Linas – vyresnysis Luko, žaidžiančio Kauno „Žalgiryje“, brolis. Metų pabaigoje 38-ąjį gimtadienį švęsiantis krepšininkas gina „Šilutės“ komandos garbę Nacionalinėje krepšinio lygoje (NKL).
Mokslus krimtęs JAV, Linas Lekavičius profesionalo karjerą pradėjo Vilniaus „Sakaluose“, vėliau žaidė Ukrainoje, Rusijoje, Lenkijoje. Sugrįžęs į Lietuvą jis vilkėjo Prienų-Birštono „Vytauto“, Alytaus „Dzūkijos“ marškinėlius. Vėliau vėl keliavo į Rusiją ir galiausiai 2019-siais nutūpė „Šilutėje“, kurios marškinėlius vilki iki šiol. Ir vilkės dar bent sezoną.
Lukas Lekavičius – „Žalgirio“ sistemos auklėtinis. Gynęs dublerių garbę, galiausiai jis sulaukė šanso pagrindinėje komandoje. Ten sužibęs už trijų metų sulaukė kvietimo į Atėnų „Panathinaikos“. Graikijoje dukart šalies čempionu tapęs 180 cm ūgio įžaidėjas grįžo į Kauną, o praėjusiame sezone tempė į priekį stringantį žaliai baltą vežimą Eurolygoje.
10,2 taško ir 4,2 rezultatyvaus perdavimo per susitikimą. Nors gynėjas yra laikomas vaidmens žaidėju, aikštėje jam teko praleisti po beveik 24 minutes per rungtynes.
Bet kaip prasidėjo šis kelias, nuvedęs Luką iki pat Eurolygos, 15min klausė Lino Lekavičiaus?
„Tada dar mokiausi JAV. Kai grįždavau į Lietuvą, jis jau pradėjo žaisti. Pačių pirmų kartų, kuomet jis pradėjo eiti į treniruotes, kažin ar prisiminsiu. Visi jį girdavo, kad toks mažas, jaunas, perspektyvus, labai gerai žaidžia prieš vyresnius. Tą labiau prisimenu“, – apie tuomet aštuonerių jaunesnįjį brolį pasakojo Linas.
Vasaromis jis matydavo Luko žaidimą ir iškart buvo sužavėtas brolio sugebėjimais.
„Turėjo gerą driblingą, atrodė labai talentingas. Dauguma vaikų moka viena ranka varytis kamuolį ar tik metimą turi, o jis turėjo iš esmės viską. Tikrai talentas matėsi“, – prisiminė Linas Lekavičius.
Niekada nebuvo, kad sakyčiau „eik, žaisk“.
„Buvo elementai pas jį, kurių bendraamžiai neturėdavo. Jis kopijuodavo kažką, ką matydavo per televizorių, ką matydavo NBA: crossoveriai, step-backai, floateriai. Jau mažo amžiaus jis tą darė, o kai kuriems kitiems žaidėjams reikia tai atidirbinėti metų metus“, – dėstė Linas.
Vyresnysis brolis pasakojo, kad pirmas rimtas signalas apie laukiančią šviesią ateitį buvo Kauno „Žalgirio“ dėmesys. Lietuvos grandų atstovai pastebėjo Luką Šilalėje ir pasikvietė į laikinąją sostinę.
„Kitas lūžio momentas – kai paskolino jį Pasvalio komandai, bet keli krepšininkai „Žalgiryje“ gavo traumas ir jam suteikė šansą. Tuo šansu jis pasinaudojo“, – teigė NKL 10,2 taško, 3,9 atkovoto kamuolio, 4,6 rezultatyvaus perdavimo bei 12,1 naudingumo balo vidurkį praėjusiame sezone fiksavęs gynėjas.
Bet Luko niekada nereikėjo skatinti žengti į aikštę.
„Niekada nebuvo, kad sakyčiau „eik, žaisk“, – pasakojo Linas Lekavičius. – Buvo laisvas tvarkaraštis pas jį. Gal net ir nelabai buvo galimybių skatinti. Aš vasaromis, kai grįždavau, užsiimdavau treniruotėmis, važiuodavau į kitus miestus, kur rinkdavosi daugiau krepšininkų. Mokyklos laikais jis turėjo milžinišką užsidegimą, skatinti jo visiškai nebereikėjo.“
Ir nors abu broliai visą gyvenimą susiejo su krepšiniu, daug laiko kartu aikštelėje nepraleido.
Pirmą kartą oficialiose rungtynėse jie susitiko 2015-siais, kuomet jaunesnysis brolis su „Žalgiriu“ stojo į kovą prieš Lino atstovaujamą „Vytautą“.
