Pateikiame Martino Schillerio mintis.
Apie viešnagę Lietuvoje
– Lietuvoje dažnai lyja, tačiau išskyrus tai, Lietuva yra labai įdomi šalis, o krepšinio kultūra čia daro labai didelį įspūdį. Europoje to dažnai nepamatysime, kad būtų toks entuziazmas.
Apie tai, kaip komandai sekėsi iki šiol
– Mūsų rezultatai yra visai neblogi. Tai nauja situacija ir patirtis tiek man, tiek žaidėjams. Mes turėjome tikrai puikų startą ir Lietuvos krepšinio lygoje, ir Eurolygoje, o šiuo metu mes bandome suprasti tam tikrus dalykus ir stengiamės tapti geresniais rungtynės po rungtynių, treniruotė po treniruotės. Tačiau aš tikrai esu patenkintas startu, nes kur kas lengviau kažką pradėti, jei viskas prasideda pozityviai.
Suprasti akimirksniu
- Eurolygoje Kauno „Žalgiris“ su 5 pergalėmis ir 7 pralaimėjimais užima 11 vietą tarp 18-os komandų.
- LKL čempionate Kauno klubas su 8 pergalėmis ir 1 nesėkme rikiuojasi pirmas.
- Sekmadienį 17 val. LKL rungtynėse Kaune „Žalgiris“ priima Vilniaus „Rytą“ (7-3).
Apie jausmą, kai gavo pasiūlymą treniruoti Eurolygos komandą
– Tuo metu dar buvau Solt Lake Sityje su savo žmona, nes turėjau kontraktą su vietos „Stars“ ekipa. Skambutis buvo labai netikėtas, o pasiruošti interviu turėjau maždaug dvi dienas. Taigi laiko galvoti nebuvo per daug, o tuomet ganėtinai greitai atėjo ir oficialus pasiūlymas. Buvau labai nustebęs, o tai netgi padėjo įveikti šį procesą, nes galvoti beveik nebuvo kada.
Tačiau niekada nebijojau to spaudimo treniruoti didį klubą, aš labiau į tai žiūrėjau kaip į iššūkį krepšinyje.
Apie sunkią kai kurių jaunųjų krepšininkų perėjimą iš koledžų krepšinio į profesionalų lygas ir savybę, kuri yra būtina
– Tai sunkus procesas. Gali žaisti NBA G lygoje, kur tave stebės 500 žmonių, arba išvykti į užsienio šalį, kur nemokėsi kalbos ir negalėsi įvertinti ten žaidžiamo krepšinio lygio. Staiga tu atsiduri kažkokioje sumaištyje, kai nežaidei trejose rungtynėse iš eilės, o europiečiai ant tavęs rėkia. Tai labai didelis iššūkis.
Yra labai daug žaidėjų pavyzdžių, kurie tiesiog išsikovojo savo vietą po saule. Jei pažiūrėtume į Eurolygą – ten daug vyresnių krepšininkų, kurie tiesiog žino kaip išlikti. Pažvelkime į Milano „Olimpia“ ir jų gynėją Michaelą Rollą. Aš net nežinau, į kokį koledžą jis ėjo (vedėjai pataisė, kad UCLA – aut. past.), bet susidūriau su juo prieš maždaug prieš 7 metus Antverpene, Belgijoje. Šioje šalyje krepšinio lygis yra geras, bet vaikiui, kuris rungtyniavo tokiame garsiame koledže, tai gali pasirodyti kaip ganėtinai žemas lygis. Tačiau jis pradėjo ten, o dabar žaidžia aukštu lygiu Eurolygoje ir uždirba tikrai daug pinigų. Ne kiekvienas krepšininkas turi tokią savybę išlikti vienoje vietoje, nesiblaškyti. Aš labai gerbiu profesionalius krepšininkus, kuriems pavyko įsitvirtinti Europoje.
