Juos tikrąja to žodžio prasme suvedė krepšinis.
Smiltė Petronytė gimė ir augo tikroje krepšininkų šeimynoje, tad ir pati pradžioje bandė kabintis už oranžinio kamuolio svajonės.
Jos tėtis – garsus krepšinio treneris Romualdas Petronis, krepšinį kadaise žaidė ir Smiltės mama, o sesuo Gintarė Petronytė – viena geriausių šalies krepšininkių istorijoje, jau šešiolikos metų amžiaus debiutavusi nacionalinėje rinktinėje bei pastaruosius tris sezonus rungtyniavusi Venecijos „Umana Reyer“ klube.
Donatas Tarolis su savo būsima žmona pirmą kartą susipažino jaunių krepšinio turnyruose. Smiltė žaisdavo Kaune, Donatas – su vyresne karta Klaipėdoje.
„Kartais pasimatydavome per krepšinio turnyrus, bet bendrauti pradėjome per feisbuką, kaip daugelis porų šiais laikais, – 15min pažinties istoriją pradėjo pasakoti Smiltė Tarolė. – Ilgą laiką draugavome per atstumą, nes aš tuo metu žaidžiau antroje Italijos lygoje. Iš viso šioje šalyje žaidžiau šešerius metus. Galiausiai nusprendėme būti kartu ir išvažiavome į Rumuniją. Tai buvo mūsų pirmas sezonas kartu. O prieš metus mes ir susituokėme.“
Ankstyva karjeros pabaiga
Smiltė atstovavo U20 merginų jaunimo rinktinei, bet ilgai profesionalės duonos nekrimto – karjerą baigė jau po metų.
„Baigiau žaisti krepšinį prieš trejus metus, nes su Donatu nusprendėme būti kartu. Išmokau italų kalbą ir pradėjau dirbti visiškai kitoje srityje, – pasakojo Smiltė. – Visiškai negaila, kad taip anksti baigiau karjerą. Tai buvo apgalvotas sprendimas. Krepšinis visada man buvo daugiau hobis, kadangi augau krepšininkų šeimoje. Aš nebuvau pati geriausia krepšininkė, buvau vidutinio lygio. Jei nori sau leisti patogų gyvenimą, reikia būti TOP žaidėja, o vidutiniokės to sau leisti negali.“
Kazio skambutis ir du MVP apdovanojimai
Kaip minėjo Smiltė, pirmasis jų bendras sezonas buvo Rumunijoje.
Šioje šalyje, Klužo Napokos „U-Banca Transilvania“ ekipoje, Donatas Tarolis praleido du įsimintinus metus.
Pirmąjį sezoną, kurį anksčiau laiko sustabdė įsiplieskusi COVID-19 pandemija, D.Tarolis iškovojo Rumunijos taurę bei tapo finalo MVP.
Antrajame sezone – Rumunijos čempiono titulas ir dar viena MVP statulė. Šįkart – finalo serijos.
Nors tai momentai, kuriais S.Tarolė ypatingai didžiavosi savo krepšininku vyru, bet jie nepermuša Kazio Maksvyčio skambučio ir kvietimo į Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės stovyklą.
„Buvome kartu pas Donato tėvus Gargžduose, sėdėjome pavėsinėje. Kai pamatėme, kad skambina treneris Kazys, supratome, apie ką galėtų būti kalba. Donatas išėjo ramiai pasikalbėti, grįžo apsidžiaugęs ir gavęs kvietimą į rinktinę, kadangi atvykti negalėjo Gediminas Orelikas. Labai džiaugėmės šiuo šansu, nesitikėjome to. Buvo tikrai labai smagu, – 15min pasakojo S.Tarolė. – Net jei jis buvo pakviestas paskutiniu momentu, tai vis tiek yra didžiulė garbė ir galimybė. Didžiulis šansas krepšininkui, kuris visą karjerą dėl to dirba. Labai didžiuojuosi ir linkiu didžiausios sėkmės Donatui. Kitas pasididžiavimo momentas – etapas Rumunijoje ir du MVP iš eilės – pirmasis taurės finale, antrasis – lygos finalo serijoje. Rumunijoje jis rodė tikrai aukštą krepšinio lygį.“
Bet prieš kvietimą į rinktinės stovyklą – ypatingai sudėtingas etapas Juodkalnijoje, pažymėtas raide „Z“.
Juodkalnijoje – ašaros akyse ir „Z“ raidė
Po dvejų metų Rumunijoje – Tarolių šeimynos persikėlimas į Turkiją, Afjonkarahisaro „Afyon“ ekipą.
Vis dėlto vos tik prasidėjus sezonui naująją lietuvio ekipą ėmė kamuoti finansiniai sunkumai, tad jis nutarė sutikti su Europos taurės klubu Podgoricos „Budučnost“ pasiūlymu.
Į Juodkalniją jie persikėlė gruodį, o jau po dviejų mėnesių Rusija pradėjo į invaziją į Ukrainą, kuri tiesiogiai kirto ir per krepšininko praleidžiamas minutes aikštelėje.
