Čiurnos trauma sulėtino M.Kalniečio startą naujame 2016-2017 sezone.
Jis praleido dvejas pirmąsias Italijos lygos rungtynes ir tik septynioms minutėms įbėgo į aikštę pirmajame Eurolygos mače.
Tai buvo pasekmių likučiai, atkeliavę iš Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių, kuriose M.Kalnietis buvo ryškus rinktinės lyderis, nepaisant atsiradusių čiurnos bėdų.
Kulkšnies kauleliai trynėsi, susidarė nedidelė hematoma, kurią Milane teko gydyti įvairiomis procedūromis.
Tačiau dabar M.Kalnietis jaučiasi gerai ir į klausimą, ar po traumos jau nori lėkti į aikštę, atsako sau įprasta šypsena: „Aš visada noriu žaisti“.
30-metis krepšininkas tikisi, jog traumos nebeišlįs ir antrasis sezonas Milano „Emporio Armani“ klube jam bus toks, po kurio bus galima atgaivinti svajones apie naujus iššūkius krepšinyje.
– Mantai, kuo pačiam antrasis sezonas Italijoje skiriasi nuo pirmojo?
Sakau, kad dar pora sirų mums priskirtų ir turėtume pilną pabėgėlių komplektą.
– Pernai atvažiavau sezono viduryje, tad buvo ne taip jau paprasta įsilieti į komandą. Normalu, kad kiti žaidėjai kiek įtariai žvelgia į naujoką, kuris pretenduoja perimti kažkieno žaidimo minutes.
Dabar esu komandos dalimi nuo sezono pradžios, tad viskas paprasčiau. Geriau pažįstu komandos draugus, žinau trenerių reikalavimus. Paprasčiau ir asmeniniame gyvenime. Vaikai jau lanko darželį.
Mūsų čia daug – trys vaikai (su žmona Mingaile M.Kalnietis augina 5 metų Gretę, netrukus trejų sulauksiantį Taurą ir šiemet vasarį gimusią Martą). Taip pat – vaikų auklė. Sakau, kad dar pora sirų mums priskirtų ir turėtume pilną pabėgėlių komplektą (šypsosi, red.)
Šiaip viskas gerai, šeima apsiprato – esame patenkinti, nes sąlygos yra geros.
– Kaip sezono pradžioje atrodo Milano klubas? Jis ženkliai pasikeitė – atėjo Zoranas Dragičius, Miroslavas Raduljica ir Ricky Hickmanas.
– Komanda pasikeitė į gerąją pusę. Manau, kad tikrai sustiprėjome.
Nors stiprumą reikia įrodyti aikštėje, šį sezoną žaidėjų rotacija yra platesnė. Kiekvienas kovoja dėl savo vietos aikštėje, todėl net ir trumpi iškritimai iš rikiuotės, kaip nutiko man, gali brangiai atsiliepti.
– Ar komandos savininkas Giorgio Armani pasirodė žaidėjams ir iškėlė tikslą komandai?
– Jis būna mūsų namų rungtynėse, bet su juo bendrauti netenka. Tiesių tikslų negirdėjau nei iš G.Armani, nei iš kitų komandos vadovų.
Tačiau ir be to suprantu, kad esu tokioje komandoje, kurios užduotis nėra vien smagiai pasižaisti.
– Ką pats norėtumėte pasiekti šį sezoną?
– Sunku pasakyti, kai Eurolygos formatas taip pasikeitęs. Kiekvienai komandai teks žaisti po dvejas rungtynes per savaitę – Eurolygoje ir vietos lygoje.
Žinoma, norisi geros sezono pradžios, nes prastas startas gali greitai nubraukti viltis patekti į pirmąjį aštuonetą. Visada norisi būti pozicijoje, iš kurios galėtum kabintis ir taikytis į kažką aukščiau.
– Kokį įspūdį šį sezoną palieka Kauno „Žalgiris“ lyginant su praėjusio sezono pradžioje, kai komandoje buvote ir pats?
– Mačiau rungtynes su „Lietuvos rytu“. Aišku, dar tik sezono pradžia, „Žalgiryje“ daug naujų žaidėjų, bet talento yra pakankamai.
Pasikalbu su „chebra“, žinau, kad jie irgi yra patenkinti, darbas vyksta gerai, žaidėjai pasitiki treneriu.
Manau, kad kitaip nei dauguma prognozuoja, „Žalgiris“ bus konkurencingas Eurolygoje.
– Kiek pergalių galėtų iškovoti „Žalgiris“ per 30 reguliariojo sezono rungtynių?
– Sunku nuspėti, bet pergalių bus nemažai. „Žalgiris“ pasipildė tokiais žaidėjais, kokių jiems trūko praėjusį sezoną.
Žalgiris“ pasipildė tokiais žaidėjais, kokių jiems trūko praėjusį sezoną.
Dabar komanda geriau subalansuota ir turėtų kautis su kiekvienu varžovu, ypač Kaune.
