Ilgametis Lietuvos rinktinės kapitonas profesionalo karjerą pradėjo labai seniai, dar 2003-aisiais metais. Per šiuos 18 metų M.Kalnietis turėjo ne vieną puikų klubinį sezoną Eurolygoje ar Europos taurėje, su nacionaline rinktine susižėrė keturis medalius pasaulio ir Europos čempionatuose, bet didžiausią individualų apdovanojimą jis pasiėmė būdamas jau 34-erių metų amžiaus.
Krasnodaro „Lokomotiv“ įžaidėjas tapo pirmuoju lietuviu istorijoje, sulaukusiu VTB Vieningosios lygos sezono MVP apdovanojimo.
Tai pirmas toks svarus individualus pripažinimas per visą M.Kalniečio karjerą, palikęs jam tikrai saldų poskonį. Praeityje jis kartą buvo iškovojęs BBL finalo MVP (2012 m.) bei kartą Eurolygos rengtos „Vasaros lygos“ naudingiausio žaidėjo apdovanojimą (2008 m.).
Kovoje dėl sezono MVP prizo lietuvis įveikė tokias VTB žvaigždutes kaip Kevinas Pangosas (Sankt Peterburgo „Zenit“), Jamaras Smithas (Kazanės UNIKS), Iffe Lundbergas (Maskvos CSKA ir Zielonos Guros „Stelmet“) ar Jordanas Mickey (Maskvos srities „Chimki“).
„Žiauriai netikėtas, bet labai malonus įvertinimas, – 15min sakė Mantas Kalnietis. – VTB sezono MVP apdovanojimas yra išties rimtas pripažinimas. Tai ne BBL, o tikrai rimta lyga, kurioje žaidžia stiprūs varžovai. Paglostė širdį, negaliu slėpti. Aš niekada net nesu pretendavęs į tokius dalykus, net galvoje nebūdavo tokios minties. Žinoma, paskutinėmis savaitėmis Rusijoje buvo pasirodę gandų, nes ir pagrindiniai pretendentai jau buvo pristatyti. Rusijoje buvo užsuktas balsavimas, pasidarė įdomu ir man. Tikrai netikėta, bet neslėpsiu – labai malonu, kad įvertino. Aš nesu žaidėjas, kuris gali kažką patempti individualiai. Šį apdovanojimą lėmė komandos sėkmė ir mūsų žaidimo braižas. Jis man tiko, statistiniai rezultatai mano buvo geri, o tai padėjo gauti MVP apdovanojimą. Tai nėra tik paprasti žodžiai, aš tikrai taip galvoju.“
M.Kalnietis sumaišė nusistovėjusią tvarką čempionate – pastarieji devyni VTB lygos MVP laureatai vidutiniškai rinkdavo po labai daug taškų, išskyrus patį pirmąjį MVP nugalėtoją Viktorą Chriapą, kuris 2009–2010 metų sezone fiksavo 9,3 taško vidurkį.
196 cm ūgio įžaidėjas iš Kauno šį sezoną rinko po 9,6 taško, 3,4 atkovoto kamuolio, 9,8 rezultatyvaus perdavimo ir 17,3 naudingumo balo.
Jis užėmė pirmąją vietą lygoje pagal rezultatyvius perdavimus, o pagal efektyvumą buvo trečias.
„Būtent šis dalykas man ir yra malonus. Taškų vidurkis, kaip ir minėjote, nesiekia 10, bet pagaliau buvo atsižvelgta į kitus niuansus. Buvau vienas pirmųjų lygoje pagal efektyvumą, nors nerinkau 10 taškų vidurkio. Krepšinis nėra vien tik taškai“, – sakė M.Kalnietis.
Galingas lietuvio žaidimas atsispindėjo ir istoriniame „Loko“ rezultate – 18 pergalių ir 6 pralaimėjimai. Krasnodaro klubas pirmą kartą istorijoje reguliariajame VTB lygos sezone finišavo antroje vietoje.
Europos taurėje kelionė link titulo užsibaigė ketvirtfinalyje, kai lemiamose trečiose serijos rungtynėse Jevgenijaus Pašutino auklėtiniai 78:82 krito prieš Kazanės UNIKS, vėliau nužengusią iki pat turnyro finalo.
