Jei komplektuojant komandą pirmaisiais akcentais tapo Vaido Kariniausko ir Mariaus Kiltinavičiaus prisiviliojimas, tai įžaidėjas nė sykio taip ir neužsivilko Mažeikių klubo aprangos, o strategas prie komandos vairo nesulaukė žiemos. Jį šiame poste pakeitė lietuviams jau pažįstamas Nikola Vasilevas.
Negana to, įsibėgėjus sezonui, Artūras Jomantas nusprendė kabinti sportbačius ant vinies ir ieškoti naujų iššūkių sostinėje, taip atverdamas spragą ne tik žaidėjų gretose, bet ir sporto direktoriaus pozicijoje, kurioje jį pakeitė kitas kraštietis – Rolandas Jarutis.
Kitas stiprus vasaros akcentas buvo gerą vardą per pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje susikūręs Giedrius Staniulis. Jo teigimu, pokyčių karuselė šiek tiek išbalansavo komandą, tačiau lygos naujokams tai – natūralūs augimo skausmai. Pernai su panašia situacija jis susidūrė ir „Gargžduose“.
„Buvo padaryta ir šiokių tokių klaidų, reikėjo viską taisyti sezono eigoje. Išsimuša iš vėžių tiek vadovybė, tiek žaidėjai. Tai neišvengiamas dalykas jauniems klubams, kurie ateina į šitą lygą“, – tvirtino komandos lyderis.
Pirmadienio vakarą Telšiuose mažeikiečių laukia itin svarbi dvikova su įkandin žengiančia Pasvalio „Pieno žvaigždžių“ (5-10) ekipa. Pirmojo rato mače triumfavo pasvaliečiai, tad dar viena pergalė jiems garantuotų ir tarpusavio pranašumą.
„Trys legionieriai traukia traukinį, kartu ir Arlauskas su Jarumbausku. Penki tvirtai žaidžiantys žmonės, bet tai nenuspėjama komanda. Neaišku, ką gali gauti. Vienerias rungtynes gali laimėti prieš bet ką, bet kitas pralaimi 40 taškų prieš „Šiaulius“, – apie artimiausius varžovus kalbėjo G.Staniulis.
– Pastaruoju metu laimite kas antras rungtynes. Kaip jums patiems iš šono atrodo dabartinis komandos žaidimas?
– Dabar nemažai žaidėme su mūsų lentynos komandomis. Kartais papuldavo ir stipresnių. Dabar po truputį komanda įgauna pagreitį, nusistovėjo viskas po pokyčių – kažką atleidome, kažkuo pasipildėme. Atvažiavo vienas žaidėjas, dabar dar ir (Jokūbas) Rubinas. Bus matyt, manau, kad su kiekvienomis rungtynėmis bus tik geriau.
– Ar dar yra daug taisytinų dalykų?
– Dar yra taisytinų dalykų. Reikės Rubiną įvesti į komandą. Bet su kiekviena savaitė turėtų būti tik geriau. Vis tiek tą sezoną pradėjome su pokyčiais – atleidome trenerį, pasikeitė žaidėjai. Iki Naujų metų gavosi lengvas balaganas, o dabar tai nusistovės ir antroje pusėje turėtų būti geriau.
– Komanda nuo sezono pradžios gana stipriai pakeitė savo veidą beveik visose klubo grandyse. Kaip manote, ar ne per daug buvo pokyčių, kad jie nedarytų įtakos rezultatams? Galbūt komandai atėjus iš NKL norėtųsi daugiau solidumo ir pastovumo?
– Mums, kaip žaidėjams, visada norisi daugiau solidumo ir pastovumo, bet naujai organizacijai visada taip būna. Pirmi metai aukščiausioje lygoje. Buvo padaryta ir šiokių tokių klaidų, reikėjo viską taisyti sezono eigoje. Išsimuša iš vėžių tiek vadovybė, tiek žaidėjai. Tai neišvengiamas dalykas jauniems klubams, kurie ateina į šitą lygą.
– Pernai rungtyniavote „Gargžduose“, kuriems tai irgi buvo pirmi metai lygoje. Ar galima palyginti šias situacijas?
– Pernai buvo panašiai. Man jau ne pirmą kartą taip, susigyveni su tuo, bet tie dalykai veikia.
– Vienas iš pokyčių sudėtyje – asistento Mindaugo Motuzo perėjimas į žaidėjų gretas. Kiek naudingas gali būti iš tokios padėties atėjęs žaidėjas?
