Ambicijomis ir talentu spindėjusios Lietuvos vaikinų jaunimo U-18 ir U-20 rinktinės Europos čempionatuose Serbijoje ir Kretoje liko nieko nepešusios.
Keturiomis pergalėmis startavę Liutauro Lelevičiaus ir Motiejaus Krivo vedami dvidešimtmečiai sugriuvo ketvirtfinalyje, kai prieš zoninę belgų gynybą iššvaistė 17 taškų persvarą bei galiausiai finišavo vos aštuntoje turnyro pozicijoje.
Tuo metu iš dviejų skirtingų kartų sudaryta ir didelių lūkesčių turėjusi aštuoniolikmečių rinktinė spindėjo draugiškose rungtynėse, bet jau pirmenybių starte patyrė nesėkmę prieš Izraelį ir savo žaidimo turnyre taip ir neatrado. Šiuo metu Remigijaus Bardausko auklėtiniai kovoja vos dėl 9–16 vietų.
„Lūkesčiai dėl abiejų rinktinių buvo didžiuliai, – portalui 15min sakė treneris Tomas Purlys. – Dvidešimtmečiai neturėjo Pauliaus Murausko, bet šiame čempionate dažnai nežaidžia lyderiai ir visos komandos turi nuostolių. Turėjo nuostolių ir tos komandos, kurios žaidžia pasaulio čempionate. Lietuvos jaunimo rinktinė į pasaulio taurę nepateko ir tai buvo šioks toks pliusas. Normalu, kad lūkesčiai buvo dideli, ypač po pirmų trijų pergalių. Visi tikėjosi, kad komanda pateks bent į ketvertą, nes žaidė tikrai tvarkingai, jų žaidime taktiškai viskas buvo sudėliota gerai. Komandoje buvo aiškūs lyderiai – Liutauras Lelevičius ir Motiejus Krivas, o ir branduolys žaidėjų buvo susižaidęs NKL čempionate ir turėjo pasitikėjimo savimi. Bet ketvirtfinaliuose žaidimas būna visai kitoks, kai taktika nueina į šoną ir lieka du dalykai – psichologija (charakterio bei „kiaušinių“ turėjimas) ir gebėjimas žaisti vienas prieš vieną. Deja, tokių žaidėjų šioje rinktinėje neatsirado.
Tuo metu aštuoniolikmečiai buvo viso pajėgumo, jokių traumų. Mačiau draugiškas rungtynes Ispanijoje, kai mūsų U-18 vaikinai prieš ispanus antrame kėlinyje pirmavo 20 taškų pranašumu. Prieš tuos ispanus, kurie pasaulio čempionate užėmė antrą vietą, finale po pakankamai geros kovos kritę prieš JAV. Lūkesčių kartelė natūraliai buvo užkelta labai aukštai.“
Pernai vaikinai ant prizininkų pakylos lipo du kartus, o šių metų Lietuvos jaunimo krepšinio medalių viltys krenta ant trenerio Tomo Urbeliono vadovaujamų šešiolikmečių pečių, kurie rugpjūčio 5-ąją dieną pradės Europos čempionato kovas pernykščiu auksu dar kvepiančioje Skopjėje.
Šiaurės Makedonijos sostinėje prieš metus Tomo Purlio auklėtiniai finale 77:68 pranoko Ispaniją ir tapo 2022-ųjų metų Senojo žemyno čempionais.
Būtent treneris ir apžvalgininkas T.Purlys su portalu 15min sutiko pasidalinti mintimis apie šių metų jaunimo vasarą, išryškėjusius talentus ir iškilusius klaustukus.
– Tomai, ar galutinį 20-mečių rezultatą Europos čempionate galėtume sulyginti su fiasko?
– Tikrai nemanau, kad tai buvo fiasko. Patekimas į aštuntuką – minimalus tikslas. Žinoma, visada norisi geriau, ypač kai komanda žaidžia taip gerai, tuomet ir lūkesčiai būna didžiuliai. Pralaimėjome belgams, kurie nėra iš krepšinio šalies, bet šiais laikais krepšinį moka žaisti visi. Kuo toliau, tuo rečiau ką nors vadinsime „ne krepšinio šalimi“.
Kitas dalykas – jaunimo krepšinis turi du niuansus. Pirmas – pasiektas rezultatas, antras – kokius talentus išsigryniname. Ar geriau šioje kartoje turėti dvylika lygių žaidėjų, kurie maksimaliai pasiektų LKL lygį, ar geriau turėti vieną ar du talentus, kurie ateityje taps gerais krepšininkais ir pasieks Lietuvos vyrų rinktinę? Pozityvo yra – turime L.Lelevičių ir M.Krivą. Šie žaidėjai gali pasiekti tikrai aukštą lygį. Man neapsiverčia liežuvis sakyti, kad toks rezultatas yra tragedija.
– Vienu metu ketvirtfinalyje lietuviai turėjo 17 taškų pranašumą prieš Belgiją. Kaip jie sugriuvo?