Stiprų smūgį Krasnodaro ekipa patyrė dar lapkričio mėnesį, kai traumą patyrė naudingiausias (vid. 21,3 naud. bal.) komandos žaidėjas Alanas Williamsas. Skylę vidurio puolėjo pozicijoje naujasis aukštaūgis Drew Gordonas kamšyti atvyko tik vasarį, kai sezonas Europos taurėje jau buvo pakibęs ant plauko.
„Lokomotiv“ pavyko prasmukti į atkrintamąsias, bet pateko į „mirtininkų“ pusę, kurioje dar buvo Bolonijos „Virtus“ ir Kazanės UNIKS klubai.
Rezultatas finale apstulbino ir patį M.Kalnietį.
„Buvo atkakli kova, bet reikia pripažinti, kad Kazanė mus paėmė, – 15min teigė M.Kalnietis. – Atrodė, kad Bolonija, Kazanė ir mes esame trys stipriausios turnyro komandos, atsidūrusios vienoje atkrintamųjų pusėje... Aš niekaip nebūčiau prognozavęs, kad „Monaco“ laimės titulą. Po finalo parašiau žinutę savo buvusiam treneriui (Zvezdanui Mitrovičiui – aut. past.), kad lenkiu galvą, nes būčiau pralošęs visus pinigus ir statęs už Kazanę. Tikriausiai niekas neprognozavo „Monaco“ pergalės, o dar 2-0.“
Puikiai J.Pašutino schemose save atradęs M.Kalnietis žiba, o „Lokomotiv“ skina pergales. Atrodo, kad tai yra tobula santuoka, kuri privalo tęstis ir toliau, bet krepšininkas išskiria vieną Krasnodare esantį minusą, galintį apversti visas kortas ir privesti prie skyrybų.
Mantui pabodo matyti verkiančius savo vaikus. Kaip pasakoja pats atletas, per šį sezoną jis visą savo šeimyną matė šešis kartus – per rinktinių langus, Kalėdas bei dvikovą su Panevėžio „Lietkabeliu“.
„Yra vienas labai svarbus aspektas, – apie tai, kas gali sutrukdyti pratęsti bendradarbiavimą su „Loko“, kalbėjo M.Kalnietis. – Man nepatinka momentai, kai reikia atsisveikinti su vaikais. Jie verkia ir klausia, kada gyvensime kartu. Tai didžiausia ir vienintelė Krasnodaro problema, nes čia nėra tarptautinės mokyklos. Be šios bėdos minusų daugiau nėra, bet šis minusas yra didelis. Nesu apsisprendęs dėl ateities, matysime, kas čia bus toliau. Esu atviras visiems pasiūlymams, sėsime ir galvosime. Pradžioje žiūrėsiu iš krepšinio pusės, o tuomet spręsime su šeimyna.“
M.Kalniečiui rugsėjo 6-ąją sukaks 35, bet jis nesutinka, kad ši vasara yra paskutinė galimybė sugrįžti į gimtąjį Kauno „Žalgirį“. Mantas apskritai nebetiki nusistovėjusiomis tiesomis, kurias pats laužo būdamas veteranu.
„Visko gyvenime būna. Pradedu įsitikinti, kad ir kaip šabloniškai tai skambėtų, galiu tobulėti ilgiau. Pats matau, kad yra vietų, kur einu žemyn, bet yra vietų, kur galiu dar pridėti. Aš savęs nenurašau, bandysiu laikytis, – pasakojo krepšininkas. – Kalbant apie „Žalgirį“ ar kitą komandą, nenorėčiau atvažiuoti kaip veteranas, kur būtų kalbama apie rūbinę. Fainas bičas, kuris užsiims su jaunimu ir pažais LKL. Ne, aš turiu ambicijų žaisti ir rodyti, kad galiu žaisti. Šį sezoną man pavyko tai sėkmingai padaryti. Esu pilnas noro įrodyti, kad galiu ir toliau žaisti aukštame lygyje.“
Tinklalapyje 15min – išsamus interviu su M.Kalniečiu – apie itin saldų MVP apdovanojimą, sezoną ir gyvenimą Rusijoje, gero žaidimo paslaptį, „Žalgirio“ žiūrimą komandos draugą Krasnodare, taip pat norą olimpinėje atrankoje pasitikrinti jėgomis su slovėnų vunderkindu Luka Dončičiumi.
– Mantai, kaip vertinate šį sezoną Krasnodare?
