„Žalgirio“ pralaimėjimas Jonavos „CBet“ komandai tapo paskutinėmis M.Kalniečio karjeros rungtynėmis, kurios į „Žalgirio“ areną pritraukė beveik 10 tūkst. žiūrovų.
M.Kalnietis pripažino – susitvarkyti su emocijomis šią ypatingą dieną sekėsi sunkiai.
„Rungtynės ir emocijos – du skirtingi dalykai. Emocijas paskutines 24 valandas buvo sunku sutramdyti. Nors miegojau gerai, bet nuo pat ryto jaučiausi kaip nesavas.
Labai daug prisiminimų, istorijų... Nepasakyčiau, kad pavyko susitvarkyti su emocijomis. O apie pačias rungtynes kalbėti labai sunku“, – sakė M.Kalnietis.
– Mantai, kuris sezonas buvo įsimintiniausias?, – žurnalistai paklausė karjerą baigusio žalgiriečio.
– Nežinau... Buvo įsimintinų sezonų ir gerąja, ir blogąja prasme. Bet jei reiktų išsirinkti vieną, kuriame buvo daugiausia istorijų... būtent tas sezonas, kurį Gintaras Krapikas apibūdino „5 minutės iki katastrofos“.
Kai mes vos neiširome, bet su tikra lietuviška chebra kovojome. Tai buvo tikrai sezonas iš širdies, o ne dėl materialinių dalykų.
– Ar karjerą baigei anksčiau, nelaukdamas kontrakto pabaigos, pasekdamas futbolininko Gerardo Pique pavyzdžiu?
– Ne, nesusiję su tuo... Visąlaik norėjau būti svarbus, kažką duoti komandai. Tiesiog atėjo toks momentas, kai pajaučiau, kad net treniruotėse su komanda nejaučiau didelio skirtumo, aš esu ar ne.
Supratau, kad jei nesi reikalingas komandai – turi ją palikti, kad ir kaip skaudu. Esu laimingas, kad galėsiu kažkokiu būdu „Žalgiriui“ dar padėti.
– 10 tūkst. žmonių šiandien verkė arenoje. Kaip pačiam sekėsi tramdyti ašaras? Kalbą arenoje sakyti buvo sunkiau nei žaisti?
– Vienareikšmiškai, taip. Bet kalbėjau iš širdies.
– V.Šeškus sakė, kad neišpildei jam pažado...
– Taip, buvo tokia istorija, kai sakiau, kad baigsiu karjerą pas jį Prienuose. Bet jis irgi neištesėjo – dirba ne Prienuose.
– Kaip atrodys tavo rytojus?
– Rytojus atrodys labai gerai. Nebus laiko per daug galvoti, nes 9:30 val. turiu vadybos paskaitą, ir keliausime toliau gyvenime.
– Kalbant rimčiau, ar šalia „Žalgirio“ būsi nuolat, ar rečiau?
– Nenoriu užbėgti įvykiams už akių. Nesinorėjo mėtytis, pirmiausia norėjosi baigti krepšininko karjerą, nors kažkiek jau dalyvaudavau futbolo veikloje, susirinkimuose. Rytoj susėsime ir dėliosime gaires, kaip atrodys mano gyvenimas.
Man tas „Žalgiris“ toks mielas, todėl dar įsiprašiau... Norėčiau kartais kartu vykti į rungtynes ir nuo suoliuko kartu su Pauliumi Jankūnu palaikyti komandą, patarimą duoti. Labai tikiuosi, kad sezonas baigsis gerai ir bus ką pašvęsti. Aš tą moku, kai reikia.
Norisi nepalikti rūbinės. Kaip ir Paulius, ir kiti yra minėję, kad labiausiai pasiilgstama chebros, bajerių, rūbinės.
– Kai I.Tayloras gavo traumą, buvo juokelių, kad gal dar neturėtum baigti. Kaip ir klausimų, kodėl nebuvo galima palaukti KMT turnyro pabaigos. Ar pačiam nebuvo minčių, kad gal paskubėjai?
Man tas „Žalgiris“ toks mielas, todėl dar įsiprašiau...
– Ne, nebuvo. Esu toks žmogus. Kaip ir pernai buvo priimtas sprendimas dėl rinktinės. Nebuvo spontaniškas, emocijų padiktuotas sprendimas. Nuosekliai išanalizavau situaciją ir priėmiau sprendimą.
Emocijos verda, bet viduj yra ramybė, kad pasielgiau teisingai.
Kažko laukti vien dėl to, kad laukčiau – nemačiau prasmės.
Kai esi tokioje organizacijoje, kaip „Žalgiris“, turi duoti jai naudos. Pajaučiau, kad nebeduodu, ir nebenorėjau būti tas inkaras.
– Kokių dar reakcijų sulaukėte iš užsienio ar Lietuvos?
– Visokiausių buvo. Kaip ir šiandien buvo smagus įvykis, kuris sugraudino. Vienas mano draugas iš Milano laikų atsiuntė žinutę, jog nusipirko bilietą į rungtynes ir parašė: „Aš būsiu su tavimi. Į šitą vietą niekas nesės, nes ji mano“. Labai daug sveikinimų. Marko Popovičius skambino, Krunoslavas Simonas, žinoma, daug lietuvių.
– Kokie pokyčiai dar laukia gyvenime? Gal pagaliau susikursi „Facebook“ paskyrą?
– Kol kas negalvoju... Žinau, kad sportuosiu, daugiau laiko pasistengsiu skirti vaikams. Manau, reikės pereinamojo laikotarpio.
– O kiek realiai įsitrauksi į futbolo komandos reikalus?
– Aš nebūsiu tas, kuris bus atsakingas už sporto sritį. Aš tikrai nesugebu rinkti futbolininkų, ne. Mano tikslas, kad „Žalgirio“ futbolo klubas vertybiškai priartėtų prie krepšinio klubo. Kad tai, kas veikia krepšinio klube, įdiegtume futbolo klube. Kad po truputį keistume futbolo veidą, jei taip galima sakyti.
Aš, užsienyje pragyvenęs su pertraukomis 10 metų, taip pasiilgau Kauno, Lietuvos.
– O nebuvo minčių imtis trenerio darbo?
– Buvo. Nėra taip, kad dedu kryžių ant krepšinio. Ne. Man labai brangus Kaunas, o dirbdamas treneriu, jei atsiduodi darbui, tikriausiai turėtum iškeliauti. Aš, užsienyje pragyvenęs su pertraukomis 10 metų, taip pasiilgau Kauno, Lietuvos, todėl ir šis sprendimas dėl futbolo buvo
susijęs su tuo, kad likčiau savo mieste ir savo šaly.
Gal ateity kažkas apsivers. Niekada nesakyk „niekada“. Gal man ims trūkti krepšinio. Aš ir dabar turiu pasiūlymų treniruoti. Bet kol kas susilaikau.
– Esi minėjęs, kad nesi vertas marškinėlių palubėse...
– Vienareikšmiškai, ne. Man būtų nesmagu, jei taip įvyktų. Nesu nusipelnęs to, tai visiškai išskirtiniai žmonės.
