Metinė prenumerata tik 6,99 Eur. Juodai geras pasiūlymas
Išbandyti
2015 01 15

LKL sužibėjęs Ovidijus Varanauskas apie rinktinę dar negalvoja

Praėjusį sezoną nedraugiškoje Lenkijos komandoje užsigrūdinęs 23 metų 187 cm ūgio įžaidėjas Ovidijus Varanauskas po ketverių metų pertraukos į BEKO-LKL grįžo subrendęs.
Ovidijus Varanauskas
Ovidijus Varanauskas / Fibaeurope.com nuotr.

Dar 2009 metais Lietuvos čempionate debiutavęs vilnietis šį sezoną „Prienų“ komandoje rinko vidutiniškai 14,7 taško (trečias rezultatas BEKO-LKL), atkovojo 3,5 kamuolio, atliko 4,1 rezultatyvaus perdavimo (ketvirtas rezultatas lygoje) ir rinko 15,1 naudingumo balo (šeštas rezultatas).

O.Varanauskas tapo viena pastebimiausių BEKO-LKL figūrų. Patikimai diriguodamas „Prienų“ puolimui krepšininkas pašnibždomis buvo minimas ir tarp potencialių pretendentų artėjantį pavasarį patekti į išplėstinį Jono Kazlausko rinktinės kandidatų sąrašą, kuriame praėjusiais metais atsirado vietos net septyniems įžaidėjams.

Geriausiu jėgų patikrinimu Ovidijui taps naujoji karjeros stotelė – Utenos „Juventus“. Būtent Utenoje sezono pradžioje jis pelnė net 28 taškus ir sužaidė rezultatyviausias karjeros rungtynes BEKO-LKL pirmenybėse.

Tačiau tapdamas „Juventus“ kariu atakų organizatorius kartu priėmė iššūkį žaisti už arba šalia vieno geriausių šio sezono BEKO-LKL žaidėjų – amerikiečio Rashauno Broaduso.

O.Varanauskas pasirengęs konkuruoti su geriausią sezoną karjeroje turinčiu įžaidėju.

– Kodėl po sezono Lenkijoje grįžote į Lietuvą?

– „Polpharma“ man siūlė kontraktą ir kitam sezonui, bet išvykau dėl kelių priežasčių. Pirma, komandoje likęs treneris mane statydavo žaisti atakuojančiu gynėju. Gal statistika ir buvo nebloga, bet ši pozicija man ne prie širdies. Visą gyvenimą buvau įžaidėjas. Antra, lenkai man siūlė tokios pat vertės kontraktą. Be to, nebemačiau ten perspektyvų. Grįžti į Lietuvą pasirodė geriau.

– Ar pirmasis legionieriaus sezonas užgrūdino?

– Ir labai. Lenkijoje turėjau pastovėti už save, išmokti būti vienas atskirtas nuo draugų. Patekau į komandą, kurioje netvyrojo gera atmosfera, todėl visą sezoną teko praleisti praktiškai vienam tarp keturių sienų. „Polpharma“ ekipoje legionierius keitė kaip kojines, bet pavyko išsilaikyti. Tačiau metai Lenkijoje tikrai užgrūdino.

– Tai panašu, kad sezonas Lenkijoje nepaliko gerų prisiminimų?

– Nebuvo smagu, bet tai ir grūdina. Į Lietuvą grįžau kitas žmogus. Tiesa, nebenorėčiau vėl kada nors žaisti Lenkijoje.

– Jau galite palyginti Lietuvos ir Lenkijos krepšinio lygas. Kuri pasirodė stipresnė?

– Čia ir ten skyrėsi mano vaidmuo. Lenkijoje dėl legionierių limito negalėdavau išspausti daugiau 25 minučių. Ten žaidžia labiau jėga ir individualiais veiksmais paremtą krepšinį, nes lygoje buvo daug amerikiečių. O Lietuvoje žaidimas komandiškesnis ir techniškesnis. Manau, kad ir BEKO-LKL lygis aukštesnis. Čia kur kas daugiau nenuspėjamų rungtynių. Lenkijoje antroje sezono pusėje jau išryškėdavo žymiai stipresnės ekipos. Be to, dėl dviejų ratų sistemos žaisdavome tik kartą per savaitę, todėl daugiau treniruodavomės.

– Paskutinį kartą LKL žaidėte 2011 metais atstovaudamas „Sakalams“. Kaip LKL pasikeitė per ketverius metus?