– Situacija yra dvejopa. Pirmas dalykas, VTB pasiekimų dar vertinti negalime, nes sezonas tęsiasi. Aišku, reguliariajam sezonui galime uždėti didelį pliusą, nes tai didžiausias pasiekimas klubo istorijoje. Bet kas iš to, jei iškrisime ketvirtfinalyje? Reikia sulaukti sezono pabaigos.
Dėl Europos taurės likęs liūdesys. Keli mėnesiai išsiderinimo, prisižaidėme ten, kur neturėjome prisižaisti – „Top 16” etapo pradžioje.
Tuomet buvo Jordano Crawfordo keitimas į Nigelą Williamsą-Gossą, kuris mums labai pasiteisino. Bet tiesiog pritrūko mačų, kuriuos jau buvome pralaimėję. Patekome į stipriąją atkrintamųjų pusę. Buvo atkakli kova, bet reikia pripažinti, kad Kazanė mus paėmė. Atrodė, kad Bolonija, Kazanė ir mes esame trys stipriausios komandos, atsidūrusios vienoje atkrintamųjų pusėje... Aš niekaip nebūčiau prognozavęs, kad „Monaco“ laimės. Po finalo parašiau žinutę savo buvusiam treneriui (Zvezdanui Mitrovičiui – aut. past.), kad lenkiu galvą, nes būčiau pralošęs visus pinigus ir statęs už Kazanę. Tikriausiai niekas neprognozavo „Monaco“ pergalės, o dar 2-0.
– Ar stebint Europos taurės finalą nebuvo apmaudo, kad ten galėjote būti ir Jūs?
– Kažkiek buvo. Dar Kazanės centras Jordanas Morganas iškrito. Atrodė, kad jie prieš mus žaidė geriau nei prieš „Monaco“. Galima prisigalvoti tokių nuoskaudų. Bet pagarba Kazanei, kuri perėjo ir per mus, ir per Bolonijos „Virtus“, kuri buvo dar didesnė favoritė laimėti turnyrą. Vadinasi, nusipelnė.
– Tapote pirmuoju lietuviu istorijoje, kuris buvo pripažintas VTB Vieningosios lygos MVP. Kiek tai yra malonus ir netikėtas apdovanojimas?
– Žiauriai buvo netikėta. Aš niekada net nesu pretendavęs į tokius dalykus, net galvoje nebūdavo tokios minties. Žinoma, paskutinėmis savaitėmis buvo pasirodę gandų, nes ir pretendentai buvo pristatyti. Rusijoje buvo užsuktas balsavimas, pasidarė įdomu. Tikrai netikėta, bet neslėpsiu – labai malonu, kad įvertino. Aš nesu žaidėjas, kuris kažką gali patempti individualiai, šį apdovanojimą lėmė komandos sėkmė ir mūsų žaidimo braižas. Jis man tiko, statistiniai rezultatai buvo geri, o tai padėjo gauti šį apdovanojimą. Tai nėra tik paprasti žodžiai, aš tikrai taip galvoju.
– Kokių individualių apdovanojimų per karjerą dar esate laimėjęs?
– Kartą esu laimėjęs BBL finalo MVP (2012 m.). Dar pamenu, kad vieną vasarą vyko, bet nepasiteisino Eurolygos Vasaros lyga, kaip NBA būna. Gal kokiais 2008-aisiais. Tuomet irgi gavau MVP. Tai vieninteliai individualūs apdovanojimai. VTB sezono MVP apdovanojimas yra išties rimtas pripažinimas. Tai ne BBL, o tikrai rimta lyga, kurioje žaidžia stiprūs varžovai. Paglostė širdį, negaliu slėpti.
– Įprastai šį apdovanojimą laimi taškų rinkėjai, galbūt užkursite naują madą?
– Būtent šis dalykas man ir yra malonus. Taškų vidurkis nesiekia 10, bet pagaliau buvo atsižvelgta į kitus niuansus. Buvau vienas pirmųjų pagal efektyvumą, nors nerinkau po 10 taškų. Krepšinis tikrai nėra vien taškai.
– Gero jūsų žaidimo „Lokomotiv“ labai reikėtų atkrintamosiose varžybose. Kiek apmaudu iškristi dėl traumos tokiu metu?
