„Žaidimas buvo padrikas, negražus, bet tragedijos nedaryčiau. Tai buvo labai gera pamoka ir reikia padaryti išvadas“, – pasakojo strategas.
T.Pačėsas – apie Turkijos rinktinės aferą, galimybę į čempionatą vežtis tris įžaidėjus, Jono Valančiūno sugrįžimą ir pradingusį Mindaugą Kuzminską.
– Tomai, kodėl taip strigo rinktinės puolimas, padarytos net 23 klaidos? – 24sek.lt paklausė T.Pačėso.
– Išryškėjo dėsningos problemos. Turime problemų žaisdami prieš spaudimą, kai varžovai stengiasi sulėtinti puolimą. Taip pat stringa puolimo organizavimas.
Turkų gynyba buvo afera. Jie dvigubino gynybą dar mūsų aikštės pusėje, ėjo į pagalbą, užlaikydavo mūsų atakas, neleisdavo priimti kamuolio. Dėl blogo žaidėjų išsidėstymo puolime nesugebėjome pelnyti lengvų taškų. Tai būtų nubraukę turkų pastangas – tokios gynybos jie nebebūtų naudoję. Bet turkai surizikavo ir jiems tai pasiteisino.
Nesužaidė nė vienas įžaidėjas. Tai kol kas didžiausias klaustukas treneriui – kas gali sureguliuoti komandos žaidimą. Norisi ir geresnio Manto žaidimo.
Po kelių klaidų atsirado nepasitikėjimas savimi, atsakomybės kratymasis. Vėluodavome, skubėdavome. Treneris nespėjo prieiti tų momentų, kur būtų galėjęs išnaudoti savo persvarą, kažkur sužaisti – dėl turkų spaudimo lietuviai nebeturėdavo laiko atsistoti į derinius, buvo priversti forsuoti žaidimą.
Buvo daug chaoso, į kurį mus įstūmė turkai.
– Kaip reikėjo įveikti tokią gynybą?
– Tokia gynyba labai rizikinga prie solidaus žaidimo. Turėjome juos nubausti, kad turkai nespėtų rotuoti. Greitas perdavimas, atsidengęs žmogus, kiekybinė persvara turkų aikštės pusėje, taškais pasibaigę metimai ir viskas būtų sugriuvę. Bet tai neįvyko.
Reikia pasitaisyti – geriau išsidėstyti, atsidengti ir nebijoti imtis iniciatyvos. Atrodo, kad bijojome jos imtis.
Be to, nesužaidė nė vienas įžaidėjas. Tai kol kas didžiausias klaustukas treneriui – kas gali sureguliuoti komandos žaidimą. Norisi ir geresnio Manto žaidimo. Tiek Žygimantas, tiek Lukas atrodė pasimetę.
Visos komandos mus analizuos ir jei blogai reaguosime prieš zoninį spaudimą, kuris mus taip vertė klysti, visi jį prieš mus naudos.
Bet dar yra laiko. Tikrai galima viską pataisyti. Nėra ko panikuoti.
– Gal Jonui Kazlauskui dėl atsargos į čempionatą reikėtų vežtis visus tris įžaidėjus? Ar tai – realu?
– Vežtis – realu, bet ar verta, tegul sprendžia treneriai. Juk nusivežus visus tris vis tiek gali nė vienas nesužaisti. Yra pagrindinis, į kurį dedamos didžiausios viltys, tikėjimas, kad jis pradės demonstruoti gerą formą.
Yra laiko. Nepanikuočiau, nes mūsų grupė gan lengva. Tikrai turime laiko į tą formą įeiti. Parodėme neblogą žaidimą su stipriais australais, tais pačiais suomiais. Bet praradome tą šviežumą, agresiją, pradėjome daugiau galvoti, analizuoti. Gal kova dėl vietos dvyliktuke kai kuriuos muša iš vėžių ar bijojimas suklysti, nes tai – paskutinis turnyras.
– Lukas Lekavičius per 43 sekundes padarė dvi klaidas ir buvo pasodintas ant suolo iki mačo pabaigos. Ar pelnyta tokia bausmė?