– Labai stipriai. Ir į gerąją pusę. Pamenu, kad nebūdavo tiek vaizdo transliacijų. Parodydavo rungtynes kartą per savaitę ir viskas. Nebuvo jokios medijos, jokio lygos populiarinimo. Be to, jei gerai pamenu, žaidėme tik dviejų ratų sistema, todėl rungtynių būdavo labai mažai. BEKO-LKL lygis – ryškiai pakilęs.

– Kodėl grįžęs į Lietuvą apsivilkote būtent „Prienų“ aprangą?

– Rinkausi tarp Panevėžio „Lietkabelio“ ir „Prienų“. Prienų klubas suviliojo žaidimo laiku, renkama sudėtimi, treneriu, kuris man jau buvo pažįstamas. Be to, prieniškiai patraukė komandos istorija.

– Šį sezoną tapote vienu naudingiausių BEKO-LKL krepšininkų. Kaip paaiškintumėte savo sėkmę?

– Manimi labai pasitikėjo treneris ir komandos draugai. Be to, susidarė tokia situacija, kad dėl traumų ir kitokių netekčių likome žaisti praktiškai aštuoniese. Tekdavo rungtyniauti ir be keitimų. O kai rungtyniauji daug, viskas pavyksta savaime. Aišku, galbūt patobulėjau žaisdamas Lenkijoje. Bet mano žaidimą turėtų vertinti kiti. O aš pats aikštėje tiesiog jaučiu didesnį pasitikėjimą savimi. Pažaidęs užsienyje šiek tiek subrendau kaip krepšininkas.

– Kodėl „Prienų“ nepavyko paversti laiminčia komanda?

– „Prienų“ biudžetas ženkliai mažesnis nei anksčiau. Be to, palyginkite sudėtis. Nepataikė su pora pirkinių, pora patyrė traumas ir susidarė tokia situacija. Viskas susidėjo į vieną krūvą. Manau, kad tos šešios pergalės netgi viršija „Prienų“ galimybes. Tokioje padėtyje nėra ko daugiau norėti.

– Palikote „Prienus“ ir persikėlėte į „Juventus“. Ar šis sprendimas susijęs su Prienų komandos finansinėmis problemomis?

– Kas liko Prienuose, tas. Nenoriu nieko viešinti. O taip jau išėjo, kad atsirado tokia galimybė žaisti Utenoje.

– Kada su „Juventus“ pradėjote vesti derybas?

– Visokių kalbų buvo dar prieš mėnesį. Po Naujųjų viskas persirutuliojo į kitą lygį. Atsirado rimtas pasiūlymas, todėl ilgai nedvejojau.

– Sausio 4-ąją BEKO-LKL čempionato rungtynėse Utenoje nepelnėte nė taško ir padarėte 7 klaidas. Sutapimas?

– (Juokiasi.) Tuomet žaidžiau turėdamas temperatūros. Be to, mane uždarė „Juventus“ gynyba. Tuo metu dar tikrai nebuvo jokio aiškumo, kad žaisiu „Juventus“ klube. Tiesiog jau taip išėjo.

– Utenoje su pagrindinio įžaidėjo vaidmeniu puikiai tvarkosi Rashaunas Broadusas. Kokią vietą komandoje jums numatė treneris Dainius Adomaitis?

– Kiek ir kur žaisiu, dar kalbėsime su treneriu. Bet nujaučiu, kad teks parungtyniauti ir šalia Rashauno.

– Nebaisu, kad liksite amerikiečio šešėlyje?

– Ne. Jei būtų taip buvę, nebūčiau svarstęs „Juventus“ pasiūlymo. Utenos komandai reikėjo žmogaus, kuris padidintų rotaciją. Jiems trūko mažiukų. O kaip man seksis, priklausys tik nuo manęs paties.

– „Juventus“ solidžiai žengia ketvirtoje turnyro lentelės vietoje. Turbūt smagu iš nelaiminčios komandos persikelti į laiminčią?

– Laiminčioje komandoje visai kitaip į viską žiūri. Tai – jau kitas lygis. Pažiūrėsime, gal pavyks kažką laimėti. Norėtųsi.

– Praėjusią vasarą į Lietuvos rinktinės kandidatų sąraše buvo net septyni įžaidėjai. Gal šiemet savo žaidimu tikitės užsidirbti vietą tame sąraše?

– Nelabai apie tai galvoju. Tiesiog stengiuosi kiekvieną sezoną tapti geresniu, pasiekti savo galimybių ribas. O kaip išeis, taip. Rinktinė nėra žūtbūtinis tikslas. Ne vien nuo manęs priklauso. Nuo mano žaidimo daug priklauso.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kai norai pildosi: laimėk kelionę į Maldyvus keturiems su „Lidl Plus“
Reklama
Kalėdinis „Teleloto“ stebuklas – saulėtas dangus bene kiaurus metus
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos