„Kaip susigrąžinti Lietuvos krepšinio pergales?“ – tokia buvo konferencijos tema, nors visi keturi dalyviai sutarė, kad kartais Lietuvai pritrūksta vienerių geresnių rungtynių čempionate ir šis klausimas veikiausiai net nebūtų keliamas.
Suprasti akimirksniu
- Lietuvos vyrų rinktinės pastarieji rezultatai:
- Pastarąjį kartą medalius Lietuvos krepšininkai iškovojo 2015 metų Europos čempionate, kur J.Kazlausko treniruojama ekipa laimėjo sidabrą.
- 2016 m. olimpinėse žaidynėse Lietuvos rinktinė finišavo 7 vietoje
- 2017 m. Europos čempionate suklupo aštuntfinalyje ir liko 9 vietoje
- 2019 m. pasaulio čempionate Lietuva irgi buvo 9 vietoje
Bendra krepšinio realybė kelia susirūpinimą treneriams, kurie visi yra dirbę Lietuvos rinktinėje – R.Butautas ir K.Kemzūra jai vadovavo, o R.Kurtinaitis ir V.Chomičius darbavosi štabe.
Patyrusiems krepšinio specialistai mano, kad braška pamatas – taip pat ir jaunimo treneriai, kurie dažnai negauna nei padoraus atlygio, nei tinkamų sąlygų.
„Yra daug problemų. Turėjau laisvo laiko apie metus, dalyvauju renginiuose, tenka nueiti į sporto mokyklas, – kalbėjo R.Kurtinaitis. – Susitinkame ir regionų lygoje su Kęstu. Krepšinis nėra sporto šaka, neturinti konkurencijos, į kurią anksčiau netilpdavo vaikai. Yra daug būrelių, kurie tolygiai konkuruoja. Ar futbolas, ar lipdymas iš molio. Anūkai užsiima modelių rinkimais, juos prikalbint sportuoti nėra taip lengva. Turim dirbti, tam reikia ir rezultatų, kad galėtų vaikai lygiuotis.“
Dar praėjusį sezoną Eurolygoje dirbęs treneris kalbėjo apie vaikų skirstymą į tris amžiaus kategorijas. R.Kurtinaičio nuomone, šioje vietoje labai svarbus vaikų trenerių klausimas, mat motyvacija ugdyti pačius jauniausius krenta, kai talentingiausi vaikai galiausiai persikelia į kitas komandas.
„Teko daug bendrauti su treneriais iš Kauno sporto mokyklos, nežinau nė vieno trenerio, kuris dirbtų tik trenerio darbą, visi turi papildomų veiklų, nes reikia išgyventi. Turėjom sistemą, kai kunigas, mokytojas, policininkas buvo gerbiamiausi. Kas dabar norės eiti dirbti, kas norės atrasti talentus?“ – klausė R.Kurtinaitis.
„Girdėjome visi posakį, kad blogas karys, kuris nenori tapti generolu. Vaikų treneriai nemato perspektyvų. Juk yra svajonių treniruoti „Žalgirį“, rinktinę, bet sistema tau neleis. Tada darbas su vaikais nebus produktyvus. Teko bendrauti su treneriu, sakyti, kad gal reiktų kažką žaidime pakoreguoti, bet sako, kad jei tas vaikas geriau žais – jį pasiims kažkas kitas“, – pavyzdį davė R.Kurtinaitis.
V.Chomičiaus nuomone, jaunus žaidėjus dažniau galima įkvėpti per istorinius pavyzdžius.
„Esame visi viena didelė krepšinio šeima. Būdami šeimoje, turime daryti kaip ir paprastoj šeimoj – padėti. Jei vaikas eina ne į tą pusę, galima ir treneriui patarti. Rimas, aš, Sabas galėtume eiti dažniau pas vaikus, dalyvauti treniruotėse, tas labai padėtų“, – kalbėjo Lietuvos krepšinio federacijoje dirbantis V.Chomičius.
Ir nors problemų yra, visi konferencijos dalyviai bene vienbalsiai sutiko, kad atsisakyti Lietuvos krepšinio mokyklos ašių ir aklai nerti į JAV praktikas nereikėtų.
„Mes turime savo krepšinio mokyklą, kuri pasiekė puikių pergalių. Nereikia atsisakyti savo stiliaus. Mus giria už protingą, komandinį krepšinį, – kalbėjo R.Butautas. – Negalima to atsisakyti, bet mes turime stebėti tarptautines tendencijas, trenerių rengimo procesą, kryptį. Mūsų krepšinio mokykla viena geriausių Europoje, tą visi pripažįsta.“
„Kopijuoti aklai labai neprotinga. Kopija visada prasčiau nei originalas. Bet paimti patirtį reikia“, – akcentavo R.Butautas.