„Būdavo vasarą visokie trys prieš tris turnyrai, šiaip pažaidimai, bet nieko rimtesnio. Šilalėje kartais būdavo kokia šventė, turnyrėlis, tad dalyvaudavome kartas nuo karto“, – prisiminė Linas.
2004 metais Linas Lekavičius žaidė Ramūno Butauto ir Rimo Kurtinaičio vadovaujamoje jaunių rinktinėje, su kuria laimėjo Europos čempionato bronzos medalius.
Elitinio lygio jis nepasiekė ir teigia, kad gana anksti pastebėjo, jog jaunesnysis brolis gali eiti toliau.
„Aš senstu, jis tobulėja, – šypsojosi Linas Lekavičius. – Sakyčiau, visada jaučiau, kad jis geresnis kažkiek, nors konkretaus momento nebuvo. Kalbėdavau su draugais ir jie sakydavo, kad „va, Lukas turi tai, ko tu neturi“. Taip ir galima susidėlioti viską: jis turi geresnį metimą, yra greitesnis, aš gal buvau kiek šoklesnis ar stipresnis fiziškai. Bet jis turėjo geresnių savybių, kurie jam labai daug duoda profesionaliame lygyje.“
185 cm ūgio Linas taip pat nėra aukščiausias gynėjas, bet penkiais centimetrais žemesnis Lukas, pasak brolio, iškilo dėl savo nuolatinio lipimo per save ir sunkaus darbo.
„Jis turi kompensuoti savo ūgį, padaryti ekstra, kad turėtų pranašumą. Greitis, metimas iš distancijos, yra atidirbęs floaterį. Jis visada galvoja, kad yra underdogas. Jei nepadarys kažko, nebus rytojaus“, – pasakojo Linas Lekavičius.
Kai tik yra galimybė, Linas būna „Žalgirio“ arenoje ir stebi brolio rungtynes. Tačiau patarimų nedalina. Kaip sako, daugiau stengiasi paskatinti psichologiškai, įtikinti, kad ne pasaulio pabaiga, jei kažkas nepasiseka.
Broliai yra kartu žiūrėję „Šilutės“ rungtynes.
„Sunku jam suprasti kai kuriuos dalykus, kodėl „Šilutė“ daro taip, o „Žalgiris“ daro kitaip. Vėluojama visur, panašiai. Tiesiog kitas lygis“, – sakė Linas Lekavičius.
Prisimindamas Luko etapą Atėnuose, jo vyresnysis brolis akcentuoja, jog gynėjas su PAO marškinėliais ten jautėsi gerai.
Lukas Lekavičius Eurolygoje pirmąjį sezoną Atėnuose rinko po 3,9 taško per 12 minučių, antrąjį – po 4 taškus per 10 min.
„Jis suprato, kad prieš jį yra įžaidėjas, kuris gerai žinomas, nusipelnęs, vienas geriausių istorijoje – Nickas Calathesas. Kai minutes gaudavo, jas išnaudodavo. Net jei ir mažiau žaidimo laiko buvo, jis visiškai ramiai į tai žiūrėjo. Nemanau, kad jis buvo labai nusiminęs“, – akcentavo Linas Lekavičius.
Bet galiausiai krepšininkas nutūpė „Žalgiryje“, su kuriuo dar praėjusio sezono metu pasirašė naują sutartį.
„Kam kažkur keliauti, blaškytis... Dabar sukūrė šeimą, susilaukė vaiko. Viskas susiję, toks sprendimas atrodė logiškiausias“, – svarstė Luko brolis.
Linas Lekavičius, paklaustas, kaip apibūdintų Luką, kurio žiūrovai nemato, negailėjo gražių žodžių: „Jis labai ramus, dosnus, paslaugus, gerbia kitus, nepasakys blogo žodžio, neįžeis, nėra konfliktinis. Labai paprastas žmogus. Ir labai mandagus.“
Vyresniajam broliui įsimintiniausias Luko pasiekimas – Europos čempionato sidabras, laimėtas 2015-siais.
„Didžiulis džiaugsmas, labai juo didžiuojuosi, jo užsispyrimu. Apskritai, kad jis, būdamas tokio... Nenoriu sakyti, kad ūgis mažas, tačiau jo užsispyrimas yra neįtikėtinas. Be galo džiaugiuosi. Norėčiau, kad jis tik kiltų aukštyn ir kad viskas klostytųsi be traumų“, – linkėjo Linas Lekavičius.
Šį rudenį Lukas Lekavičius, beveik neabejojama, bus rinktinėje, kuri vyks į Europos čempionatą, tačiau prognozėmis Linas užsiimti nenorėjo.
„Na, sunku kažką pasakyti. Varžovai dar kol kas nebuvo patys stipriausi. Nesinori prognozuoti. Tikimės pergalių, bet bus kaip bus. Čia juk sportas“, – užbaigė Linas.
