisitaikyti. Manau, kad mes susitvarkysime. Aišku, paskutinės dvejos rungtynės tikrai buvo slogios. Jos tikrai neparodo mūsų tikrojo veido, nes mes esame geresni nei rodo rezultatai. Turime gerą pamoką ir gerą medžiagą mokytis.
– Kaip komanda reagavo į Čanako žinutę, kad „blogiau žaisti nebegalima“?
– Normalu, kad treneris pasiuntė žinutę, nes žaidėme labai blogai. Turėjome ilgą video sesiją, visi gavome pastabų. Laikas parodys, kaip visi įsisaviname tas pastabas. Visi norime, kad būtų geriau ir geriau bus tik tada, kai visi būsime vienoje linijoje. Sezono pradžia, procesas vyksta, žaidėjai atėjo iš skirtingų sistemų, adaptacija užtrunka laiko. Sezonas – ilgas kaip maratonas. Bus visokių atkarpų. Svarbiausia – per daug nenuleisti galvų, kai nesiseka. Lengva būti kartu, kai viskas gerai, bet tikrieji komandos bruožai pasimato, kai nesiseka ir reikia lipti iš komforto zonos. Žaisti pergalingą krepšinį mes turime visus įrankius.
– Kol kas šlubuoja žaidimas abiejose aikštelės pusėse. Kas labiau neramina, gynyba ar puolimas?
– Gynyba ir puolimas dažnai susiję dalykai. Nelogiškas metimas ar nepamatuotas sprendimas iššaukia varžovų greitas atakas, kuomet tiesiog negali normaliai apsiginti. Vienas kitas toks sprendimas ir varžovų komanda pajunta ritmą. Komanda atjaunėjo. To jaunatviško noro ir entuziazmo yra tikrai daug, bet tos galvos dar karštos, jos neveikia ten, kur turėtų veikti, daug įdomesnių sprendimų, išmetame daug skubotų metimų, galvodami, jog pataikysime. Gynyba irgi toks dalykas: yra pasiruošimas, tam tikros taisyklės, taktikos. Kartais iš to karštumo kažką pamirštame, kur neturėtume pamiršti, vėliau viskas persiduoda į puolimą. Aš manau, kad puolimas ir gynyba yra susiję, potencialo turime ir vienoje, ir kitoje pusėje. Aš žiūriu į šitą dalyką pozityviai, kaip į proceso dalį ir žinau, kad tikrai būsime geresni.
– Puolime turite nemažai talentingų žaidėjų – G.Kalaitzakį, M.Pecarskį, M.Rubštavičių, M.Varną, D.Lavrinovičių, tą patį O.Kovliarą, bet metate tik po 71 tašką. 0 iš 15 tritaškių praėjusiame mače, 19 procentų pataikymas apskritai. Kaip galėtum tai paaiškinti?
– Daug kas susideda. Karštakošiškumas, fiziškumo kitas lygis Europos taurėje. Daug klaidų gynyboje taktiškai, puolime forsuojame, vis galvojame, kad įmesime, bet neįmetame. Aš suprantu, kad po pirmo rato būtų 19 procentų pataikymas, tada gali kažką analizuoti. Dabar tas procentas nėra didelis, bet aš nedarau iš to didelės tragedijos.
– Kaip jaunimui sekasi įsilieti, kaip jis dirba, kiek apskritai potencialo yra šioje komandoje?
– Tikrai daug potencialo. Mantas grįžo styptelėjęs iš Naujosios Zelandijos bei tikrai turi, ką parodyti. Atvažiavo Georgios, kuris turėjo daug potencialo, bet pastaruoju metu buvo truputį prigesęs. Jis ir buvo paimtas, nes mes tikime, kad jis gali daug. Tas pats Danielius dar jaunas, pabuvo „Žalgiryje“, pasisėmė patirties. Oleksandras Kovliaras taip pat jaunas, turi daug noro. „Lietkabelis“ kiekvienais metais ima tokių žaidėjų, kurie turi potencialo, bet kažkur neatsiskleidė, kažkas nepasisekė. Potencialas didelis, noro daug, entuziazmo daug, tik reikia visiems apsišlifuoti ir dirbti kaip komanda. Reikia dirbti nuosekliau, kad mažiau bangavimų būtų. Treneriai komplektuodami komandą žinojo, kad tokių dalykų bus. Aišku, galbūt galvojo, kad tokių didelių nebus, kaip dabar, bet viskas yra proceso dalis. Bandysime išspausti maksimumą. Vidinės panikos tikrai nėra. Į viską žiūrime ramiai.
– Paminėjai, kad tikrieji bruožai pasimato pralaimėjimų fone. Kaip į juos reaguoja komanda?