– Jis mums padėdavo per treniruotes. Buvo pora savaičių, kuomet vienas žaidėjas apsirgo, kitas išsisukęs koją, neturėdavome pilnaverčių treniruočių, trūkdavo žmonių. Jis prisijungė, pasportavo su mumis ir treneris jį užregistravo, kad prireikus padėtų tiek, kiek gali. Mūsų komandoje buvo ir taip, kai Artūras buvo. Visi žinojo, kad tai ir direktorius, ir žaidėjas. Nelabai kažką ir stebina tokie dalykai.
– Komandos vadovu neseniai tapo R.Jarutis. Kiek jis jau spėja dalyvauti komandos gyvenime?
– Jis būna treniruotėse, kalba su žaidėjais, treneriais. Man pačiam dar neteko bendrauti asmeniškai, tad negaliu kažko pasakyti. Bus matyti eigoje.
– O koks šioje pozicijoje, kuomet dar ir rungtyniavo, buvo A.Jomantas?
– Su Artūru jau esu žaidęs. Ne paslaptis, kad panaši situacija buvo ir Alytuje. Jis bendraudavo su žaidėjais vasaros metu, kalbindavo prisijungti, pats irgi būdavo kaip žaidžiantis direktorius, panaši pozicija. Buvau įpratęs prie jo ir man tai netrukdė. Žiūrėjau į jį, kaip į žaidėją.
– Kaip manote, kaip jam šias pareigas seksis atlikti „Ryte“, kur lūkesčiai ir dėmesys bus didesnis? Ar matote jame potencialo?
– Matau potencialą. Tiek metų pražaidęs, klubo legenda. Aišku, jam tai bus naujas iššūkis, bet gal kaip tik pradžioje bus kažkiek lengviau, nes aplinkui bus žmonių, kurie jam padės. Tai kitokio lygio organizacija, yra daug žmonių, kas dirba tuo klausimu, formuojant komandą. Jis nebus vienas, kaip mažesniuose klubuose. Kai pats įsivažiuos, pamatys kaip viskas vyksta aukštesniame lygyje, su aukštesniais lūkesčiais, viskas turėtų būti gerai.
– N.Vasilevas prie ekipos vairo stovi jau du mėnesius. Jums su juo teko darbuotis Alytuje, tad greičiausiai trenerio idėjos buvo pakankamai aiškios. Kiek spėjo pasikeisti šis specialistas per šiuos metus? Ar įžvelgiate naujų dalykų?
– Man tai atrodo, kad viskas panašiai, kaip ir buvo Alytuje. Geras dalykas, kad jis atvažiavęs praktiškai visus lietuvius pažinojo. Paliukėnas, aš, Artūras, Chauncey – visi buvome Alytuje, kai jis dirbo tiek asistentu, tiek vyr. treneriu, tad mus pažinojo. Gecevičių žinojo, nes buvo ir „Lietuvos ryte“. Mes žinojome, ko jis nori, o jis žinojo, ką iš mūsų gaus. Jam reikėjo įvesti į savo schemas legionierius.
– Kas labiausiai pasikeitė komandos žaidime po šito trenerių pokyčio? Ar įžvelgiate vietų, kur tikrai dėjote didelį žingsnį į priekį?
– Atsirado daugiau laisvumo. Treneris stengiasi išnaudoti kiekvieno žaidėjo stipriąsias pusės, bet žaidėjai gal jaučiasi laisviau. Man gal šis dalykas pasikeitė labiausiai.
– Komandoje turite M.Gecevičių ir M.Paliukėną, kurie abu moka surasti aukštaūgius baudos aikštelėje. Dalis tokių kamuolių atitenka jums. Ar su tokiais partneriais lengviau padaryti savo darbą?
– Su lietuviais visada smagu žaisti, bet kurį laiką mes neturėjome tokio tikro įžaidėjo. Prieš sezoną šnekėta, kad atvažiuos Kariniauskas, visos kortos dėtos ant jo. Dabar prisijungė Kamau Stokesas, atvyksta ir Rubinas. Turėtų žaidimas pasidaryti dar labiau komandinis, skirstomi kamuoliai. Viskas turėtų būti į naudą.
– Jums asmeniškai tai dar vieneri solidūs metai su svarbiu vaidmeniu komandoje, kuri kovoja dėl atkrintamųjų (G.Staniulis fiksuoja 11,7 taško, 7,7 atkovoto kamuolio ir 14,9 naudingumo balo statistiką). Visgi karjerai einant link pabaigos, galbūt dar norėtųsi pakovoti dėl kažko daugiau – medalio?
