Galbūt M.Gecevičius dabar pasakotų apie Lenkijos komandą kaip Lietuvos rinktinės narys. Tačiau po 2017-ųjų Europos čempionato Dainius Adomaitis nebekviečia 30-mečio į nacionalinę komandą.
Per pirmąjį FIBA langą treneris savo sprendimą argumentavo M.Gecevičiaus forma – krepšininkas tik spalio pabaigoje pasirašė sutartį su Zeliona Guros „Stelmet“. Per antrąjį FIBA langą D.Adomaitis nusprendė pasirinkti kitus gynėjus.
Martynui neatsirado vietos rinktinėje ir sukvietus į ją visus geriausius.
„Tikrai nėra jokių pykčių. Vieniems gal tai atrodo keista, kitiems – suprantama, o aš pats tai priimu visiškai normaliai“, – interviu 24sek tikino M.Gecevičius.
Nesu jaunuolis ir, manau, tas mano lygis nebėra toks, kokio reikia. Man nesunku tą pripažinti.
Baigiantis sezonui jis Lenkijos žiniasklaidai netgi pareiškė, kad daugiau nebemato savęs nacionalinėje komandoje. Bet Martyną tai ištarti vertė ne įžeistos ambicijos.
„Tiesiog pasakiau tai, ką matau. Žinau, kaip žaidžiu ir žinau, ko reikia treneriui Adomaičiui. Taip pat žinau, kokie žaidėjai yra mano pozicijoje. Viską vertinu blaivia galva, – tikino M.Gecevičius. – Nematau nieko blogo, nes nesu jaunuolis ir, manau, tas mano lygis nebėra toks, kokio reikia. Man nesunku tą pripažinti.
Gal kažkas stebisi, gal kiti supranta, bet man pačiam toks trenerio sprendimas nebuvo siurprizas. O pasakiau tai, ką galvoju. Manau, irgi nieko labai keisto.“
Bet jeigu D.Adomaičiui reikėtų patarimų, kur yra silpnosios lenkų vietos, M.Gecevičius nesunkiai galėtų tą padaryti.
Du Lenkijos rinktinės nariai – įžaidėjas Lukaszas Koszarekas ir vidurio puolėjas Adamas Hrycaniukas, kartu su Martynu pastarąjį sezoną žaidė „Stelmet“ ekipoje. Iš viso bent septyni Lenkijos čempionato žaidėjai sudaro nacionalinę komandą, keturi rungtyniauja Ispanijoje, vienas – JAV.
„Aš pasakiau Koszarekui, kad vasarą jie neturės jokių šansų. O jis sako, kad žaisti bus lengviau, nes suvažiuos žvaigždės, kurios nuvertins Lenkijos rinktinę. Sakė, kad geriausi žaidėjai nuvertina lenkus labiau nei tas jaunimas su degančiomis akimis. Bet aš nemanau, kad mūsiškiai bus atsipalaidavę.
Manau, kad nebus didelių problemų“, – gerbdamas varžovą, tačiau objektyviai vertindamas Lenkijos ir Lietuvos rinktinių jėgų pusiausvyrą, 24sek savo prognozę pateikė dukart Eurolygos čempionas.
47 rungtynes Lenkijoje praėjusį sezoną sužaidęs M.Gecevičius per vid. 22,6 minutės rinkdavo 10,5 taško (55,8 proc. dvit., 42,4 proc. trit.), atkovodavo 2,1 kamuolio, atlikdavo 2,7 rezultatyvaus perdavimo ir rinkdavo 10,7 naudingumo balo.
Per tą pusmetį Martynas susipažino su Lenkijos krepšinio keistenybėmis, apie kurias papasakojo ir 24sek.
– Martynai, kokį įspūdį per tą sezoną Lenkijoje paliko vietos krepšinis?
– Kaip ir visi, galvojau, kad Lenkijos čempionatas yra neaukšto lygio. Bet nuvažiavęs pamačiau, kad yra priešingai.