– Žiauriai apmaudu. Kvailoje situacijoje, kaip visada. Aukštai išsišokau, atidaviau perdavimą, nusileidau ant kito žaidėjo kojos ir jaučiu, kad batai. Per tiek metų jau jaučiu, kai kojos pasisukimas yra rimtesnis. Atėmė kvapą, sunkiai kvėpavau, jaučiau, kad papuoliau į bėdą.
Pagal prognozes turėčiau grįžti nebent tik į finalą, jei „Lokomotiv“ ten žais. Mano čiurnos visada gyja greičiau už prognozes, bet pusfinaliai tiesiog bus per greitai. Ketvirtfinalis ir pusfinalis ateis labai greitai. 21 dieną bus aiškūs dalyviai, bet tuomet ilga pertrauka, kad CSKA galėtų pasiruošti Eurolygos finalo ketvertui.
– Tai sugrįšite tiesiai į VTB finalą?
– Būtų neblogas variantas (šypteli). Reikia tikėtis, kad komanda praeis „Chimki“, o paskui – ir Kazanę.
– Ar turėsite poilsio po klubinio sezono?
– Rinktinės stovykla prasidės tada, kai baigsis VTB finalas. Panašių situacijų yra buvę ir anksčiau. Pamenu, kai prieš Venesuelą (2012 metų OŽ atranka – aut. past.) turėjome keletą stovyklų, o Mačiulis su Kaukėnu dar žaidė Sienoje ir į Hjustoną atvažiavo likus savaitei iki atrankos.
Tokių situacijų buvo, dabar taip visiems bus. Dabar visi Lietuvoje esame „Dallas Mavericks“ sirgaliai, kad Luka Dončičius kuo ilgiau žaistų (juokiasi).
– Dabar visi kalba apie tai, bus Luka Dončičius Kaune ar nebus. Jeigu jo galiausiai nebus, ar rinktinės žaidėjai nebus per daug užliūliuoti?
– Jei visai rimtai, tai norėčiau, kad Luka Dončičius būtų. Man kaip tik įdomu. Aš net neabejoju, kad visi rinktinės krepšininkai norėtų, kad turnyre dalyvautų visi stipriausi žaidėjai. Ir žiūrovai to paties nori, kad pas mus būtų Sabonis su Valančiūnu. Norime, kad būtų geriausias produktas ir geriausias krepšinis.
– Jūsų individualių apdovanojimų lietus nesibaigė su VTB sezono MVP trofėjumi, nes patekote ir į antrąją simbolinę Europos taurės komandą. Ar tai kiek sušvelnino iškritimo iš turnyro skausmą?
– Nelabai. Žinoma, kai praeina kelios dienos ir pamatai savo pavardę, tai normalu, kad buvo smagu. Tai parodo, kad kažką gero padariau šį sezoną. Bet pralaimėjimo apmaudo lygiame ketvirtfinalyje tai tikrai nenuplovė.
– Ar gerą žaidimą tokiame amžiuje siejate su pakeista mityba, protarpiniu badavimu, kurį esate minėjęs sezono pradžioje, ar yra papildomų veiksnių?
– Negaliu sakyti, kad tai vienintelė ir pagrindinė priežastis. Tai yra visų sudedamųjų visuma. Neabejoju, kad tokia mityba man padeda. Aš esu numetęs 6–7 kilogramus, o tai jaučiasi. Seniau jausdavau sunkumą, tekdavo pavalgyti ir prieš rungtynes. Energijos kiekis nebūdavo toks, kokį jaučiu dabar, nors dabar esu senesnis ir lengvesnis. Tai svarbus momentas.
Bet negaliu nurašyti to, kad laisvas žaidimo stilius man yra tinkamas. Mano rankose yra daug laisvės, kūrybos. Treneris pasitiki ir duoda daug žaidimo laiko. Gali išvis badauti, nusimesti 17 kilogramų, bet kas iš to, jei aikštelėje nesijausi gerai, braižas nebus tinkamas?
Nėra vieno faktoriaus, tai visuma jų. Bet faktas tas, kad Krasnodare prie šios sistemos aš jaučiuosi idealiai.
– Jaučiatės idealiai klube, o klubas turėtų būti patenkintas jumis. Kas turėtų įvykti, kad jūsų bendradarbiavimas nepersikeltų ir į kitą sezoną?
