85-erių metų sukaktį minintį Lietuvos sporto universitetą (LSU) baigė net keturi Paulauskai. Čia mokėsi Modesto brolis Emanuelis, sūnūs Nerijus ir Modestas, čia studijas 1971 metais baigė ir jis pats – naujai iškeptas LSU Garbės daktaras. Nors legendinio krepšininko sportinis gyvenimas buvo intensyvus, – atstovavo Sovietų Sąjungos rinktinei ir Kauno „Žalgiriui“, tačiau visuomet rasdavo laiko ir studentų krepšiniui.
– Gerbiamas Modestai, sveikinu, pirmiausia, su dar vienu „iškovotu“ trofėjumi – Lietuvos sporto universiteto Garbės daktaro vardu.
– Ačiū, kepurę pamieravo jau (šypteli).
– 2016 metais vykusiuose Lietuvos sporto apdovanojimuose jums buvo įteiktas prizas už „Gyvenimo nuopelnus“. Tuomet net susigraudinote. Tačiau ar kartu su tuo džiugesiu neaplanko ir jausmas, kad...
– ...jau laisvas, ar ne?
– Taip, kad jau nurašė, nebereikalingas, ačiū ir sudiev.
– Pamenu tokią garsią dainininkę Editą Piaf. Kai ji gavo apdovanojimą už gyvenimo nuopelnus, pasakė: „Geriausia daina dar nesudainuota“. Aš taip pat tikiuosi, kad paskutiniai mano darbai dar neatlikti. Gal ir geriausi darbai. Ką gali žinoti. Visokie dailininkai, pažiūrėkit, paskutinius darbus senatvėje, būna, geriausius nutapo. Ruošiuosi nesustoti.
– Tais pačiais 2016 metais kalbėdamas apie sveikatos problemas, užsiminėte apie nugaros skausmus. Teigėte, kad gydytojai rekomenduoja gultis ant operacinio stalo, bet vis tam nesiryžtate. Prabėgo treji metai, renginiuose jūs matomas retai, kolegos sako, kad sunkiai vaikštote, kaip jaučiatės dabar? Operacijos taip ir pavyko išvengti?
– Nenorėčiau to negatyvo. Stabilu. Situacija neblogėja. Bet metai bėga... O dėl operacijos... Vienas gydytojas sako: „Reikia operuotis“. Kitas: „Nebūk durnas – būsi invalidas, o invalidu suspėsi dar pabūti ir be to“. Ieškom kompromiso. Su vaistais, mankštomis, judesiu, masažais, gyvu gyvenimu palaikom viską. Džiaugiamės gyvenimu.
– 1971 metais įgijęs kūno kultūros dėstytojo kvalifikaciją, daugiau nei du dešimtmečius žinias ir sportinius įgūdžius perteikėte Kauno technologijos universiteto studentams, buvote Kūno kultūros katedros docentas. Sėkmingai treniravote įvairaus amžiaus ir meistriškumo komandas: buvusios SSRS, Lietuvos rinktines ir Kauno „Žalgirio“ klubą, šalies regionų krepšinio komandas. Ar jaunoji krepšinio trenerių bei krepšininkų karta vis dar prašo jūsų patarimų?
– Palaikau ryšius su LSU, keletu dėstytojų. Esu kviečiamas į susitikimus su magistrantais. O magistrantai – kiek daugiau nei studentai. Jiems galima jau atviriau papasakoti apie profesionalų sportą, jo teigiamas ir neigiamas puses. Čia mes jau turime mokytis iš naujovių, nes naujovės mus jau nubloškia į paraštę.
– O ar labai skiriasi tų dienų krepšinis, kai jūs rungtyniavote, nuo dabartinio krepšinio?
– Krepšinį sunku pamieruoti. Pasikeitė, žinoma, sporto arena, grindys, krepšiai, bateliai, aprangos, žaidėjų ūgiai, galingumas, greičiai, šoklumas. Bet tai nuopelnas visų naujų investicijų. Naujos treniruočių programos. Viskas kyla. 1972 metais, kai aš buvau olimpinis čempionas, rutulį stūmė 17-18 metrų, o dabar – 20-22 metrus. Su kartimi Meksikos olimpiadoje olimpinis čempionas šoko 5 metrus, o dabar šoka 6 metrus. Progresas yra. Taip ir krepšinyje. Anksčiau kas nors įdėdavo į krepšį – kitą dieną jo nuotrauka laikraščiuose būdavo, dabar – įprastas reikalas. Dabar į krepšį deda ir 1,5 metro ūgio žaidėjas.
– Jūsų sūnus Modestas rungtyniauja Latvijos aukščiausioje krepšinio lygoje ir neslepia ambicijų siekti daugiau. Kokie Modesto tikslai?
