24sek išskyrė aktualiausius Lietuvos rinktinės kontūrus ir rinktinės paveikslą prognozavo su Europos čempionato komentatoriais Linu Kunigėliu bei Ryčiu Vyšniausku.
– Ar Mantas Kalnietis po dvejų metų dar bus pagrindinis rinktinės įžaidėjas, ar jį jau pakeis Lukas Lekavičius?
R.Vyšniauskas: Jie vienas kitą puikiai papildytų ir galėtų žaisti viename penkete. Duok Dieve, kad be traumų, bet nemanau, kad Kalnietis per dvejus metus labai smuks žemyn. 33-eji – pati branda.
O Lekavičius jam būtų puikus papildymas. Kalnietis puolime būtų pirmas numeris, Lekavičius – antras, o gynyboje – atvirkščiai. Manau, tai gali veikti.
L.Kunigėlis: Matant, kaip Kalnietis sėkmingai perėmė kapitono pareigas iš Javtoko, aš labai tikiuosi jį pamatyti 2020-ųjų olimpinėse žaidynėse kartu su Luku Lekavičiumi.
– Atakuojančio gynėjo pozicija šiemet rinktinėje buvo silpniausia. Ar po dvejų metų turėsime stiprų atakuojantį gynėją ir kas jis bus?
R.Vyšniauskas: Tikiuosi, kad turėsime žmonių. Marius Grigonis turėjo sunkų pasiruošimą šiam čempionatui.
L.Kunigėlis: Na, beveik jo neturėjo.
R.Vyšniauskas: Realiai, taip. Jis tik įsibėgėjant čempionatui surado savo žaidimą. Jis gerai dirbo gynyboje, bet antro numerio pozicija, man atrodo, problemiškiausia. Treneris vežėsi Milaknį ir Gecevičių, gal kažkuris iššaus, abu snaiperiai, bet turi ryškių silpnų vietų. Norėtųsi, kad atsirastų aštresnis antras numeris, kuris ir veržiasi, ir gintis gali.
Jonė yra toks žmogus, kuris visada patikrins. Ypač jaunimą, naujus žmones. Patikrins pačią pirmą akimirką, kai sueis į kontaktą.
Nenoriu užkrauti naštos kažkam iš jaunų žaidėjų iš septyniolikmečių-aštuoniolikmečių rinktinės, kad va šitas jau bus.
L.Kunigėlis: (juokiasi). Pabandom be pavardžių.
R.Vyšniauskas: Esame jau turėję tokių, kuriuos 16–17-os vadino naujais jasikevičiais. Bet labai tikiuosi, kad mūsų sistemoj tokie užaugs. Nes mūsų rinktinei tikrai trūksta stabilaus stipraus antro numerio.
L.Kunigėlis: Kol kas galiu tik pritarti kolegai. Žinau šiek tiek Grigonį. Apie jį buvau labai daug girdėjęs, kai jam buvo 16–17 metų ir dar kai žaidė sporto mokykloje, jaunimo rinktinėse.
Vienas mano pažįstamas sekė jaunus krepšininkus ir sakė: pamatysi, yra toks bičas. Grigonis? Šimonis? Jam buvo tik penkiolika, o man sunku atsirinkti net ir 25-erių žaidėjus. Bet Marius išvažiavo į Ispaniją, o norėdamas žaisti ACB lygoje, turi kažką turėti.
Kai buvo jaunas, Marių statydavo įžaidėju. Po to jis migravo tarp pirmo ir antro. Pirmą kartą iš arti pamačiau jį Kazlausko rinktinėje. Treniruotėje buvo tokie du epizodai, kai jis atsidūrė prieš Joną Mačiulį. Kai pamačiau tuos du pirmus susidūrimus su Mačiuliu... O Jonė yra toks žmogus, kuris visada patikrins. Ypač jaunimą, naujus žmones. Patikrins pačią pirmą akimirką, kai sueis į kontaktą.