– Yra vienas labai svarbus aspektas. Man nepatinka momentai, kai reikia atsisveikinti su vaikais, jie verkia ir klausia, kada gyvensime kartu. Tai didžiausia ir vienintelė Krasnodaro problema, nes čia nėra tarptautinės mokyklos. Be šios bėdos minusų daugiau nėra, bet šis yra didelis. Nesu apsisprendęs, matysime, kas čia bus toliau. Esu atviras visiems pasiūlymams, sėsime ir galvosime. Pradžioje žiūrėsiu iš krepšinio pusės, o tuomet spręsime su šeimyna.
– Kiek kartų teko matytis su šeimyna nuo sezono starto?
– Negaliu sakyti, kad mažai – galbūt penkis ar šešis kartus. Buvo rinktinės langai, pavyko grįžti ir per Kalėdas. Bet vaikams toks išsiskyrimas, kai grįžtu vos dviem dienoms, yra dar skaudesnis.
Pamatai, sužadini kažkokius jausmus ir turi tepti slides atgal.
– Paminėjote komandos draugą N.Williamsą-Gossą, kuris eilinę vasarą (pasak 15min šaltinių) domina Kauno „Žalgirį“. Ar šis krepšininkas būtų geras papildymas Lietuvos čempionams?
– Jeigu atvirai, tai nieko blogo apie jį negaliu pasakyti. Tai žmogus, kuris niekada nedarys problemų. Jis yra superinio charakterio, komandinis žaidėjas. Labai protingas, labai darbštus. Galiu guldyti galvą, kad toks krepšininkas atvykęs nepridarys problemų ir nesugadins mikroklimato. Kitas dalykas – jis tobulėjantis žaidėjas, daug dirbantis ir norintis to.
Bet jei Paulius Motiejūnas manęs paklaustų, ar toks krepšininkas tinka į pagrindinio įžaidėjo vietą, jis vis dėlto yra daugiau taškų rinkėjas. Daugiau antras numeris, nei įžaidėjas. Aš nesiryžčiau Nigelo statyti į Thomaso Walkupo vietą, jei taip būtų mąstoma. Nigelas gali puikiai skirstyti kamuolius, bet nėra tas kūrėjas. Luko Lekavičiaus irgi pagrindinė opcija puolime yra metimas.
Nigelas turi nerealiai gerą sezoną, žaidžia pas mus super. Tikrai turės variantų rinkoje, yra jaunas, todėl turės galimybių rinktis.
– Ar esate su N.Williamsu-Gossu kalbėjęs apie „Žalgirį“?
– Jis buvo sakęs, kad jo norėjo Šaras, bet Kaune taip ir neatsidūrė. Nėra pasakęs, kad juo kažkas konkrečiai domisi dabar. Aš girdėjau tik iš jūsų, kad toks susidomėjimas yra. Jei rimtai svarstytų, matyt, kad ir paklaustų ko nors apie „Žalgirį“. Bet iki to tikrai nebuvo prieita.
– Klausimas, kurį tikriausiai girdite pastoviai. Bet ar dar išvysime jus su „Žalgirio“ apranga?
– Tiek pat gali, kiek ir negali. Kadangi mano kontraktas baigiasi ir būsiu atviras pasiūlymams, todėl žiūrėsime. Esu kalbėjęs su Pauliumi, sakėme, kad palaikome kontaktą ir bendraujame. Jeigu reikės vieniems kito, viskas įmanoma. Bet tai nėra kas nors daugiau, nei su bet kuria kita komanda. Šiuo metu neturiu nė vieno pasiūlymo.
– Jums artėjantį rugsėjį sukaks 35-eri. Galbūt ši vasara yra paskutinė reali galimybė grįžti į Kauną?
– Visko gyvenime būna. Pradedu įsitikinti, kad ir kaip šabloniškai tai skambėtų, gali tobulėti ilgiau. Pats matau, kad yra vietų, kur einu žemyn, bet yra vietų, kur galiu dar pridėti. Aš savęs nenurašau, bandysiu laikytis. Kalbant apie „Žalgirį“ ar kitą komandą, nenorėčiau atvažiuoti kaip veteranas, kur kalbama apie rūbinę, fainas bičas, kuris užsiims su jaunimu ir pažais LKL. Ne, aš turiu ambicijų žaisti ir rodyti, kad galiu žaisti. Šį sezoną man pavyko tai sėkmingai padaryti. Esu pilnas noro įrodyti, kad galiu ir toliau žaisti aukštame lygyje.