Jie turi labai daug komandų, bet pirmos keturios yra pajėgios, o čempionatas nėra silpnas, kaip visi galvoja ir kokio tikėjausi pats.
Esminis dalykas Lenkijoje tas, kad aikštėje privalo būti bent du lenkai ir daugiausiai trys legionieriai. Tai daug ką keičia. Pavyzdžiui, mūsų komanda su tuo turėjo problemų. Kai turi 5-6 legionierius ir gali išleisti tik tris, tai trys sėdi ant suolo. O juk visi nori žaisti. Tokia buvo ne viena komanda. Silpnesnės pasiimdavo po 2-3 legionierius ir duodavo jiems žaisti labai daug minučių.
Iš vienos pusės, lenkams nuo to geriau, nes kyla jų vertė. Bet kita vertus, norint kažką laimėti, tau reikia bent 3-4 pajėgių lenkų.
– Ar tiesa, kad Lenkijoje labiau propaguojamas amerikiečiais paremtas individualus greitas krepšinis?
– Galiu pasakyti, kad jie žaidžia puolimo krepšinį. Dauguma žaidėjų yra amerikiečiai.
Kita vertus, dabar daug kur labai remiamasi puolimu. Pavyzdžiui, ne aukščiausio lygio Ispanijos ar Turkijos komandos orientuotos labiau į puolimą.
– Daugiau nei pusę Lenkijos rinktinės sudaro vietos čempionate žaidžiantys krepšininkai. Kokio jie lygio?
– Sunku pasakyti. Jie turi kelis perspektyvius žaidėjus, bet yra ir patyrusių. Pavyzdžiui, Koszarekas man sakė, kad rungtynės su Lietuva jam bus paskutinės Lenkijos rinktinėje. Bent jau man taip sakė – nemanau, kad persigalvojo (šypsosi.).
Yra tų žaidėjų, bet kad jie galėtų pasipriešinti lietuviams, negalėčiau taip teigti. Aišku, sudėtinga žaisti kartu sportavus tik tris dienas. Lenkai žais namie, turi Ponitką, porą gerų jaunų, kurie atsiskleidė Lenkijoje, todėl negali nuvertinti šios komandos.
Tačiau nemanau, kad labai realu tikėtis stebuklo.
– Ką patys lenkai kalba apie rungtynes su Lietuva ir savo pasirodymą pasaulio čempionato atrankoje?
– Kai kalbėdavome apie tai komandoje, tai Koszarekas sakė, jog dabar jiems bus lengviau žaisti, kai Lietuvos rinktinė bus stipriausios sudėties. Neva suvažiuos visos žvaigždės, kurios gali labiau nuvertinti Lenkijos rinktinę nei jaunimas, žaidžiantis degančiomis akimis.
Sakiau jiems, kad vasarą lenkai neturi šansų – nemanau, kad jiems tai padės. Juolab, mūsų rinktinėje nėra senių – dauguma dar turi, ką įrodyti. Nesitikiu atsipalaidavimo.
O ką jie šneka, tai tegul šneka – lenkai tikisi siurprizų. Patys supranta, kad Lietuva yra stipresnė, turi geresnių žaidėjų, tačiau ne visada tai lemia pergales. Bet aš vis tiek manau, kad nebus didelių problemų.
– Jums pačiam neteko žaisti Gdanske, bet kiek tų krepšinio sirgalių yra futbolo šalyje Lenkijoje?
– Be abejo, jie labiau myli futbolą. Kaip pas mus krepšinis, taip pas juos futbolas. Kiek man sakė, stadionai visada pilni.
O krepšinyje viskas priklauso nuo miestų. Man sakė, kad jie mėgsta rengti rinktinės rungtynes ten, kur žmonės mėgsta krepšinį. Pavyzdžiui, į mūsų rungtynes ateidavo po 3-4 tūkstančius sirgalių. Yra kur būna pilnos arenos. Yra ir visai mažyčių salių.
