Sparčiai artėjant olimpinei atrankai Kaune, virš rinktinės kapitono Manto Kalniečio dalyvavimo joje kaupėsi vis didesni nerimo debesys. Prieš beveik du mėnesius čiurnos traumą patyręs veteranas sunkiai spėjo pagal numatytą gydymo ir reabilitacijos grafiką.
Tačiau atėjo mačas su Venesuela ir 34-erių metų 195 cm ūgio krepšininkas sukando dantis, sulaukė porcijos nuskausminamųjų bei žengė į aikštelę.
Ketveriose atrankos rungtynėse įžaidėjas rinko po 10 taškų, 5,3 rezultatyvaus perdavimo ir 12,5 naudingumo balo. Pagal pastarąjį rodiklį jis buvo trečias visoje komandoje, nusileidęs tik NBA bokštams.
Deja, bet solidaus M.Kalniečio žaidimo neužteko. Lietuva pirmą kartą nepateko į olimpines žaidynes, o rinktinės kapitonas spaudos konferencijoje neslėpė nusivylimo.
„Galbūt todėl, kad esu vyriausias, o tai buvo paskutinis šansas į olimpines žaidynes? – „PIKENROLAS“ laidoje retoriškai klausė M.Kalnietis. – Kas ten žino, gal tik taip pasirodė. Rūbinėje matėsi, jog visų liūdesys buvo didelis. Visi tikėjomės patekti į olimpines žaidynes. Žiūrovai į areną grįžo po kurio laiko, jautėsi pakylėjimas, tačiau viskas baigėsi liūdna nata. Liūdėjome visi. Bet kaip ir minėjau, gyvenimas tęsiasi ir bandai viską pamiršti.“
M.Kalniečiui rugsėjį sukaks 35-eri metai, nacionalinėje komandoje jis debiutavo 2006-aisiais Japonijoje, tačiau apie karjeros pabaigą rinktinėje šis atakų organizatorius dar negalvoja.
Jau kitąmet vyks Europos čempionatas, kuriame, jei pavyks išvengti traumų ir sulaukti trenerio kvietimo, Mantas norėtų dalyvauti.
„Tai (karjeros pabaiga) dar nėra svarstoma. Bet kai amžius didėja, tu vis atsargiau žvelgi į ateitį. Jaučiuosi gerai. Noriu, patinka ir garbė žaisti rinktinėje. Nesvarstau apie karjeros pabaigą, bet ateis vasara ir bus klausimų. Ar būsiu sveikas, tinkamas, reikalingas ir ar naujas treneris matys mane dvyliktuke? Iš mano pusės jokių abejonių tikrai nėra“, – sakė M.Kalnietis.
Tinklalapyje 15min – interviu su Lietuvos rinktinės kapitonu Mantu Kalniečiu, kuris šią vasarą sugrįžo į gimtąjį Kauno „Žalgirį“. Apie žaidimą per skausmą, skaudžią nesėkmę atrankos finale, apie užsienietį trenerį ar žaidėją rinktinėje, „Žalgirio“ dėlionę ir trūkstamas detales, Marių Grigonį ir jo naują komandos draugą Aleksejų Švedą.
– Mantai, koks atostogų planas iki pasiruošimo sezonui stovyklos su Kauno „Žalgiriu“?
– Keliausime po Lietuvą ir už Lietuvos. Planų yra, nes laiko atsirado. Pradėjau ir lengvai sportuoti. Su čiurna dar nėra gerai. Situacija tokia, kad nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Bent tokį gėrį galiu atrasti šioje blogoje situacijoje. Tvarkausi čiurną, ją gydau, kad sezoną pradėčiau be skausmų.
– Prieš atranką žiniasklaidoje buvo pasirodę pranešimai, jog galite nespėti atsigauti po čiurnos traumos. Kiek teko save stumti žaisti, galbūt teko rungtyniauti su nuskausminamaisiais?
– Vaistai buvo naudojami prieš kiekvienas rungtynes ir kiekvieną dieną. Dabar galiu tik pasidžiaugti, jog šiuo metu jaučiuosi taip pat, kaip tada jausdavausi po vaistų. Situacija gerėja. Kvailas ilgas uždegimas, kuriam reikia laiko. Lengvas sportas skiriasi nuo profesionalaus, kadangi jis padeda gijimo procesui, o profesionalus tik prailgina viską. Sportuoju lengvai, kaip koks pensininkas. Ryte prasibėgioju ir tiek.
– Po pralaimėjimo Slovėnijai atrodė, jog pergyvenote skaudžiausiai ir labiausiai dėl to plakėte save.