– Zoninę gynybą prieš juos statyti pradėjo nuo antrų ar trečių rungtynių. Ir jie pradėjo strigti. Šiek tiek trūko greito puolimo. Jei prieš zoninę gynybą neužpuoli, lengvi taškai yra labai svarbūs, o to rinktinė neturėjo. Tai viena pralaimėjimo priežasčių.
– Kieno talentas ateityje spindės ryškiau – Liutauro Lelevičiaus (vid. 17,6 tšk., 3,7 atk. kam., 2,4 rez. perd.) ar Motiejaus Krivo (vid. 12,9 tšk., 9,7 atk. kam., 2,4 blk., 19,9 naud. bal.)?
– Pirmiausia, tai labai sunku ką nors nuspėti, kai abu nuėjo labai skirtingais keliais. Motiejus važiuoja į NCAA, Liutauras – į Panevėžio „Lietkabelį“.
Šiuo metu daugiau potencialo turi, manau L.Lelevičius – ir pagal poziciją, ir pagal įgūdžių arsenalą, ir pagal kūną. Jis gali žaisti ir įžaidėjo pozicijoje. Tikrai labai aukštos potencialo lubos. Jis padarė didžiulę pažangą per pastaruosius dvejus metus – sustiprėjo fiziškai, subrendo. Jis yra vėlyvo brendimo žaidėjas. Gaila, kad Panevėžyje neliko trenerio Nenado Čanako, bet tikiuosi, kad su „Lietkabeliu“ viskas bus gerai ir Robertas Štelmaheris pasitikės jaunimu. Taip Panevėžyje buvo visada.
Kalbant apie M.Krivą, man šiek tiek trūksta universalumo ir šio krepšininko išnaudojimo perimetre. Jis yra tikrai mobilus, galintis persivaryti kamuolį ir iš tritaškio užbaigti ataką. Bet dabar jis buvo statomas grynai po krepšiu, bijau, kad jis netaptų Jono Valančiūno stiliaus žaidėju, nes šiais laikais mobilūs centrai turi didesnę vertę. Jei Arizonos universitetas jį išnaudos – leis žaisti ties perimetru, mesti vidutinius dvitaškius ar tritaškius, tuomet potencialo lubos būtų praplėstos. Jeigu jis bus statomas tik po krepšiu ir žaidžiamas „du prieš du“, tuomet M.Krivo potencialas bus mažesnis už L.Lelevičiaus.
– Ar šioje kartoje yra intriguojančių talentų, kurie gali iššauti ateityje ir pasiekti aukštą lygį?
– Kalbame apie 2003 ir 2004 metų gimimo žaidėjus. Buvo momentas, kad porą rungtynių sužaidė Titas Sargiūnas (6,4 tšk., 2,4 rez. perd.). Matėme, kad jo brolis Ignas neblogai atrodė rezervinėje rinktinėje. Daugiau talentų aš nelabai matau. Yra du ryškūs žaidėjai – L.Lelevičius ir M.Krivas, o dar išskirti galime T.Sargiūną.
– Kas nesusiklijavo su 18-mečių rinktine, kurioje žaidė keturi jūsų auklėtiniai iš praėjusios čempioniškos U-16 komandos (Kasparas Jakučionis, Mantas Laurenčikas, Nojus Indrušaitis ir Mantas Juzėnas)?
– Visi šie keturi mano auklėtiniai yra gynėjai, kurių šioje kartoje labai trūko. Priekinę liniją užpildė 2005-ųjų metų žaidėjais, gynėjų liniją – metais jaunesniais krepšininkais, kurie pernai tapo Europos čempionais. Lūkesčiai buvo labai dideli, bet pirmas pralaimėjimas Izraeliui viską apvertė aukštyn kojomis. Normalu, kad prancūzai buvo favoritai. Jie yra aiškūs viso čempionato favoritai. Kažkiek nepasisekė su grupe, o iš antros vietos atkrintamosiose gavome Turkiją. Mes pernai irgi vargome prieš Turkiją, o 2004-ųjų metų U18 patyrė pralaimėjimą. Lygiai taip pat buvo šįmet pralaimėta jiems aštuntfinalyje.
Spragų žaidime tikrai galima įžvelgti. Nesidomėjau komandos vidumi, bet iš šono neatrodo, jog ten būtų buvusi labai gera tarpusavio chemija. Pagal kūno kalbą – komanda nesulipo. Kitas dalykas – jie žaidė per daug individualiai, dažnai atakuodavo krepšį iš pirmos puolimo fazės ar pirmo „du prieš du“. Pasigedau komandinio žaidimo, kamuolio judėjimo, strigo ir gynyba. Šie dalykai badė akis. Komandos iš dviejų kartų taip ir nesusilipdė. Sudėtis ir draugiškos rungtynės parodė, kad ši komanda buvo pajėgi ką nors nuveikti.
– Kurie talentai išryškėjo šioje U-18 komandoje?
– Vienas lyderių – Justas Stonkus (14,6 tšk.), vienas iš lyderių jis buvo ir jaunimo Eurolygoje. Jis turi tikrai gerą potencialą, bet kai kuriais momentais, kai jis ėmėsi iniciatyvos, sprendimai nebuvo logiški. Jis neišvedė komandos ten, kur visi tikėjomės.