Jam antrino ir K.Kemzūra, kuris skatina tiek žaidėjus, tiek trenerius vykti ir semtis žinių į užsienį. Arba rasti, kur žinių gauti Lietuvoje, bet ne visada tai daroma labai entuziastingai.
„Reikia norėti tobulėti, išmokti. Turiu Donnie Nelsono pavyzdį, – pasakojo R.Kurtinaitis. – Tada buvo siūlymas surinkti geriausius trenerius ir siųsti juos pasimokyti į JAV. Nelsonas tuomet sako: „Aš galiu vienas į Lietuvą atvažiuoti ir pravesti mokymus.“ Jam buvo atsakyta, kad ne, mums nebereikia. Visi žiūrėjo į tai kaip į kelionę JAV, o ne į žinių pasisėmimą.“
Bet ar JAV krepšinis visada yra kelrodė žvaigždė?
„Iš ten daug naujovių ateina, – kalbėjo K.Kemzūra. – Nesu NBA ekspertas, bet įdomių detalių galima pasiimti – tai, kas tau tinka. Prieš kažkiek metų buvo informacijos stygius, dabar jos – labai daug.
Kitas iššūkis yra atsirinkti, kas tau tinka į tavo sistemą. Sistemos kūrimas yra gyvenimo darbas. Tai, ką turi amerikiečiai – NCAA – sunku sukurti dėl specifikos, istorijos.“
„JAV, kaip ir bet kurioje šalyje, yra gerų trenerių ir nelabai gerų“, – pridūrė K.Kemzūra.
Ąžuolas Tubelis, Augustas Marčiulionis pakėlė sparnus į NCAA studentų lygą, bet Šarūnas Jasikevičius neseniai interviu teigė, kad šiais laikais tokie žingsniai nebūtinai geresni nei sprendimas likti Europoje.
„Prieš keliolika metų pasikeitė JAV švietimo taisyklės, žaidėjai negali sportuoti tiek, kiek nori, yra limituotas laikas, – kalbėjo R.Kurtinaitis. – Mes norime, kad užaugtų vaikai, kad, jei ir nebus krepšininkai, turėtų savo gyvenimo kelią. Man tenka bendrauti su NBA treneriais. Dabar, jei gerai pamenu, NBA žaidžia 104 užsieniečiai.
JAV universitetai nebeišugdo tiek daug aukščiausio lygio žaidėjų, kaip anksčiau. Sezonas NCAA prasideda spalį, baigiasi kovą. Jei esi 19–20 metų, nesi gerame universitete, mažai sportuoji reikiamiausiu sau laiku. JAV turi tik 6 mėnesių normalių treniruočių.“
Žinoma, pasilikimas Europoje irgi ne visada reiškia nuolatinį žaidimo laiką.
„Mes spėliojame, ar teisingai jie renkasi. Ateitis parodys, – kalbėjo K.Kemzūra. – Reikia žiūrėti, kaip organizuotas darbas, kokiame universitete žais. Pliusas tas, kad žais su savo bendraamžiais, žais daug. O čia liekant – kiti klausimai: kiek žaistų, kiek treniruotųsi, koks vaidmuo būtų? Jei tik sėdi registruotas ant suolo, naudos nėra labai daug. Tiek man, tiek Rimui teko matyti, kaip jaunimas sėdi ant suolo, nes treneriui reikia laimėti.“
Diskusija vėliau pakrypo ir į Ispaniją, kurios krepšinio subtilybės žavi K.Kemzūrą dėl savo greičio, intensyvumo ir atletiškumo.
„Stebėjausi jų (ispanų – aut. past.) atletiškumu ir greičiu. Jei nueina daugiau į štanginę, jei dirba be metodikos, paprastai ką daro žmogus? Žiūri pliažinį grožį: bicepsai, tricepsai, petukai, presas, – šypsojosi R.Kurtinaitis. – Ar tas tinka krepšiniui? Ispanai labai greiti, nėra persikočioję, bet yra stiprūs. Aš pats tokį stilių propaguoju, dėl to gaunu ir priekaištų, kad Kurtinaičio komandos nėra gynybinės. Aš žaidžiu aštuonių sekundžių krepšinį. Manau, tas tiktų ir Lietuvos rinktinei, turint du bokštus Valančiūną ir Sabonį. Atkovojęs kamuolį turi padaryti greitą ataką per 8 sekundes. Jei nepavyko, turi aštuonias, per kurias sustoji į pozicijas. Ir tuomet yra dar aštuonios, kad užbaigtum pozicinę ataką. 20–22 sekundėje ataka finišuoja. Tai patinka treneriams, nes gali kontroliuoti laiką. Aišku, jei neturi tokiam krepšiniui žaidėjų ir atbėgęs į greitą ataką mesi viską pro šalį, atrodysi juokingai. Bet tai yra stilius, į kurį reikia lygiuotis.“