– Kurio Eurolygos klubo sudėtis atrodo įspūdingiausia?
– Maskvos CSKA, kuri pernai laimėjo Eurolygą. Ir dabar šis klubas atrodo favoritu.
Aišku, gigantų yra ir daugiau – Madrido „Real“, Stambulo „Fenerbahce“, įdomią sudėtį surinko „Barcelona“, kurią dabar treniruos naujas treneris Georgios Bartzokas – apie jį girdėjau daug gerų atsiliepimų.
– Kaip vertintumėte savo sportinę formą po čiurnos traumos?
– Ji šiek tiek sujaukė pasirengimą, juo labiau, kad po ilgos vasaros jaučiasi šioks toks sėdimas.
Kita vertus, dabar yra kitaip. Milano klube nežaidžiu tiek ilgai, kiek rungtyniavau rinktinėje. Turiu laiko pailsėti, išsigydyti traumas, tad jaučiuosi normaliai. Pačiam įdomu, kaip bus sezono metu.
– Kokį receptą buvote atradęs vasarą, nes olimpinėse žaidynėse buvote nuostabios sportinės formos?
– Viskas susidėjo: nuo pat praėjusio sezono pradžios jaučiausi gerai fiziškai ir psichologiškai. Tai buvo svarbu, nes prieš tai dėl traumų beveik du sezonai ėjo labai sunkiai, buvo nelengva grįžti į aikštę.
Pagaliau pavyko išspręsti sveikatos bėdas. Kai jų nebelieka, kai jauti stiprų komandos draugų bei trenerio pasitikėjimą, viskas einasi neblogai.
– Nepaisant jūsų asmeninio puikaus žaidimo, Lietuvos rinktinė užstrigo olimpinėse žaidynėse po gero starto. Ar po žaidynių praėjus tam tikram laiko tarpui radote atsakymą, kas atsitiko Rio de Žaneire?
– Labiausiai apmaudu, kad visas olimpinis ciklas klostėsi gerai, buvome įdėję labai daug pastangų, kad pasiektume Rio de Žaneirą geros sportinės formos.
Labai gaila, kad per vienerias rungtynes (po trijų pergalių grupėje Lietuva pralaimėjo Ispanijai 59:109) staiga sugriuvome.
Nemanau, kad tai lėmė viena priežastis. Pats galvoje giliai nesiknaisioju, nes kartais krepšinyje taip būna – kažkas nepasisekė, viena korta iškrito ir visa kaladė sugriuvo.
Po tų rungtynių viskas ėmė sprūsti iš rankų, žaidimas išsiderino – galėjome stengtis kiek norėjome, niekas nebepavyko.
– Ar ir jūs jautėte, jog fizinė sportinė forma krito žaidynių metu, kaip kalbėjo treneris Jonas Kazlauskas? Jums teko ypač didelis krūvis, daug žaidimo minučių.
– Taip, žaidžiau daug, bet pastaruosius kelerius metus Lietuvos rinktinėje kitaip ir nebūdavo.
Jei būtume gerai žaidę, šių priežasčių niekas nenagrinėtų. Tačiau pralaimėjus, visi pradeda ko nors ieškoti.
Sakyti, kad mes buvome pavargę? Nemanau, kad tai būtų sąžininga.
Galų gale, reikėtų pripažinti, kad buvo ir kitų komandų, kurios vasarą žaidė ilgai, kovojo olimpinėse atrankos varžybose. Pavyzdžiui, serbai turėjo būti dar labiau pavargę, bet nukeliavo iki finalo.
Sakyti, kad mes buvome pavargę? Nemanau, kad tai būtų sąžininga.
– Kaip pats reagavote į J.Kazlausko sprendimą nebetreniruoti Lietuvos rinktinės?
– Normaliai, kaip ir anksčiau, kai keisdavosi treneriai.
Žinoma, visada kažkiek liūdna, kai komanda palieka žaidėjai ar treneriai, tačiau toks mūsų darbas. Kažkada toks momentas ateina kiekvienam.
Esame profesionalai, reikia susitaikyti ir žiūrėti, kas bus toliau.
– Kas gi bus toliau? Kas, jūsų nuomone, galėtų tapti J.Kazlausko įpėdiniu?
– Sunku pasakyti, nes visa, ką žinau, iš spaudos. Nenoriu spekuliuoti šia tema ir svarstyti kandidatus, nes daug nežinau.
– Ar krepšinio federacijos vadovai klausė jūsų – vieno iš rinktinės lyderių, nuomonės dėl naujo trenerio?
– Klausė ne tik manęs, bet ir kitų rinktinės žaidėjų, kuriems tenka didžiausias krūvis.
Tačiau kiekvienas turi savo nuomonę.
Aš savo favorito neturiu, o pagrindinis balsas priklauso federacijos vadovams. Lietuvos krepšinyje netrūksta protingų žmonių – matyt, suras ir be manęs.