Nors tai yra aštuoniolikmečiai ir talentas jau turėtų matytis, bet šioje komandoje kito Liutauro Lelevičiaus aš nematau, kurio potencialas tikrai siektų Eurolygą. Dar laiko yra ir dar anksti kalbėti, bet kai kurie žaidėjai turi pakeisti požiūrį, jei jie nori tapti perspektyviais žaidėjais ir traukti rimtų klubų dėmesį.
– Kiek priblėsę atrodė pernykščiai U-16 rinktinės lyderiai Kasparas Jakučionis (10,8 tšk., 3,6 atk. kam., 3,6 rez. perd.), Nojus Indrušaitis (9,4 tšk., 2,8 atk. kam., 2 rez. perd.) ir Mantas Laurenčikas (3,6 tšk., 3,4 atk. kam., 4,8 rez. perd.). Kaip vertinate jų pasirodymus ir ateities perspektyvas?
– Kasparas turi tikrai gerą perspektyvą, jo duomenys – labai geri, bet jis vis migruoja tarp pozicijų. Jis yra 2-1 numeris, bet kaip įžaidėjui jam dažnai pritrūksta gero situacijų perskaitymo. Tikrai buvo momentų, kai jis neįtraukdavo komandos draugų į žaidimą. Kasparas dažnai bandydavo žaisti iš pirmo varianto ir dažnai bandydavo žaisti vienas.
Rungtynėse su Prancūzija + – rodiklį turėjo -31, o kitame mače su turkais Kasparas beveik nemetė į krepšį. Matyt, kad gavo velnių dėl to, jog metė per daug praeitose rungtynėse. Tokie skirtumai rodo, jog žaidėjui dar reikia patobulėti sprendimų priėmime. Matosi, kad jis būna iš anksčiau sugalvojęs, ką darys. Jam reikia išsigryninti, kurioje pozicijoje jis žais ateityje. Aš jį matau antroje pozicijoje, o ne įžaidėjo, nors pats Kasparas save mato pirmoje pozicijoje. Žinoma, jaunimo krepšinyje jis gali žaisti per kelias pozicijas ir įgauti patirties. Normalu, kad combo stiliaus žaidėjai dabar yra geri, turi savo vertę, bet iki tikro įžaidėjo jam dar trūksta.
Kasparas žaidžia įžaidėju Barselonoje, bet ten yra lygių skirtumas ir žaidimas daugiau kuriamas per jį. Dabar jis žaidė tarp vyresnių, sistema buvo kita, o ir norinčių kamuolį turėti žaidėjų buvo daugiau. Kasparui reikia geriau skaityti situacijas. Pernai mes jį ribojome, nes turėjo nugaros problemų ir dažnai į startą neidavo, o ir pirmoje pozicijoje jis nežaidė. Mes norėjome, kad jis kamuolį gautų atėjus atakos pabaigai, kai stringame, nes jis labai gerai žaidžia vienas prieš vieną.
Mantas beveik pusę sezono nežaidė dėl traumos. Manau, kad tai išmušė jį iš vėžių. Jis turėjo traumą ir prieš pusantrų metų, kai buvo lūžusi ranka. Dabar – kojos trauma. Jis, kaip įžaidėjas, turi daugiau įvesti komandos draugus į žaidimą, bet nori būti su kamuoliu pats. Tai yra dvi esminės bėdos, kodėl jam šiame turnyre nepasisekė. Jei nebus traumų, jis turėtų pakilti, nes potencialas – labai geras.
Nojui galbūt netiko sistema. Kiekvienas treneris turi savo sistemą, o šioje sistemoje N.Indrušaitis nesijautė taip gerai, kaip prieš metus. Jis yra tas žaidėjas, kurį sunku įkišti į kokius nors rėmus. Jis tarp bendraamžių buvo lyderis, išsiskyrė savo fizinėmis galimybėmis ir individualiais sugebėjimais. Jam pernai įsižaisti užteko 4–5 dienų, o šįmet galbūt schemų buvo daugiau. Matėme, kad savaitės pasiruošimo jam neužteko. Pirmąsias dvejas rungtynes jis sužaidė gerai, trečiose išėjo vėlokai ir kažkiek psichologiškai prisėdo.
– Kaip vertinate šešiolikmečių galimybes Šiaurės Makedonijoje vyksiančiame Europos čempionate?
– Komanda ir ši karta yra tikrai stipri, ką sakiau ir apie U18.
Dovydas Buika pernai buvo vienas pagrindinių mūsų žaidėjų. Jį pažįstu seniai. Tai – geras vaikinas, kuris bus vienas lyderių. Yra ir kitų žaidėjų – Artūras Butajevas, Ernas Pakamanis. Žaidėjų tikrai yra, bet neaišku, kaip jie susilipdys. Nemanau, kad ši karta per daug nusileistų 2006-ųjų kartai. Daug kas priklausys nuo to, kaip viską sudėlios treneriai, bet drąsiai galime tikėtis medalių.