– Galvoju, treneris geriausiai pažįsta žaidėją. Lukas – jaunas, todėl galbūt perdegė. Niekas negarantuotas, kad po to būtų sužaidęs gerai – gal vėl būtų pridaręs klaidų.
Lietuvos rinktinė – ne to lygio komanda, kad galėtum nekeisti nefunkcionuojančio žaidėjo ir laukti. Čia nėra laiko apšilimui – turi būti visada pasiruošęs žaisti puikiai. Jei ne, yra kitas, kuris išeina ir tą padaro.
Čia nebuvo tikslo nubausti ar ką nors parodyti. Tiesiog matėsi, kad ne Luko diena, todėl treneris nusprendė bandyti ieškoti kitų.
– Antrosios prastos Luko rungtynės iš eilės. Jonas Kazlauskas dar po mačo kroatams užsiminė apie kilusias abejones dėl tam tikrų žaidėjų. Ar yra pagrindo abejoti L.Lekavičiaus galimybėmis patekti į dvyliktuką?
– Jei jis save gniuždys, nebetikės savo žaidimu, visko gali būti. Viskas – jo rankose. Jis užsidėjo labai didelį pliusą pasirengimo pradžioje, bet dabar tas jo nesėkmingas žaidimas turi įtakos ir visam rinktinės žaidimui.
Lukas yra jaunas, todėl jam reikėtų suvaldyti emocijas, o tai sunku. Bet yra treneriai, vyresni komandos draugai, kurie padeda. Kita vertus, niekas už jį nepersivarys kamuolio.
– Kaip vertinate J.Valančiūno žaidimą? Gal ir jo sugrįžimas į aikštę išbalansavo komandos puolimą?
– Nesureikšminčiau to. Nesugebėjome laiku jam paduoti ir tikslingai įvesti kamuolio. Daug forsavome, daug klydome ir puolimas buvo bendrame fone blogas. Ne tik dėl Valančiūno ar kažkurio kito žaidėjo.
Kai jis gaudavo kamuolį, turkai žinodavo, nuo ko padėti. Dažnai jis kamuolį gaudavo aukštai, nepatogioje pozicijoje, kur būdavo sunku sužaisti. Jonas turi gauti kamuolį kuo arčiau krepšio.
Viskas labai susiję – reikia komandinio žaidimo. Daug kas priklauso nuo įžaidėjų – kada paduoti kamuolį, užaštrinti. „Centras“ juk negali pasiimti kamuolio, žaisti vienas prieš vieną ir įrodinėti savo tiesas. Vienas penkių neapžaisi, kad ir koks geras bebūtum.
– Ar labai skiriasi rinktinės žaidimas su Jonu Valančiūnu ir be Jono Valančiūno?
– Jo ūgis, jau sukaupta patirtis, sugebėjimas kovoti baudos aikštelėje vienas prieš vieną duoda mums solidumo, užtikrintumo jausmą. Žaisdamas puolime rinktinei jis duoda nuo 10 iki 15 taškų. Su Jonu aikštėje žinome, kad kamuoliai bus atkovoti. Jo meistriškumas leidžia tikėtis, kad didelio bangavimo jo žaidime nebus.
– Turkai puolime atkovojo net 18 kamuolių ir antraisiais šansais sumetė 13 taškų. Kodėl mūsų aukštaūgiams kilo tiek problemų baudos aikštelėje?
– Prastos kovos dėl atšokusių kamuolių nepavadinčiau problema. Tai tiesiog atsitvėrimo klaidos.
– Mindaugas Kuzminskas jau ketvirtosiose rungtynėse iš eilės stringa. Jau verta nerimauti?
– Aišku, ketverios rungtynės iš eilės kažką apie tave pasako. Mes tikimės daugiau, nors jis ir yra Mačiulio keitimas. Kita vertus, Mačiulis irgi dar ieško formos, savo žaidimo.
Bet laiko dar yra. Į viską reikia žiūrėti be panikos.