Ir kai Grigonis pirmą kartą atšoko ir nulėkė, bet antrą kartą sutiko su tokiu pasitikėjimu ir abu vienas prieš vieną stovėjo kaip lygūs, tada supratau... Dar nemačiau jo kaip žaidėjo sugebėjimų, bet Grigonio mentalas buvo aiškus – tai bičas, kuris nesitrauks, o tai daug pasako, kad tai stiprus žingsnis į rinktinę.
Tiesą pasakius, dar nesu išvydęs jo visų galimybių, nes nei Rio, nei čia neturėjo progų jų parodyti.
R.Vyšniauskas: Bet pamatėme vieną dalyką. Rio Grigonis gynėsi prieš Emanuelį Ginobilį. Klausiau jo, prieš ką buvo sunkiausia žaisti, tai jis minėjo Ginobilį.
Šiame čempionate Adomaitis jam buvo patikėjęs dengti Belinelli, Slouką... O tai reiškia, kad tai žmogus, kuriam gali patikėti sunkias gynybines funkcijas. Tai jau svarbu.
Kalbėjau apie puolimą, kai norėtųsi turėti aštresnį, kuriantį, pataikantį žmogų, tai Marius juo gali būti.
L.Kunigėlis: Grigonis puikiai pataiko!
Jeigu Jonas pats norės, tai Ulanovui perimti pagrindinio trečio numerio poziciją bus labai sudėtinga net olimpinėse žaidynėse.
R.Vyšniauskas: Taip, iš tikrųjų. Tik šiame čempionate jo puolimo potencialo nepamatėme dėl tos traumos. Jis atvažiavo į čempionatą be gero ritmo, nepelnęs nė taško kontrolinėse rungtynėse, todėl faktas, kad buvo sunku parodyti visą savo potencialą puolime.
– Jonas Mačiulis interviu Kęstui Rimkui užsiminė apie karjeros rinktinėje pabaigą. Ar jis žais 2019-aisiais ir ar Edgaras Ulanovas jau bus pasiruošęs jį pakeisti?
R.Vyšniauskas: Nespėliosiu, jis žais ar jau baigs karjerą, bet manau, kad čia turime natūralią kaitą: Ulanovas palaipsniui gali perimti pagrindinio trečio numerio vaidmenį iš Mačiulio. Procesas vyksta.
Toks jausmas, kad Ulanovui tai buvo ne pirmas, bet mažiausiai penktas čempionatas. Toks ramus, užtikrintas savimi. Tą patį jis daro Kauno „Žalgiryje“ ir su kiekvienu sezonu kaskart vis kažką prideda. Dėl trečio numerio pozicijos aš visiškai ramus. Ulanovas, neabejoju, anksčiau ar vėliau taps starto penketo žaidėju rinktinėje.
L.Kunigėlis: Jeigu Jonas pats norės, tai Ulanovui perimti pagrindinio trečio numerio poziciją bus labai sudėtinga net olimpinėse žaidynėse.
Bet jis daug atidavęs rinktinei, tad jeigu Jonas nuspręs, kad jis jau atžaidė savo, mes visi jam nuoširdžiai žiauriai padėkosim ir įteiksim vėliavą ne blogesnei pamainai, Edgarui Ulanovui.
– Ar Mindaugas Kuzminskas taps rinktinės lyderiu?
R.Vyšniauskas: Manau, koncentracijos ir gynybos klausimai jam yra pagrindiniai.
L.Kunigėlis: Čia didžiausia jo problema.
R.Vyšniauskas: Tada jis būtų toks pilnas žaidėjas. Bet čia daug dalykų. Ir koncentracijos, ir individualios gynybos.
Bet jau matome, kas jis nuėjo ilgą kelią nuo 2013-ųjų. Anksčiau jis žaisdavo minkštai, neturėjo pasitikėjimo, bet dabar jis puolime yra vienas lyderių, viena pagrindinių opcijų. Norėtųsi daugiau jo agresyvumo, kietumo gynyboje, koncentracijos, ir tada būtų galima labiau pasitikėti juo ir trečio, ir ketvirto numerio pozicijoje.