– Galbūt todėl, kad esu vyriausias, o tai buvo paskutinis šansas į olimpines žaidynes? Kas ten žino, gal tik taip pasirodė. Rūbinėje matėsi, jog visų liūdesys buvo didelis. Visi tikėjomės patekti į olimpines žaidynes. Žiūrovai į areną grįžo po kurio laiko, jautėsi pakylėjimas, tačiau viskas baigėsi liūdna nata. Liūdėjome visi. Bet kaip ir minėjau, gyvenimas tęsiasi ir bandai viską pamiršti.
Geriau būna, kai pralaimi pagrindiniame turnyre, kažkas vėliau sužaidžia finalą ir viskas. Dabar truputį prisimiršo atranka, bet ateis olimpines žaidynės ir reikės jas žiūrėti. To laiko nesinori, nelaukiu jo.
– Kur tarp skaudžiausių karjeros pralaimėjimų rikiuotumėte nesėkmę prieš Slovėniją?
– Turbūt skaudžiausi pralaimėjimai yra Makedonijai ir šis Slovėnijai. Lenkijoje gavome malkų į vieną kasą. Variantų nebuvo daug. Gėdingas pralaimėjimas, bet nebuvo liūdnas, nes pagal žaidimą viskas taip ir turėjo būti. Prieš makedonus ir slovėnus viskas galėjo baigtis kitaip, todėl liūdesys yra gilesnis.
– Ar senamadiškas krepšinis gali įveikti šiuolaikinį?
– Manau, kad gali. Pavyzdys turbūt galėtų būti „Barcelona“. Gerai, finale ji pralaimėjo prieš „Anadolu Efes“, bet žiūrint į visą sezoną, „Barcelonos“ krepšinis turbūt nėra labai patrauklus akiai, bet jis buvo pergalingas.
Būtume laimėję prieš Slovėniją ir senamadiškas krepšinis visiems būtų tikęs. Kad ir koks tas žaidimas, viską mūsų darbe lemia rezultatas. Kai pralaimi, galime sakyti, kad senamadiškas krepšinis nepadėjo, o laimėjo tie, kurie labiau mėgavosi žaidimu.
– Ar krepšininkų balsas renkant rinktinės trenerį turėtų būti išgirstas?
– Klausimas dvejopas. Važiuoju į rinktinę ne dėl trenerio, o atstovauti savo šaliai. Turbūt ir treneris atvažiuoja treniruot ne manęs ar kažko kito, o treniruot Lietuvos rinktinę. Man nėra didelio skirtumo, kas bus rinktinės treneris. Žinoma, norisi, kad kažkoks ryšys tarp trenerio ir žaidėjo būtų.
Bet per 15 metų rinktinėje turbūt nebuvo nė vieno nesukalbamo trenerio, kuris nesutartų su žaidėjais. Manau, kad ir kas ateityje treniruotų rinktinę, viskas bus gerai.
– Žiniasklaidoje minimos penkių kandidatų į Lietuvos rinktinės vyriausiojo trenerio postą pavardės. Su kuriuo iš jų dirbti norėtumėte labiausiai?
– Negaliu sakyti, nes kažkuris iš jų bus, o man dar reikės žaisti. Pasiliksiu tai sau. Čia kaip reikėjo su Vladimiru Romanvou eiti į politiką. Negali pasirinkti vienos partijos, nes vėliau su kita eisi. Bet šių trenerių būryje turiu savo favoritą.
– Kaip reaguotumėte, jei nacionalinėje rinktinėje atsirastų užsienietis treneris ar natūralizuotas krepšininkas, kaip kad su Mike'u Tobey padarė Slovėnija?
– Čia kaip su mano muzikos grojaraščiu, aš išlieku senamadiškas. Niekada Lietuvos rinktinėje nenorėčiau matyti natūralizuoti trenerio ar žaidėjo. Gerai, jei yra lietuviškos šaknys, bet jei atvyksta tik dėl paso, pinigų ar kitų niuansų vedamas, aš būčiau prieš. Nesakau, kad esu teisus, bet norėčiau, jog Lietuvos rinktinėje būtų kalbama ir juokaujama būtų lietuviškai. Ir visi tai suprastų.
– Kas labiausiai džiaugėsi dėl jūsų grįžimo į „Žalgirį“? Mama, žmona, vaikai ar Paulius Jankūnas?
– Paulius tikrai džiaugėsi, bet didžiausias džiaugsmas buvo vaikams. Kai sužinojo, jog grįžtu, vyriausia dukra apsiverkė iš laimės. Bachūriukas labai šustras. Jis užaugęs Kaune, tai jam tik viena komanda pasaulyje yra normali. Jis labai mandras pasijautė, kai sužinojo, jo grįžtu į „Žalgirį“. Lyg kalbėtume apie olimpinių žaidynių auksą.