– Natūralu, kad niekam nepatinka. Matai, kad žaidėjai ateina ir mažiau kalba, labiau užsidaro. Tokiu atveju bandau prakalbinti, nukreipti mintis. Natūralūs procesai, kuriuos kiekvienas krepšininkas turi praeiti per sezoną. Tik kai esi truputį vyresnis, daugiau to matęs, stengiesi tų nesėkmių per daug nesureikšminti, tiesiog toliau sunkiai dirbti ir tobulėti. Vakar nepaėjo, stengiesi, dirbi, kad paeitų rytoj. Jaunimui su tais pralaimėjimais susitvarkyti sunkiau, jis bando nekreipti dėmesio, bet ne visada išeina, bet čia natūralu. Jie su laiku išmoks nereaguoti, per daug neimti į galvą. Natūralūs procesai, kaip ir visose komandose.
– Kiek N.Čanakas iš tavęs tokiais nelengvais momentais prašo lyderystės už aikštelės ribų ir kokia tavo užduotis yra šiuo atveju?
– Su Čanaku vienas kitą pažįstame jau seniai, todėl apie tokius dalykus nereikia kalbėti. Jis žino, ką duosiu už aikštelės ribų. Tiesiog matai žaidėją, kuris prasčiau jaučiasi, tada prieinu po treniruotės, persimetu keliais žodžiais, padrąsinu, pasakau, kad neimtų per daug į galvą, ko nereikia. Būna, kad kažkas padaro klaidų, tada prieini, pasakai, kaip iš tavo pusės atrodo viskas, kaip reikėtų daryti. Daug laiko Panevėžyje praleidžiame kartu, nuolat nueiname papietauti, išgerti kavos. Pašnekame apie kitas temas. Jaunimas galbūt per daug susifokusuoja į tą krepšinį ir ta įtampa nepaleidžia. Kartais truputį reikia pakalbėti apie orą, persikrauti galvą. Tiek aikštelėje, tiek už aikštelės ribų, nori to ar ne, esi pavyzdys jaunimui, kalbi apie darbo etiką, pasiruošimą treniruotėms, rungtynėms.
Supranti, kad tu esi pavyzdys ir jeigu kažkas nesiseka, turi rodyti, kad sunkiai dirbi, nes jie matys ir galvos: „Jeigu jis taip daro, tai ir aš taip turiu daryti.“ Jeigu bus kažkas blogai ir pradėsi rodytis pirštais, nieko nedarysi, tada labai greitai prarasi pagarbą. Stengiuosi būti pavyzdys, eiti, dirbti, daryti, tada ir jaunimas seka iš paskos. Čia geriausias pavyzdys, kokį gali duoti jaunimui.
– Traumų kirminas jus vėl kankina, kaip ir beveik visais sezonais. Negalvoji, kad „Lietkabelis“ šiuo klausimu yra tiesiog užkeiktas?
– Fizinio rengimo treneriai ir medicinos personalas padaro viską, kad išvengtume tų traumų, mus apsaugo. Bet tokios situacijos susidaro... Nei tu jų padėliosi, nei pamodeliuosi. Ką tu gali pamodeliuoti? Danielius tiesiog ima kamuolį ir nusileidžia ant komandos draugo kojos, nesuprantu tokių dalykų... Justinui tas pirštas lūžta... Tiesiog sukasi į kitą žmogų, kerta... Atrodo, kad tokių situacijų būna milijonas, bet būtinai turėjo lūžti... Kiekvieną sezoną turime tokių niuansų, bet sugebame išlaviruoti. Tikiuosi, kad vėl pavyks.
– Dabar 0-3 Europos taurėje. Kokios korekcijos labiausiai reikalingos, kad sezono visiškai nepaleistumėte?
– Vienas dalykas, kuris tikrai labai aiškus – Europos taurės rungtynėse žaidžiant po vieną per daug nieko nepadarysi. Kad ir kiek talentingi čia mes esame, kitose komandose talento dar daugiau. Turime būti labiau komandiški, labiau pasiruošę fiziškumui, kuris Europos taurėje yra tikrai didesnis. Tos smulkios detalės labai svarbios. Dabar reikia geresnių rungtynių, kad chebra pajaustų, kad tikrai galime, o mes galime. Manau, kad viskas bus gerai.
– Šeštadienį turite dvikovą su „Rytu“. Kokį įspūdį ši komanda paliko žaidžiant prieš „Žalgirį“ ir apskritai šio sezono pradžioje?
– Įspūdis toks, kad kelerius metus jie žaidžia tuo pačiu tipažu. Komanda žaidžia intensyviai, bėga, greitajame puolime gerai jaučiasi. Matosi, kad prieš „Žalgirį“ jie išvis turi labai daug ekstra motyvacijos, noro. Žaidė namie, pilna arena... Kažkuo „Rytas“ nestebina, to paties profilio žaidėjai pasirenkami. Natūralu, nes trenerių štabas tas pats. Tikimės rimtos kovos, kad ateis palaikyti sirgaliai ir pavyks laimėti.
– Kas bus svarbiausia žaidžiant prieš vilniečius norint pasiekti pergalę?
– Fiziškumas, kontaktas, nes „Rytas“ irgi toks mėgstantis užduoti toną, kontaktą, bėgti į greitą. Reikia atsakyti kontakto lygiu ir sugebėti pakontroliuoti jų greitą žaidimą iš gynybos į puolimą, kad jie nepajaustų pigių taškų, nepasijaustų gerai. Tada manau, kad galime žaisti.