– Norėčiau, kad tai tebūtų tarpinė stotelė. Žaidžia Jūrmalos komandoje. Norėjosi, kad gautų daugiau žaidybinių minučių. Įgytų patirties. Jam šiuo metu – 24-eri. Dabar daugiau iš anūkų tikiuosi (nusijuokia). Anūkei jau 24-eri metai, tačiau ji ne sportiniu keliu žengia.
– Troškote, kad nuo mažens jūsų vaikai būtų krepšininkai? Norėjosi Lietuvai užauginti Modestą Paulauską jaunesnįjį?
– Kiekvienas tėvas nori, kad jo vaikas būtų pratęsimas. Neveltui ir daviau sūnui Modesto vardą (šypteli). Norėjosi, kad neištrintų tos pavardės, kad tas vardas gyvuotų toliau.
– Kaip jaučiatės vadinamas Lietuvos krepšinio legenda? Pats save laikote vienu geriausių visų laikų Lietuvos krepšininku?
– Tikrai ne.
Anksčiau kas nors įdėdavo į krepšį – kitą dieną jo nuotrauka laikraščiuose būdavo, dabar į krepšį deda ir 1,5 metro ūgio žaidėjas.
– Paprieštarausiu. 1972 m. Miuncheno olimpinių žaidynių čempionas, dukart pasaulio ir keturiskart Europos čempionas, nusipelnęs sporto meistras. Ilgai ir sėkmingai atstovavote šalies krepšinio rinktinei bei Kauno „Žalgirio“ klubui. Septynis kartus buvote pripažintas geriausiu Lietuvos metų sportininku. Esate Lietuvos didžiojo kunigaikščio ordino Komandoro kryžiaus kavalierius. Ar jūsų karjeroje liko nepasiektų aukštumų? Neįgyvendintų tikslų?
– Tokiems dalykams ribų nėra. Kaip ir milijonieriui – vieno milijono per mažai, reikia antro. Tampi pasaulio čempionu, reikia tapti juo ir antrą kartą. Deja, man trečią kartą nepavyko – tik trečia vieta. Bet buvo kaip buvo. Amžius sportininko juk ribotas. Tikiuosi, kad per savo aktyvaus sporto laikotarpį spėjau nuskinti maksimalų derlių. Krepšinį žaidžiau nuo 6-erių metų. Kauno „Žalgiryje“ debiutavau 17-ikos ir rungtyniavau iki kol sukako 31-eri. Rinktinės sudėtyje debiutavau 1965 m. Europos čempionate. Baigiau karjerą 1974 m. pasaulio čempionate.
– Sunku, buvus legendiniu krepšininku, tapti tiesiog eiliniu krepšinio stebėtoju tribūnuose ar prie televizijos ekranų?
– Gyvenimas pats šiuos dalykus sudėlioja. Tą akimirką, kai pasitraukiau, aišku, buvo, kad eini į Kauno sporto halę ir galvoji, kodėl be sportinio krepšio eini. Ir sapnuodavosi dar ilgai. Ir dabar dar kartais sapnuoju, kad ruošiuosi rungtynėms. Įtampa. Pabundu susijaudinęs.
– Krepšinio naujienas sekate? Rungtynes stebite?
– Kiekvienas Eurolygos rungtynes, svarbesnius LKL mačus. Mes dabar ne Kaune gyvename – Šakių rajone. Ant Šešupės kranto.
– Ką regite Lietuvos krepšinio rinktinės trenerio pozicijoje? Jei sprendimas priklausytų nuo jūsų.
– Manau, kad puikus pasiūlymas yra Maksvytis. Daug užkulisinių kalbų verda. Vienas toks, kitas kitoks. Vienas piktas, kitas... Mano nuomone, rinktinės treneris turi būti universalus: ir piktas, ir geras. Negali būti, kad vėjas pučia tau iš vienos pusės, ten ir eini. Reikia mokėti pasipriešinti ir tam, ir kitam vėjui. Kad nestatytų tavęs kaip šachmatų figūrėlės. Treneris turi turėtų savo vardą.
– O ko trūksta Kauno „Žalgiriui“, kad taptų stipriausiu Europoje?
– Krepšinis, o ir visas sportas, darosi, grubiai tariant, biznio reikalu. Kas turi daugiau pinigų, tas nusiperka geriausius žaidėjus iš viršutinės lentynos. Kas neturi – tenkinasi apatinės lentynos krepšininkais. Jie stengiasi, bet nepavyksta.
Ir dabar dar kartais sapnuoju, kad ruošiuosi rungtynėms. Įtampa. Pabundu susijaudinęs.
– Tarp rinktinių, tuomet, vyksta „grynesnis“ krepšinis, juk rinktinės narių nenusipirksi didesniais pinigais?
– Nenusipirksi.
– Esate tas, kuris krepšinio rungtynes stebi ramiai, ar tas, kuris nesulaiko savyje emocijų?