– Ką vasarą gauni – kartais pasiseka labiau, kartais mažiau. Kai buvau „Šiauliuose“, iš mūsų niekas per daug nesitikėjo, bet nužygiavome iki pusfinalio ir su „Žalgiriu“ žaidėme dėl bronzos. Tai laimės reikalas – kaip komanda susikomplektuos, kaip seksis. Ne visada gaunasi taip, kad superki žaidėjus pagal pavardes ir jie kartu sulimpa. Tada mums pasisekė, kad nors ir nebuvo didelių pavardžių, bet sulipome kaip komanda ir pasiekėme tikslus. Ar norėtųsi kažką laimėti? Aišku, norėtųsi, bet ne visada gaunasi taip, kaip nori.
– Su kokia ambicija vasarą prisijungėte prie Mažeikių klubo?
– Su tokia ambicija, kad patiko, kai buvau susitikęs su Mariumi ir Artūru. Pozityviai nuteikė, kokius žaidėjus pirksime, kokią rolę man numato, koks bus komandos braižas. Gavosi, kad Kariniauskas išvažiavo, ieškojome jam pakaitalo ir išsimušėme iš vėžių. Pati vizija man patiko ir dėl to taip pasirinkau.
– Pirmadienį namuose jūsų laukia svarbus mačas su „Pieno žvaigždėmis“, turnyrinės lentelės kaimynais. Kokį įspūdį šiemet palieka artimiausi varžovai?
– Pasvaly viskas kaip ir aišku. Trys legionieriai traukia traukinį, kartu ir Arlauskas su Jarumbausku. Penki tvirtai žaidžiantys žmonės, bet tai nenuspėjama komanda. Neaišku, ką gali gauti. Vienerias rungtynes gali laimėti prieš bet ką, bet kitas pralaimi 40 taškų prieš „Šiaulius“. Labai nenuspėjama komanda.
– Iki pat kovo pradžios vėliau seks nelengva atkarpa, per kurią kausitės su „Žalgiriu“, „CBet“, „Uniclub Casino – Juventus“ ir „Wolves“. Koks rezultatas per ateinantį laikotarpį nenuviltų jūsų pačių?
– Realiai žvelgiant į situaciją, manyčiau, kad Utena ir Jonava yra tikrai įveikiamos komandos. Kodėl nepabandžius ir su tais pačiais „Wolves“ laimėti, jie dabar nėra stebuklingoje formoje. Matosi, kad atmosfera nelabai kokia, kai tiek daug pralaimėjimų iš eilės. Visada tikslas laimėti kuo daugiau, o kaip jau gausis, taip gausis.
– Kol kas jums negresia kovoti dėl išlikimo lygoje, bet turnyrinės lentelės apačioje ilgą laiką buvę Kėdainių ir Šiaulių klubai pradėjo rinkti pergales. Tikriausiai likus dar maždaug pusei reguliariojo sezono niekas negali jaustis saugus?
– Visi pasitempė. Nuo to žiūrovams turėtų būti tik įdomiau. Nėra ryškaus autsaiderio. Yra kova pirmoje lentelės pusėje, bet ji yra ir gale. Neaišku, kas liks paskutinis. Žiūrovams įdomu, o mes, kaip komanda, tikrai stengsimės, kad neliktume tame lentelės dugne.
– Ar paskutinės komandos iškritimas iš lygos atnešė papildomo stimulo kovoti dėl to, kad neliktum paskutinis?
– Manau, kad yra žymiai geresnė situacija. Žaidėjai stengiasi visada, bet tai labai aktualu klubams. Anksčiau klubai nebijodavo likti paskutiniai, nes neiškrisdavo. Dabar turi pasitempti ir žiūri, kad neliktum paskutinis. Tie klubai ieško papildymo, tikisi kažkaip pagerinti žaidimą.
– Sezono pradžioje jūsų komanda išbarstė šiek tiek pergalių, su kuriomis dabar galbūt galėtumėte būti ir šeštoje vietoje. Ar dėl to nėra kažkiek apmaudu?
– Iš tikrųjų, tai taip. Pradžioje buvo išbarstyta pergalių, kur pralaimėjome mažais skirtumais. Krepšinis yra krepšinis, vieną dieną tau sekasi, kitą – ne. Taip jau gavosi. Mums nepasisekė, Jonavai pasisekė taip netikėtai ištraukti kelias rungtynes. Tai sėkmės reikalas. Aišku, būtų geriau, jei būtume laimėję. Tos pora pergalių leistų būti šeštiems ar septintiems.