„Sezonas Podgoricoje buvo toks... Galime sakyti, kad aš irgi ten nesijaučiu pilna. Man trūko, kad jis žaistų, o aš galėčiau jį palaikyti. Turbūt žinote, kad jis dėl politinio priežasčių buvo užsodintas, – pasakojo Smiltė Tarolė. – Buvo situacijų, kad dėl situacijos pasaulyje jį sodindavo ant suolo ir menkindavo. Man, kaip didžiausiai Donato palaikytojai, buvo žiauriai pikta. Jis buvo vertas šanso ir vertas žaisti. Pamenu, kai buvo Europos taurės rungtynės tarp „Budučnost“ ir „Cedevitos“, o Europos taurė turėjo politiką prieš mačą iškelti palaikymo lenteles su užrašu „Stop the War“. Neutralios lentelės, jokių vėliavų. Treneris per pertraukėlę klausė Donato, kiek jis sumokėjo, kad komanda protestuotų prieš karą? Sakė, kad šiuose kraštuose jie prieš karą neprotestuoja. Tai vienas iš kelių pasisakymų. Sunku buvo matyti, kad pagal tai yra vertinamas žaidėjas.“
„Budučnost“ klubui sužibėti Europos taurėje ir Adrijos lygoje nepavyko, bet Podgoricos ekipa tapo Juodkalnijos čempione.
Kaip bebūtų, Taroliai skaičiavo dienas, kada nevykęs etapas Balkanų šalyje pasieks pabaigą.
„Juodkalnija – didžiausia karjeros nuoskauda kol kas. Labai norisi palaikyti savo artimąjį ir labai liūdna, kai kažkas neleidžia to daryti dėl kažkokių priežasčių. Būdavo pikta, sėdėdavau akyse su ašaromis ir būdavo liūdna. Atrodo, kad dėl tokios situacijos artimieji labiau pergyvendavo nei jis pats. Šis momentas kol kas yra skaudžiausias, – sakė S.Tarolė. – Sunku buvo tribūnose matyti „Z“ raides ir įvairius plakatus... Psichologiškai buvo sunku matyti tokią neteisybę. Sunkus emociškai sezonas. Aišku, Juodkalnijoje teko sutikti ir kitaip mąstančių žmonių, bet „Budučnost“ komandoje buvo daugiau nei pusė žaidėjų serbų, o šalyje gyvena daugybė rusų. Prorusiškumas jautėsi visur – ne tik Juodkalnijoje, bet visoje Adrijos lygoje, išskyrus Kroatiją ir Slovėniją.“
Atgal į Rumuniją
Lietuvis Donatas Tarolis sugrįžo į Rumuniją, kurios pozicija dėl karo kaimyninėje Ukrainoje yra kardinaliai kitokia.
Praėjusį šeštadienį 28-erių krepšininkas sudarė vienerių metų sutartį su Oradijos CSM ekipa, kurioje praėjusį sezoną žaidė Dovis Bičkauskis ir Martynas Paliukėnas.
„Klubas ir treneris labai norėjo Donato, neslėpsime, kad ir finansinis aspektas buvo svarbus. Važiuosime gerai pasirodyti FIBA Europos taurėje ir sustiprėjusiame Rumunijos čempionate“, – sakė Smiltė Tarolė.
Donato Tarolio sirgalė Nr.1
Šių metų Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės stovykla – pirmoji Donato Tarolio karjeroje. Tiesa, netikėto šanso jis buvo sulaukęs ir praėjusį gruodį.
„Sakiau jam ir bandžiau motyvuoti, kad ne kiekvienas sulaukia kvietimo į vyrų rinktinės stovyklą. Donatą kvietė ir gruodžio mėnesį padėti rinktinei per FIBA langą, bet nepavyko suderinti dokumentų dėl COVID-19, nes Donato vakcinos jau buvo pasibaigusios, o viską atlikti reikėjo labai staigiai, kadangi susirgo pusė Lietuvos komandos. Tuomet buvo gaila negalėti prisijungti prie rinktinės, nes atrodė didžiulis šansas, bet jis išlaukė savo progos vasarą, – sakė Smiltė. – Donato laikas turėjo ateiti. Jis jau labai seniai labai atkakliai dirba. Dirba ir per laisvas dienas, eina į sporto salę, pamenu, kai „Lietkabelyje“ fizinio rengimo treneris jį minėdavo, kaip sunkiausiai dirbantį komandos žaidėją. Donatas dirba, dirba ir dirba. Manau, kad sunkus darbas, užsispyrimas, ramus charakteris už aikštelės ir emocijos aikštelėje lėmė tai, kad jis krepšinyje pasiekė tiek – sulaukė kvietimo į vyrų rinktinės stovyklą.“
Smiltė bando niekada nepraleisti Donato rungtynių, net jei tai ir būtų slogus sezonas Podgoricoje. Prioritetas – rungtynių žiūrėjimas gyvai arenoje, o jei jos vyksta kitame mieste, S.Tarolė imasi iniciatyvos.
„Aš nepraleidžiu nė vienerių rungtynių ir visada jų laukiu. Jei darbai leidžia, stebiu rungtynes gyvai – Rumunijoje ar Podgoricoje važiuodavau ir į kitą miestą pasižiūrėti. Inicijuodavau ir kitų krepšininkų žmonas prisijungti bei važiuoti kartu palaikyti jų kitame mieste. Man tai yra labai svarbu“, – sakė S.Tarolė.
Turbūt nėra klausimų, jei Donatui Taroliui pavyks pateikti staigmeną ir su paskutiniuoju bilietu važiuoti į Europos pirmenybes, Kelno arenos tribūnose jį tikrai palaikys ir didžiausia jo sirgalė.
„100 proc. būsiu Europos čempionate, jei jis pateks į pagrindinį dvyliktuką. Susiderinsiu su darbais ir tikrai važiuosiu į Vokietiją“, – neabejoja Smiltė Tarolė.