L.Kunigėlis: Mindaugas toks žmogus, kuriam pirmiausia, labiausiai, be visų kitų dalykų, reikėtų padirbėti su savo psichologija ir įgyti mentalinio tvirtumo.
Šiame čempionate buvo keletas epizodų, kur kai Kuzminskas nuspręsdavo, kad dabar turi daryti, niekas negalėdavo jo sustabdyti. Jo fiziniai duomenys, kaip juos gali išnaudoti – atrodo, lyg būtų kažkoks monstras. Ar su vokiečiais, ar italais, jis staiga pasiimdavo kamuolį, palikdavo kitus už nugaros ir pats jau supdavosi ant lanko.
Šiame čempionate buvo keletas epizodų, kur kai Kuzminskas nuspręsdavo, kad dabar turi daryti, niekas negalėdavo jo sustabdyti.
Aš nepatarinėju, bet toks man susidarė įspūdis, jog jis gal per daug nesusikoncentravęs, gal pameta koncentraciją, o tokiose rungtynėse užtenka labai lengvai išsimušti.
Yra tokių žaidėjų kaip Šaras, kuris gali likus pusvalandžiui iki rungtynių daryti, ką nori: blevyzgoti, juokauti, su kažkuo fotkintis. Bet jo smegenys sudėliotos taip, kad jam užtekdavo 30 minučių įsijausti į kovinį vaidmenį ir jis išeidavo sužvėrėjęs. Bet žmonės skirtingi. Kai kuriems reikia 2–3 valandų įeiti į rungtynių ritmą.
R.Vyšniauskas: Kai kuriems poros dienų.
L.Kunigėlis: Taip, kai kuriems poros dienų. Tai normalus dalykas. Tai nei blogai, nei gerai, bet kiekvienas turi atrasti savo rutiną, kuri geriausiai padeda atsiriboti nuo pašalinių dalykų: skambučių, trikdžių ir t.t. Tai nėra lengva, bet manau, kad kiekvienas sportininkas turi atrasti savo. Ir, manau, kad Mindaugas to ieško. Šiame čempionate aiškiai pamačiau, kad jis gali tapti monstru.
– Kodėl Joną Valančiūną pamatėme kitokį nei Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse ir kur yra jo lubos rinktinėje?
– R.Vyšniauskas: Pirmiausia, pats Jonas suprato, kad krepšinis žaidžiamas labiau galva, nei jėga. Rio gal buvo per daug tiesmukų bandymų perlaužti varžovą. Šiemet jis žaidė labai protingai, parodė gerą žaidimo intelektą, gerai perdavė kamuolį ir, manau, atrado kalbą su Adomaičiu. Treneris suprato, kur Jonas gali būti naudingiausias. Pats Valančiūnas irgi suprato, ko iš jo nori treneris, tad pamatėme puikų Valančiūno žaidimą.
Ką dar galima pridėti? Jis labai gerai pataiko iš vidutinių distancijų ir, manau, gal iš kraštų atsiras tritaškiai, kaip Ilgauskas juos pradėjo mesti NBA karjeros pabaigoje. Valančiūnas yra „Raptors“ sistemoje ir tai turi įtakos jo užduotims aikštėje. Neprognozuosiu, ar keisis „Raptors“ treneris, ar bus mainomi žaidėjai, ar jis persikels į kitą komandą, bet Europos čempionate jis parodė brandą. Jis atrodė labiau subrendęs nei anksčiau ir štai matote rezultatą.
L.Kunigėlis: Manau, šiek tiek pasikeitusi žaidimo sistema labai prie to prisidėjo. Dar, sakyčiau, Valančiūnas pradėjo suprasti, kad jis iš tikrųjų turi būti lyderis ne tik aikštėje, bet ir už jos ribų. Nors jis dar nėra veteranas, bet į jį žiūrint jau matyti, kad jis yra tas žmogus, nuo kurio dažnai priklauso komandos rezultatai. Ypač po pokalbių su Adomaičiu išryškėjo, kad taip, kaip žaidi aikštėje – svarbu, bet gal dar svarbiau, kaip jis elgėsi kitose situacijose, treniruotėse. Kad ir atliekant pratimus, nes atėję nauji žmonės į jį žiūrėjo.