Vaikai auga Kaune ir čia turi savo draugų ratą. Jiems didžiausia laimė, jog nereikės važiuoti į užsienį, ieškoti naujų draugų ir bendrauti mokykloje angliškai.
– Ar buvo kitų variantų be „Lokomotiv“ ir „Žalgirio“?
– Buvo dar vienas pasiūlymas iš Eurolygos. Būtų gal atsiradę ir daugiau, nes kalbos ėjo. Bet reikėjo išlaukti. Gal dar būtų reikėję laukti ir dabar. Vieno žaidėjo perėjimas į kitą komandą atidaro kelius kitiems.
– Planas ir noras buvo sugrįžti kažkada į „Žalgirį“ ir užbaigti čia karjerą, bet ar po išvykimo iš tikrųjų tikėjote, jog tai gali įvykti? Ar jūsų sugrįžimas į Kauną būtų buvęs įmanomas prie Šarūno Jasikevičiaus?
– Prieš Jasikevičiaus tai tikriausiai nebūtų įvykę. Apie tai ne kartą jau buvau išsiplėtęs. Normalu, kad treneris renkasi sau tinkamus žaidėjus. Tik pagarba, jog žmogus įvardina ir tiesiai pasako. Esu turėjęs patirčių, kai sako, kad viskas labai fainiai ir gerai, bet pusę metų nežaidi, kaip kad buvo Milane. Krepšininkui, kaip ir bet kokiame kitame darbe, geriau žinoti tiesą, kad ir kokia ji bebūtų. Tuomet gali priiminėti sprendimus. O ne kažkoks bandymas užglostyti situaciją, kai viskas yra toli nuo realybės.
Kauno „Žalgiris“ yra namai. Pirmoji meilė. Gali tai įvardinti kaip nori, bet man svarbiausia buvo būti reikalingu. Pasikalbėjome keletą kartų su treneriu Martinu, pamačiau, jog esu reikalingas. Taip buvo lengviau priimti sprendimą grįžti namo. Kalbų yra apie mano amžių, bet jaučiu, kad galiu padėti.
– Gerai „du prieš du“ žaidžiantys centrai, kurie apstatyti snaiperiais. Atrodo, jog „Žalgirio“ komplektacija tinka jūsų žaidimo stilistikai. Ar pritariate tam?
– Taip, komanda yra limpanti man, bet nieko nesužinosi, kol viskas neužsisuks. Reikia pripažinti, jog didžiuliai skirtumai yra tarp Europos taurės ir Eurolygos. Beprotiškai didžiuliai skirtumai krepšininkų supratime, greityje ir taktikoje. Taip, atrodo, kad dėliojasi gražiai, bet visą darbą reiks perkelti į aikštelę. Varžovai irgi nėra kvaili, analizuoja ir duoda tau tai, ko tu nenori daryti.
– Kaip manote, kokio stiliaus gynėjų dabar trūksta „Žalgiriui“?
– Manau, kad trūksta žmogaus, kuris būtų lyderis taškais ir trauktų komandą individualiu meistriškumu, kai kažkas stringa. Kaip panašiai darydavo Marius Grigonis. Įžaidėjas turėtų būti ir gynybinis, bet ir turėtų mokėti užtikrintai vadovauti komandai ir pats rinkti taškus. Pirmų numerių visada trūksta rinkoje. Jei vienas ar kitas norimas žaidėjas pasirašo kitur, rasti lengva nėra. Tai yra iššūkis.
– Svajonių sugrįžimas, kuris galbūt kažkada bus papuoštas ir jūsų marškinėliais „Žalgirio“ arenos palubėse. Kiek esate laimingas, kad įvykiai šitaip susiklostė?
– Esu laimingas, žinoma. Kiti pagalvoja, ar kažką gyvenime keistų. Aš esu priėmęs tikrai prastų sprendimų. Dabar man viskas visai kitaip atrodytų. Norėčiau kažką pakeisti. Galvoju, kad su dabartine savo galva ir būdamas 20-ies metų amžiaus, jei būčiau sveikas, galėčiau daug geriau susidėlioti savo karjerą. Bet esu laimingas, kaip viskas vyko.