Apie pirmą patirtį JAV ir kaip tai padeda dabar
– Man ir mano šeimai pirmieji metai už Atlanto buvo labai sunkūs. Reikėjo priprasti prie komandos, prie žaidimo, galų gale prie naujos valstybės. Paprasčiausiai reikėjo nusižeminti – sugalvoti, kaip išgyventi visai kitoje šalyje. Galbūt neturėjau tokių kalbos barjerų, nes mano mama britė, bet tikrai buvo dalykų, prie kurių turėjau prisitaikyti.
Galiu neabejodamas pasakyti, kad tai labai padeda. Geriau suprantu amerikiečius sportininkus, pačią šalį, kodėl ji yra tokia didi, tačiau ir turinti tiek daug problemų. Man ir mano šeimai tai buvo labai svarbi tobulėjimo kelionė. Europiečiai per žinias mato ir girdi apie įvairiausias JAV problemas, tačiau tu jų nesuprasi, jei nepatirsi pats. Pavyzdžiui, ginklo nešiojimasis – mes, europiečiai, to tikrai nesuprantame, tačiau jei pabūni ten, viskas nusišviečia kitomis spalvomis. Per 3 metus, praleistus G lygoje, po sykį per metus sportininkai turėdavo vykti į laidotuves, nes žuvo jų pažįstami.
Apie beprotiškiausią įvykį, patirtą Jungtinėse Amerikos Valstijose
– Vienas keisčiausių nutikusių dalykų – turėjome „išspirti“ vyruką iš komandos už tai, kad šis prieš rungtynes į darbą paleido kumščius. Rūbinėje komandos draugai susimušė dėl to, kad vienas buvo skolingas kitam. Tai buvo mano pirmaisiais metais G lygoje. Gal tai neskamba taip beprotiškai, bet situacija buvo absurdiška.
Apie „žaidėjų trenerį“ ir nedidelį amžiaus skirtumą tarp savęs ir krepšininkų.
– Ne, aš savęs nepavadinčiau žaidėjų treneriu. Noriu būti žinomas kaip geras strategas, kuris naudojasi savais metodais.
Žiūrėkite, mano komandos kapitonui (Pauliui Jankūnui) dabar 36-eri. Jis vietines pirmenybes yra laimėjęs 13-ą kartų ir čia yra tikras karalius. Negaliu su juo elgtis tarsi būčiau koks senosios kartos treneris.
Tinklalaidės pabaigoje M.Schilleris atsakė į keletą vedėjų paruoštų blitz klausimų.
– Šarūnas Jasikevičius ar Chrisas Paulas?
– Chrisas Paulas, – net nustebęs tokiu klausimu nedvejodamas atsakė Schilleris.
– NBA ar Eurolyga?
– Dabar privalau sakyti, kad Eurolyga (juokiasi).
– Vokietijos ar Lietuvos krepšinis?
– Tu tikrais stengiesi, kad mane atleistų (juokiasi). Leiskite man neatsakyti, nes tai labai skirtingi dalykai. Vokietijoje tikriausiai tktų žaisi su dar penkiais amerikiečiais, o Lietuvoje jų bus vienas-du. Lietuvoje galbūt nėra itin solidžių atletų, tačiau yra žaidžiamas protingas krepšinis, o Vokietijoje daug fiziškų žaidėjų.
– Per visus tuos metus, kai esate krepšinyje, kuris vienas žaidėjas, kurį žiūrėjote žaidžiant, jums įsiminė labiausiai?
– Tyrece'as Rice'as.
– Sudarykite savo startinį penketuką tik iš Europoje žaidžiančių ar žaidusių krepšininkų.
– Įžaidėjas – Tyrece'as Rice'as, atakuojantis gynėjas – Tyrone'as Ellisas (jau baigė karjerą – aut. past.), lengvasis kraštas – Joe Inglesas, sunkusis kraštas – Nathanas Peavy (treniravosi pas M.Schillerį „Artland Dragons“ klube – aut. past.), vidurio puolėjas – Kristapas Porzingis.
Visą pokalbį išgirsti ir pamatyti galite prisegtame vaizdo įraše.