Bet negalėčiau sakyti, kad ažiotažas didelis. Tačiau pasitaikė miestų, kuriuose žmonės labai palaikė savo komandas ir ten nebuvo lengva žaisti.
Manau, čia derybų klausimas. Jei būsiu reikalingas „Rytui“ – kalbėsimės. Jei ne, tai toks verslas ir nieko čia nepadarysi.
– Kaip jums pačiam susiklostė sezonas Lenkijoje?
– Jis buvo labai banguotas. Svyravo forma, nes keitėsi treneriai, žaidėjai, buvo daug traumų. Juolab, viskas baigėsi labai apmaudžiai. Lemiamose penktose pusfinalio serijos rungtynėse likus 5 minutėms pirmavome 18 taškų skirtumu ir sugebėjome pralaimėti. Tad prisiminimai – skaudūs.
O kalbant apie save, atkrintamosiose sekėsi tikrai neblogai. Jos buvo tikrai geresnės nei reguliarusis sezonas. Na, bet ir daugiau žaisdavau. Kadangi reikėdavo išlaikyti lenkus aikštėje, o legionierių turėjome šešis, tai minučių skaičius buvo ne toks didelis. O ir nuo suolo pradėti rungtynes nebūdavo įprasta.
Tačiau negaliu sakyti, kad kažkas buvo labai gerai ar labai blogai. Atkrintamosiose, manau, sužaidžiau nelogai, bet baigėsi, kaip baigėsi. Negaliu kažko kaltinti.
– Kokia galimybė likti šiame Lenkijos klube ir kitą sezoną?
– Nemanau, kad liksiu, nes jie trejus metus buvo čempionai, o dabar nelaimėjo ir dar liko skolingi pinigų. Jie dar turbūt patys nelabai ką žino, ieško naujo trenerio. Su manimi iš klubo niekas apie kitą sezoną nekalbėjo.
– Dar pernai garsiai deklaravote, kad norėtumėte grįžti į „Rytą“ ir čia baigti savo krepšininko karjerą. Kokios galimybės grįžti namo jau šią vasarą?
– Nežinau. Ar šansų yra, reikėtų klausti trenerio. Jis formuoja komandą.
Kaip suprantu, šią vasarą jų laukia nemažai darbo. Bet nežinau, kokių žaidėjų jie ieško, kaip rinksis lietuvius ir legionierius.
Manau, čia derybų klausimas. Jei būsiu reikalingas – kalbėsimės. Jei ne, tai toks verslas ir nieko čia nepadarysi.
– Jeigu ne „Ryte“, ar matote save kitoje Lietuvos komandoje: pavyzdžiui „Neptūne“ arba „Lietkabelyje“?
– Nemanau, kad kiti Lietuvos klubai būtų pirmas mano pasirinkimas. Nėra taip, kad agento prašyčiau surasti komandą būtinai Lietuvoje. Bet nespjaunu į šulinį, nes kartais tenka iš jo atsigerti.
Bet dar anksti kalbėti. Jeigu paieškos užsitęstų, tai tada ir variantai įvairėtų. Tada tenka ir kitus sprendimus priimti. Bet nepasakyčiau, kad noriu žaisti tik Lietuvoje.
– Šiemet įvyko didžiulis įvykis jūsų gyvenime – gimė dukrytė. Kaip šeima keičia jūsų krepšininko kelią?
– Dabar tų pasiūlymų fontanais nebūna, maždaug ateina kokie 2-3. Bet dabar reikia ieškoti, kas geriausia mums trims.
Kai būdavau vienas, tai viskas būdavo labai paprasta – susikrauni lagaminus ir važiuoji bet kur, nesvarbu, kur. Nors, reikia pripažinti, tekdavo žaisti geruose miestuose (juokiasi.).
Bet žiūrėsime. Aišku, būtų geriausia žaisti mieste, kuriame turėtume viską ir kad nekiltų problemų gyventi. Nes kai buitis gera, tai ir žaisti lengviau.