Apie marškinėlių pakėlimą į arenos palubes tikrai negalvoju. Nemanau, kad esu to vertas. Mano draugelio (Pauliaus Jankūno – aut. past.) maikę iškels ir man užteks į ją pasižiūrėti. Tokių klausimų nekeliu, bet esu laimingas, kad užaugau šioje sistemoje, praėjau visus etapus „Žalgiryje“. Net kai jame nežaisdavau, su visais bendraudavau, o grįžęs po sezono kartu baliuose uždarydavau LKL žiedų šventimą.
Labai faina būti „Žalgirio“ sistemoje net kai nesi komandos narys.
– Aleksejus Švedas grįžta į Maskvos CSKA. Kaip vertinate šį perėjimą ir kokią įtaką tai gali turėti Mariaus Grigonio žaidimui?
– Šiandien sutikau Marių Palangoje. Juokiausi stipriai. Jis pernai ir užpernai turėjo kvietimą iš „Chimki“, sakė, kad su Švedu nežais. Sutikęs sakiau, kad žaisi dabar (juokiasi).
Jei žiūrėtume iš asmeninės pusės, tai šis perėjimas turbūt nėra Mariui į pliusą. Kas labai svarbu, tai Aleksejus yra rusas, o rusų VTB klubams reikia. Jie labai vertinami ir reikalingi. Patys matote, kokie žaidėjai kartais pasirašo sutartis su geriausiomis VTB komandomis, nors nelabai galėtų žaisti kažkur užsienyje. Gal šis pirkinys yra politinis, o gal dėl to, kad „Zenit“ jo nepaimtų. Galvoju, kad konfrontacija tarp CSKA ir „Zenit“ tik aštrės. VTB pusfinalyje šįmet „Zenit“ nepasisekė, bet žiūrint į ateitį, tai yra dvi komandos, kurios VTB finale turėtų remtis ragais.
Nemanau, kad CSKA Švedą pasirašė iš lempos. Turėjo būti kalbėta, jog jis negalės žaisti taip, kaip buvo įpratęs rungtyniauti „Chimki“. Įdomu, ar Aleksejui ego leidžia taip nežaisti, bet tada gali būti variantas, kaip buvo Dimitriui Itoudžiui su Mike'u Jamesu. Aiškinsis, kuris iš jų šustresnis. Neįsivaizduoju, kaip Itoudis gali treniruoti komandą, kai Švedas žaidžia savo krepšinį. Šito niekaip neįsivaizduoju. Kažkas turės nusileisti. CSKA po viso šaršalo pernai pasirinko trenerį, turbūt apie tai buvo apkalbėta ir su Švedu. Kitaip būtų nelogiška. Gerai, jie turi pinigų ir gali daryti klaidas, bet Švedą nusipirko ne už 100 tūkst. eurų.
Ar pavyks pažaboti laukinį arklį? Jei Švedo talentą prisijaukini ir sugebi integruoti į komandą, kad jis duotų naudos, tai yra superinis sprendimas. Bet ar tai pavyks, rizikos yra.
– Kaip manote, kaip Mariui seksis Maskvoje?
– Galvoju, kad jis neprapuls. Nepaisant to, kad yra Švedas ir Clyburnas, bet Eurolygos sezonas yra ilgas, vyksta daug rungtynių. Reikia nepamiršti, jog VTB lygoje irgi nėra tas pats, kas iš Kauno nuvažiuoti į Kėdainius. Skraidymai ir didžiuliai atstumai. Nėra nė vieno priešininko, kur tu važiuotum su autobusu. Atstumai yra milžiniški. Viską suspėti reiks ir poilsio. Laiko bus sočiai, o Marius su savo charakteriu ir savo dabartiniu žaidimo lygio tikrai išsikovos savo minutes. Jis bus labai svarbus žaidėjas rotacijoje. CSKA turbūt ir atlyginimu parodė, kad Marius bus svarbus žaidėjas.
– Mariaus Grigonio baterija nusėdo Eurolygos reguliaraus pabaigoje, bet geriausio savo žaidimo jis neparodė ir atrankoje. Ar jums nekeista, jog sunkesnė atkarpa kiek išsitempė?
– Nekeista, nes kiekvienas žaidėjas turi pakilimų ir nusileidimų. Aš galvoju, jog pasirašymas su CSKA jam sudavė nereikalingo spaudimo, kad turi ištraukti ir rinktinę. Galbūt pasitaikė vietų, kur Marius natūraliai bandė perlipti per save, perskubėdamas ir netinkamai išnaudodamas situacijas. Per treniruotes viskas buvo gerai, negaliu sakyti, kad jis blogai žaidė ir rungtynėse, bet jis gali geriau, kaip visi buvo įpratę matyti sezono metu.
Galvoju, kad sutartis su CSKA jam sukėlė spaudimą, kad turi nuversti kalnus.
