Tikiu, kad po šio pralaimėjimo Lietuvos rinktinės nariai kai kuriai sirgalių grupei virto įvairiausiais gyvūnais ar gyvą pavidalą gavusiais keiksmažodžiais.
Bet jie neteisūs. Tie vyrai dėl Lietuvos vardo atidavė viską.
Dar nė vienam rinktinės žaidėjui apšilimas nebuvo tokia kankinanti procedūra, kokia, iš šalies atrodė, buvo M.Kuzminskui.
Jis sukandęs dantis tikrino savo kūną – šuoliukais metant iš toli, pakybojimais po lanku, staigiomis verpstėmis. Su kiekvienu aštresniu judesiu persikreipdavo ir Mindaugo veidas. Žaidęs su specialiu nugaros įtvaru ir prileistas vaistų, Kuzia sukandęs dantis veržėsi į aikštę nepaisant ašaras keliančio nugaros skausmo.
Ironiška, bet skausmų sukaustytas M.Kuzminskas buvo vienas energingiausių rinktinės žaidėjų ant „Sinan Erdem“ arenos parketo.
„Davai! Davai!“ – piktai modamas ranka, jis ragino greičiau žaisti komandos draugus. Bet ne visi bendražygiai spėjo pagal „New York Knicks“ atstovą.
Tuo metu aikštėje atakoms dirigavo Adas Juškevičius.
Net po išprovokuotos pražangos po krepšiu M.Kuzminskas apšaukė Adą, kad šis nepaspartino žaidimo tempo. Keletą solidžių mačų turėjęs ir visų lūkesčius pranokęs „Lietkabelio“ įžaidėjas užspringo kritinėse rungtynėse.
Po 20 taškų šou su italais paskelbęs, kad yra žaidėjas, kuris neprameta, A.Juškevičius aštuntfinalyje per 21 minutę nesukrapštė nė taško, o jam būnant aikštėje, lietuviai prasileido 19-a. Tai buvo blogiausias rodiklis komandoje.
Adas taip nespėjo paskui tritaškiais lietuvių krepšį smaigsčiusį Kostą Slouką, kad ant gynėjo šaukusį trenerį D.Adomaitį teko raminti net teisėjui.
Kita vertus, suversti kaltę ant A.Juškevičiaus būtų tikrai neteisinga – jis ir taip padarė daugiau, nei bet kuris iš mūsų tikėjosi prieš čempionatą.
Bet pykti dėl vangaus puolimo buvo ko. Būtent kai rinktinė pradėjo žaisti greičiau, lietuviai surengė tą lemiamą šturmą, po kurio skirtumas ištirpo iki 4 taškelių. Tai buvo tai, kas dar leido neišjungti lietuvių gyvybės aparato. Bet tada komanda vėl sustojo.
Mindaugas Kuzminskas pelnė 20 iš 27 visų atsarginių taškų. Taip efektyviai Lietuvos komandą čempionate parėmęs atsarginių suolelis šįkart kažkur pasimetė. Beje, toks nerezultatyvus (be M.Kuzminsko indėlio) jis buvo tik su Gruzija – per tą vienintelį kitą pralaimėjimą.
„Iki šiol viskas buvo normaliai. Bet kai atėjo svarbiausias momentas, išskydome“, – šie Jono Valančiūno žodžiai tinka ir atsarginiams.
Jau pralaimėto mūšio lauke per skausmus į priešakinę liniją ėjęs Mantas Kalnietis ketvirtojo kėlinio pabaigoje susižeidęs koją vos galėjo paeiti. Jeigu ne griežtas teisėjas, į Dainiaus Adomaičio kvietimą prisėsti ranka mojęs kapitonas būtų likęs ant parketo.
Nesėdo ir dėl to, kad pamainos nuo suolo jam kaip nebuvo, taip ir nėra. Likimo ironija, kad tą vaizdą televizoriaus ekrane sėdėdamas Graikijoje matė traumuotas Lukas Lekavičius. Žmogus, kuris dabar yra arčiausiai M.Kalniečio, negalėjo padėti rinktinei.
Skurdžiai kol kas atrodo ir M.Kalniečio porininkai atakuojančio gynėjo pozicijoje. Ne veltui graikai taikėsi į mūsų gynėjų grandį kaip į silpniausią lietuvių vietą.
Galbūt į paskutinį savo mūšį Lietuvos rinktinėje žengė vyriausias jos žaidėjas – Jonas Mačiulis. Interviu 24sek prabilęs apie galimą karjeros pabaigą, 32-ejų krepšininkas dėl FIBA langų nacionalinėje komandoje gali ir nebepasirodyti.
Į jo vietą žengia jaunesni ir vis galingesni, o pačiam Jonui šis čempionatas buvo labai sudėtingas. Jis susitvarkė su Giorgios Printeziu, kurio mįslė buvo neįmenama D.Motiejūnui, tačiau Jono labai pritrūko puolime.
Vos 1 metimą iš 7 pataikęs puolėjas negalėjo sugriauti graikų gynybinių užtvarų, kurios naudojosi neįprastai nusimušusiu J.Mačiulio taikikliu. Europos čempionate jis pataikė tik 19 procentų tritaškių.
Kitas Jonas – Jonas Valančiūnas, gaudydamas į užribį lekiančius kamuolius įsibėgėjęs lyg traukinys be stabdžių rizikavo pirmosiose eilėse įsitaisiusių žiūrovų ir fotografų sveikata.
Jis surinko 13 taškų ir atkovojo 15 kamuolių, pakartodamas asmeninį rekordą Lietuvos rinktinėje. Bet ir jo rekordų buvo per maža nugalėti graikus. Juolab, kai graikai taip sumaniai išskyrė puikiai iki tol veikusią JV ir M.Kalniečio porą.
Pasiaukojantis ir efektyvus žaidimas virto 15,8 taško, 12 atkovotų kamuolių ir 23,5 naudingumo balo vidurkiu prie jo pavardės statistikos eilutėje. J.Valančiūnas buvo viena ryškiausių Europos čempionato žvaigždžių ir savo didžiulėmis rankomis galėjo padėti Lietuvai iškovoti dar keletą didingų pergalių.
Jis rungtynių metu nuolat bendravo su Arvydu Saboniu, kuris kartais iš tų emocijų vos nevirto iš mažytės, palyginus su jo gabaritais, kėdės. Antrąją rungtynių pusę Sabas leido atsisėdęs atskirai nuo LKF generalinio sekretoriaus Mindaugo Špoko, kuris vis remdavosi galva į komentatorių tribūną ir ieškodavo vilties žvelgdamas į „Sinan Erdem“ arenos lubas.
Po Thanasio Antetokounmpo tritaškio jis tik griebėsi už galvos, beviltiška šypsena žvilgtelėjo į Ukrainos legendą Aleksandrą Volkovą, o šis tik purtė galvą. Lietuva netrukus pateko į ukrainiečių kompaniją, kurie jau rengėsi kelionei namo į Kijevą po Europos čempionato aštuntfinalio.
Mūsų draugijoje yra ir vienais favoritų laikyti prancūzai, tačiau Lietuvos rinktinei čempionatas pasibaigė tikrai per anksti.
Linas Kleiza svaičiojo apie auksą, o Linas Kvedaravičius jau planavo džiaugsmingą krepšininkų sutikimą prie Vilniaus rotušės. Šie lūkesčiai buvo perdėti ir svaiginantys. Bet mūsų nacionalinė komanda tokiame išbyrėjusiame Europos čempionato žvaigždyne tikrai galėjo lipti ant prizininkų podiumo.
Dar prieš čempionatą sakiau, kad tik Ispanija yra tvirta čempionato favoritė, o Lietuva yra maždaug 8 komandų rate, kurios nenustebintų laimėjusios medalį, bet nenustebintų ir iškritusios ketvirtfinalyje.
Tik kas galėjo pagalvoti, kad jau aštuntfinalyje gausime graikus. Tai priešininkas, kuriam negėda pralaimėti.
Taip, kai kurie „ekspertų“ pasisakymai kėlė šypseną, bet buvo labai keista klausyti trenerio Dainiaus Adomaičio po skausmingo pralaimėjimo. Dalindamasis savo pirmuoju rungtynių įspūdžiu jis daugiau kalbėjo apie tai, kas ką kam pasakė žiniasklaidoje ir kaip graikai pasigavo Tomo Pačėso žodžius, nei apie rungtynių taktiką ir esminius įvykius.
Bepigu prisiimti atsakomybę ir sakyti „čia man tenka prisiimti atsakomybę, nes visi aplinkui gražiai rėkavo ir davė papildomos motyvacijos Graikijai. Visi. Visi ekspertai mūsų.“
Puolęs ieškoti kaltų antraštėse, D.Adomaitis parodė silpnumo požymį – trenerio neturėtų blaškyti tokios pašalinės mintys, kurios negali daryti įtakos svarbiausiam darbui ant parketo.
Tų, kurie rėkavo, buvo ir bus. Sportininkų darbas – į tai nereaguoti.
Lietuvos rinktinė nepralaimėjo dėl Tomo Pačėso pasakymo, jog treneris Kostas Missas yra silpniausia Graikijos rinktinės vieta. Ji pralaimėjo nesugaudydama Kosto Slouko du prieš du situacijose, paleisdama rungtynių pradžią, užsikirtusi ne pačioje pavyzdingiausioje Graikijos gynyboje, galbūt neturėjusi plano B.
Bet už ką galima pagirti D.Adomaitį, tai už bemieges naktis, puikiai suklijuotą kolektyvą, liberalesnį rinktinės režimą ir prisiimtą atsakomybę, kad ir kaip keistai ji nuskambėjo. Lietuvos treneriams tai retas bruožas.
Tie vyrai neskaičiavo darbo valandų. Jie nereagavo į skausmą. Ir jie tikėjo tuo, ką daro ir dėl ko daro.
Deja, ko Mantas Kalnietis ir Mindaugas Kuzminskas baiminosi labiausiai ir ne sykį akcentavo prieš čempionatą, išsipildė pačiu blogiausiu metu.
Lietuvos komanda vis pamesdavo koncentraciją. Žinodami, kad Kostas Sloukas eina į jo mėgstamą kairę, o Nikos Pappas – dešinę, lietuviai vis tiek nesugebėjo susidėlioti gynybos. Žinodami, ką turi daryti, jie kažkur pamesdavo galvą ir nepažabojo to sužeisto graikiško žvėries įsiūčio.
„Aš visomis keturiomis noriu ginti trenerį. Varžovas buvo visiškai išnagrinėtas, žinojome visas jų stipriąsias ir silpnąsias puses. Kad nesugebame įvykdyti, nesugebame atsilaisvinti ir priimti kamuolio – tai tik žaidėjų kaltė. Treneriai savo darbą nudirbo, mes – ne“, – pasakojo M.Kuzminskas.
Komanda pralaimėjo ir dėl neišnaudotų rezervų.
Dar teks ilgai palaukti, kol rinktinėje pamatysime efektyvų Donatą Motiejūną. Per savo karjerą jis dar nesužaidė nė vieno gero turnyro nacionalinėje komandoje.
Iš pradžių jis nesuvaikė G.Printezio greitose varžovų kontratakose, o poziciniame puolime nespėjo prišokti prie iš toli metusio graiko. Viskas baigėsi tuo, kad varžovų lyderis pelnė 8 iš 10 pirmųjų taškų. Kai Dainius Adomaitis pasodino D-Mo ant suolo, Jonas Mačiulis su Mindaugu Kuzminsku gynyboje tvarkėsi taip, kad per likusį mačą G.Printezis nebepelnė nė taško.
Ir tai nebuvo vienas juodas vakaras D.Motiejūnui. Išskyrus dvikovą su Vokietija, kur vienu lyderių prieš čempionatą laikytas aukštaūgis pelnė 15 taškų, jis taip ir nepademonstravo, dėl ko jo taip laukėme rinktinėje trejus metus.
D.Adomaitis striksėjo prie šoninės linijos iš pykčio, kai lygioje vietoje D.Motiejūnas uždirbo penktąją komandinę pražangą ir pasiuntė graikų susirinkti pigių taškų prie baudų metimo linijos.
A.Sabonis persisvėrė per kėdę, kai kitoje aikštės pusėje D.Motiejūnas nesugraibė kamuolio. Tai buvo koncentracijos trūkumo vaisiai, kuriuos bausdami lietuvius skynė graikai.
Donatas Motiejūnas buvo nenaudojamas žaidėjas. Dramatiškiausias rinktinės narys pagal efektyvumą buvo 9-11-as komandoje.
„Lietuva! Lietuva!” – būgnų dunksėjimu ir gerklę plėšančiais balsais rinktinę skatino nuostabus būrys sirgalių, pagyvinusių kapinių nuotaikas „Sinan Erdem“ arenoje per aštuntfinalio mačus.
Eimantas Bendžius net ir sunkiausiomis akimirkomis pašokdavo nuo suolo duoti penkis kiekvienam sugrįžtančiam į minutės pertraukėlę. Atsarginių suolas nors ir stebėjo įvykius iš šalies, bet ir gyveno tomis emocijomis, kurios virė priešais ant parketo.
Stambule buvo paliktos lietuvių širdys, balsai ir paskutinis skausmas.
Jo ilgai nenumalšins jokie vaistai, bet dabar turime tą nuryti ir pasimokyti.
