Japonija niekada nebuvo garsi savo asmenybėmis krepšinio pasaulyje. Vienintelė išsiskirianti asmenybė –Jono Valančiūno komandos draugas „Grizzlies“ komandoje Yuta Watanabe, kuriam Memfyje teko įsitaisyti atsarginių suolo gale (reguliariajame sezone sužaidė vos 15 mačų).
Julius Jucikas neslepia – prisitaikyti tokioje egzotiškoje šalyje be krepšinio tradicijų nebuvo lengva užduotis.
Per kiek daugiau nei 30 minučių žaidimo laiko 29 metų 206 cm ūgio vidurio puolėjas iš Lietuvos rinko po 17,6 taško ir atkovojo po 6,3 kamuolio. Tačiau prisitaikyti reikėjo ne tik aikštėje, bet ir už jos ribų.
„Buvo sunku pirmaisiais mėnesiais, vyko aklimatizacija, – sakė J.Jucikas. – Gyvenimo sąlygos tikrai nėra tokios kaip Lietuvoje. Namai, automobiliai ir absoliučiai viskas atrodė tarsi sumažinta.
Taip pat sunku buvo dėl kalbos barjero. Komandos viduje turėjome vertėją, bet pačiame mieste labai retai sutiksi japoną, kuris moka anglų kalbą.“
Japonų lyga – silpnesnis Kinijos pirmenybių analogas
Nei pirmame, nei antrame japonų lygos divizione nėra išsiskiriančių pavardžių, o žemą krepšinio lygį patvirtino ir pats J.Jucikas.
„Palyginti su Europa, žaidėjų lygis tikrai žymiai žemesnis“, – sakė iš Šilutės kilęs vidurio puolėjas.
Kaip ir kaimyninės Kinijos lygoje, taip ir Japonijoje žaidimas daugiausiai paremtas legionierių individualiu meistriškumu. Daugiausiai taškų pelnančių žaidėjų dešimtuke nėra nė vieno japono. „Švelniai tariant, čia krepšinis nuo Europos krepšinio skiriasi viskuo. Visas žaidimas paremtas legionieriais, kuriuos komanda gali leisti žaisti varžybose tik du vienu metu“, – pasakojo J.Jucikas.
Japonijoje kelis sezonus yra dirbęs Antanas Sireika, bet apie Lietuvą ir mūsų šalies krepšinio kultūrą japonai žinių turi mažai. O ir susidomėjimas nėra toks didelis. „Jei ką sužinojo, nebent iš mano pasakojimų“, – kalbėjo šilutiškis.
Vertina praeities pamokas
J.Juciko visas sportinis kelias yra netradicinis. Aktyviai sportuoti jis pradėjo tik būdamas šešiolikos, bet ir tai pradžioje svaidė diską pas buvusį Virgilijaus Aleknos trenerį Rimantą Kalibatą. Tik paskui gatvės krepšinio varžybose jis buvo pastebėtas Šilutės krepšinio klubo trenerių ir tada staiga karjera įsibėgėjo.
Nors etapas „Ryte“ 2015–2017 m. ir nebuvo pats geriausias krepšininkui žaidybiniu laiku, tačiau Julius labai vertina įgytą patirtį žaidžiant Lietuvoje. Paklaustas, ar nesigaili tokio karjeros etapo, Julius atsakė: „Ne, tikrai, ne. Nesigailėjau ir niekada, tikriausiai, nesigailėsiu. Buvo labai didelė patirtis, geros komandos, geri treneriai ir daug ko mane išmokė. Aukšto lygio krepšinis ir tikrai viskas buvo puiku.“
J.Jucikas turėjo progą su „Ryto“ marškinėliais išbėgti ant parketo ir Europos taurės kovose. 2015–2016 m. sezone jis sužaidė geriausias savo rungtynes prieš Saratovo „Avtodor“. Per 24 minutes pelnė 13 taškų ir surinko 13 naudingumo balų. Per mačą su Stambulo „Bešiktaš“ yra surinkęs 15 taškų.
Po karjeros etapo Vilniuje vidurio puolėjas žaidė kuklesnėse komandose – Alytaus „Dzūkijoje“ ir „Ventspils“.
Nepaisant sezono Japonijoje, J.Jucikas liko paklausus Lietuvoje, o tai patvirtina ir gandai apie Juliaus persikėlimą į vieną iš LKL klubų.
„Buvo dėmesio tiek iš LKL, tiek iš Europos komandų, – neslėpė šilutiškis. – Buvau tikrai ganėtinai arti to, kad pasirašyčiau kontraktą.“
Krepšininkas vis dėlto nepasirašė sutarties su jokia ekipa, nors sezonas Japonijoje baigėsi anksčiau.
Aukštaūgis neatmeta minties sugrįžti į Japoniją ir kitam sezonui: „Jeigu pasiūlys maksimaliai tiek, kiek gali pasiūlyti, tada turbūt nugalės piniginis pasiūlymas.“
Vargu, ar šio žaidėjo galimybių riba yra Japonijos antrasis divizionas. Fizine jėga ir įgūdžiais rinkti taškus pasižymintis žaidėjas tikisi pakilti į aukštesnį lygį. Bet, ar pavyks, – atsakymas veikiausiai nuskambės vasarą.