– Kartais tas ramumas... Ramus sėdi, o viduje gali viskas virti. Štai Šarūnas Jasikevičius negali ramiai virškinti to, kas darosi krepšinio aikštelėje. Jam padeda tas emocijų išleidimas. O kai sėdi, bandai išlikti ramus, kramtai nagus, sunkiau, manau. Aš neskubėdavau replikų partneriams duoti už klaidas. Pats darydavau klaidų.
– Rekonstruojama legendinė Kauno sporto halė vis dar kelia nostalgiją?
– Nemačiau, kaip ji dabar, išgriauta, atrodo. Štai parodė, kaip Vilniaus profsąjungų rūmus griauna. Teko ten lankytis ne kartą. Keista, kai plytą po plytos, tarsi kąsniais, tuos rūmus naikina.
– Ar jums suprantamas Lietuvos krepšinio fenomenas? Kaip tokia maža šalis sugeba taip žibėti? Kur slypi mūsų talentingų krepšininkų šaknys? Kodėl būtent krepšininkų?
– Mūsų tradicijos tokios. Istorija. Mes dar prieš karą ir iškart po jo turėjome gerą krepšinį. Taip, buvo žaidėjų, atvykusių iš Amerikos, bet jie buvo lietuviai. Nebuvo taip, kad amerikiečiai atvažiavo ir laimėjo Europos čempionatą. Tradicijos ir susiformavo 1937-1939 m. Juk sakoma, kad vaikai dabar jau gimsta su krepšinio kamuoliu rankose.
– O kokią matote Lietuvos krepšinio ateitį?
– Puikią. Problemų visuomet buvo, bet jos verčia judėti į priekį, ieškoti ko nors naujo. Kryptis yra aiški. Stovime geroje autostradoje, tik kartais tas asfaltas susidėvi – reikia renovuoti, ar kokia sunkiasvorė mašina pro šalį pralekia – sumėto. Maža šalis, o žinoma visame pasaulyje.
– Koks jūsų pats pirmasis prisiminimas, susijęs su krepšiniu?
– Būdamas pirmoje klasėje ruošiausi rungtynėms. Turnyras tarp 1-4 klasių vyko. Su mama siuvome ant marškinėlių ketvirtą numerį. Labai norėjau turėti 4 numerį. Norėjau būti toks, kaip Stepas Butautas. Gaila, tų marškinėlių nebeturiu dabar. Bet turiu tuos, kuriuos vilkėjau, kai septyniolikos debiutavau „Žalgiryje“.
– Kur nugulė visi iškovoti trofėjai? Vilkėti marškinėliai?
– Šakiuose. Muziejai neprašo (šypteli). Kai pastatys Kaune krepšinio namus, sunešim ten (nusijuokia). Ne, pirmas lankytojas tame muziejuje nebūsiu. Sabonis ten statosi sau juos, tai jis pirmas įeis.
– Papasakokite, kaip atrodo eilinė krepšinio legendos diena šiandien?
– Man nebūna eilinių dienų – visos dienos kaip šventė. Nebereikia laukti, kaip anksčiau, šeštadienių ir sekmadienių, kad galėtum išsimiegoti (nusijuokia).
Iš ryto mankštelė, pusryčiai. Gyvena pas mus 3-4 gandrų šeimos. Bandau jų ieškoti. Su liūdesiu kiekvieną rudenį išleidžiam ir laukiam pavasarį sugrįžtančių. Per vieną savo langą tris lizdus matau. Puiki gamta, kur mes gyvename. Daug žalumos. Išeini į kiemą – sodyba. Aplink ją – žemės sklypas. Reikia žolytę nupjauti, kaip kokiam sanitarui šiukšles surinkti. Obuolių, štai, prikrenta. Nuodėmė būtų nenusiskinti savo agurkėlio, pomidoriuko. Šviežių bulvių atsiranda – su voveruškomis pasigamini. Vis juk judesys. Eini, randi, kokią piktžolę išrauni, palaistai ką.
Aš turiu tik teisę sūnui padavinėti kamuolius. Įtaisė: padavinėju, o jis mėto.
– O krepšinio stovą kieme galima rasti?
– Yra. Yra ir sūnaus treniruoklių salė.
– Įmetat į krepšį dar kartais?
– Įmest gal ir įmesčiau, bet sūnus neleidžia. Aš turiu tik teisę sūnui padavinėti kamuolius. Įtaisė: padavinėju, o jis mėto.
– Jei reikėtų įvardyti akimirką, kuri buvo laimingiausia jūsų gyvenime, ar didžiausią savo pasiekimą, kas tai būtų?
– (Pažvelgia į šalia sėdinčią žmoną). Didžiausias laimėjimas – mano žmona. Sūnus. Tai yra svarbiausia. Visi kiti dalykai labai greitai prisiklijuoja. O jei neturi šeimos...