Kalnietis ir Valančiūnas buvo tandemas, paskui kurį sekė kiti žmonės.
Turi būti pavyzdys, turi būti lyderis už aikštės ribų. Pavyzdžiui, kaip Robertas Javtokas. Paskutiniais metais jis aikštėje nebebuvo toks efektyvus, kad visus stebintų, tačiau tai, ką Javtokas darydavo, koks buvo pavyzdys treniruotėse – niekada nevėluodavo į autobusą, ateidavo anksčiau, prisižiūrėdavo kūną, neverkšlendavo dėl skausmelių ir eidavo žaisti ištinusiomis kojomis, prileistomis vaistų... Tai kelias, kuriuo labai sėkmingai žengia Jonas.
Šiame čempionate tai buvo labai gera pora, ypač už aikštės ribų, su Mantu Kalniečiu. Jie buvo tie du žmonės, kurie prisidėjo prie to, kad ši komanda labai susicementuotų. Tai buvo tandemas, paskui kurį sekė kiti žmonės.
– Donatas Motiejūnas turi didžiulį potencialą, bet per tuos kelerius metus jis taip ir neatsiskleidė rinktinėje. Ar dar nepraradote tikėjimo D.Motiejūno galimybėmis nacionalinėje komandoje?
R.Vyšniauskas: Donatui palinkėčiau į gerą kelią sugrąžinti savo klubinę karjerą, kad kiekvieną vasarą neturėtume dramų ir nesibaigiančių mėnesių diskusijų dėl jo sutarčių ir ateities. Duok Dieve, kad susirastų komandą, stabiliai žaistų ir atvažiuotų į rinktinę pasirengęs visai kitaip.
Man kartais iš šono atrodo, kad Donatas ne visada pritampa prie kolektyvo.
Jis turi potencialo, talento – viską. Tiesiog reikia sustatyti į vietą savo klubinę karjerą, išvengti traumų, o tada įsilieti į kolektyvą.
Nežinau, nesu su komanda, bet man kartais iš šono atrodo, kad Donatas ne visada pritampa prie kolektyvo. Nežinau, reikėtų ar daugiau kalbėtis, ar ką, bet tapti komandiniu žaidėju. Su savo įgūdžiais jis gali būti labai naudingas rinktinei.
L.Kunigėlis: Jis yra labai geras universalus žaidėjas: atletiškas, aukštas, greitas, mobilus, puikiai mato aikštę, pataiko iš toli, arti. Problema, kaip ir sakė kolega, kad kai nežaidi normalaus krepšinio dvejus metus, sudėtinga staiga pradėti žaisti, kaip gali. Jam reikia žaisti. Ir, net sakyčiau, nesvarbu, kur. Gal Kinija netgi nėra blogiausias variantas, jei ten jam duos žaisti po 30 minučių.
Jam reikia žaisti – vienintelis dalykas. Nes jis, ypač pradžioje, išeidavo ir per 2 minutes norėdavo sužaisti tuos du sezonus, kuriuos praleido. Išsimesti tiek metimų, nuveikti masę gerų darbų, kurių neįmanoma padaryti.
Palinkėčiau, pirmiausia, sveikatos ir kad gautų žaisti tiek, kad atsivalgytų krepšinio. Tada ateis ir ramybė, ir tai, ką mes matysime geriausio.
R.Vyšniauskas: Priimti vaidmenį, kokį gauni. Jei tai Valančiūno komanda, Jonas yra pagrindinė opcija, turi kažkuo papildyti, o nebandyti būti antru lyderiu ar pagrindine komandos žvaigžde.
Kitose komandose matėme gerų pavyzdžių, kaip visi prisitaiko. Pavyzdžiui, rusai prie Švedo. Toks mechanizmas, manau, yra raktas į sėkmę.