– Ar tik nebus taip, Mantai, kad Jūs žaisite taip ilgai, kaip Mindaugas Lukauskis?
– Nežinau, sunku pasakyti. Galiu labai lengvai prisikalbėti. Vieną dieną sveikas, kitą dieną – pokšt ir viskas. Bet kol jaučiu malonumą, kol jaučiu, kad duodu naudos komandai, tol žaisiu. Nenoriu sėdėti paskutinėje vietoje su rankšluosčiu rankose.
– Vasarį buvo pasirodę pranešimai, jog Jūsų paslaugomis domisi Atėnų „Panathinakos“. Kiek persikėlimas į Graikijos grandą tuomet buvo realus?
– Buvo tokie pat gandai, kaip ir minėti spaudoje. Giliau įsigilinęs nebuvau. Kiekvienas dėmesys yra malonus, tai padaro įspūdį, bet aš per daug gerai jaučiausi „Lokomotiv“. Būtų buvę nelogiška vasarį keisti komandą ir važiuoti kažko gelbėti. Iki rimtesnių pokalbių nebuvo prieita.
– Pakalbėkime apie „Žalgirį“. Sezono pradžioje Martino Schillerio auklėtinių žaidimas buvo vertinamas skeptiškai, apie tai pasisakę buvo ir krepšininkai, ir treneriai, ir žurnalistai. Bet vėliau kauniečiai įsibėgėjo ir buvo labai arti atkrintamųjų. Kaip vertinate „Žalgirio“ sezoną dabar, kai Eurolygos sezonas jiems pasibaigė?
– Gerai, vienareikšmiškai. Aišku, visada norisi daugiau, atrodo, buvo rungtynių, kur galėjo užsikabinti. Lietuvoje yra nežmoniškas dėmesys „Žalgiriui“, ypač per pastaruosius penkerius metus. Tiek sirgalių, tiek žurnalistų, kurių darbas per metus tapo daug profesionalesnis. Jūs stebite, analizuojate, be to, tą darote į temą, o ne kaip kartais būdavo anksčiau. Norisi daugiau pergalių. Bet šį sezoną buvo rungtynių, kur galėjo pralaimėti, bet ištempė nerealiais būdais.
Pagal parametrus, biudžetus, žaidėjus, pasikeitimus komandoje, pagrindinės personos išvykimas iš Kauno... Negalime vertinti neigiamai, tik gerai. Nors visiems norėjosi aštuntuko.
– Užsiminėte apie personą, kuri paliko Kauną. Kaip manote, ar „Barcelona“ taps Eurolygos čempione?
– Aš nežinau, nes labai sudėtinga ką nors vertinti, kai žaidžiamas vienas mačas. Finale norėčiau matyti „Barcelonos“ gynybą ir „Anadolu Efes“ puolimą. Tai man būtų didžiausias kaifas.
– Esate puikiai susipažinęs su Sankt Peterburgo „Zenit“ komanda. Ar nenustebino, kad neturėdama dviejų svarbių žaidėjų ji taip stipriai į gerklę kabinosi katalonams?
– Ir nustebino, ir nenustebino. Vietiniai žaidėjai ten sunkiai atstoja užsieniečius, bet kai prieš juos žaidi, jauti tiesiog nežmonišką trenerio įtaką žaidimui. Ši serija buvo grynas pavyzdys. Keli vidutiniokai ir keli topiniai žaidėjai virto vienu kumščiu. Tai buvo fantastiška.
– Kiek reikia išlieti prakaito treniruotėse, kad komanda gynyboje ir puolime pasiektų tokį komandiškumo lygį?
– Kažkas neįtikėtino. Neabejoju, kad tai nėra vien tik treniruočių reikalas. Ką girdžiu Rusijoje, tai visi labai gerbia Xavi Pascualį, nes jis labai garbingas žmogus. Jis viską sako tiesiai į akis, niekada už nugaros nėra jokių apkalbėjimų ar skundimųsi. Tuomet žaidėjai eina už jį keliais iki paskutiniųjų. Šis mikroklimatas ir aukščiausio lygio taktinis pasiruošimas tapo rezultatu, kad jie vos „Barcelonos“ nenunešė.
