Iš Biržų kilusio 40-mečio aukštaičio karjeros šuoliai stebina iki šiol.
Savo kelią krepšinyje nuo Kauno „LKKA-Atleto“ vadybininko pareigų pradėjęs M.Balčiūnas jau būdamas 30-ies buvo dešinioji LKF prezidento ranka ir keliavo į Jungtines Valstijas derėtis su Žydrūnu Ilgausku dėl žaidimo Lietuvos rinktinėje.
M.Balčiūnas metėsi į teisines kovas su tuometiniais FIBA vadovais ir buvo vienas svarbiausių sraigtų rengiant 2011 metų Europos pirmenybes Lietuvoje.
Tačiau po jų krepšinio valdininką atsivijo Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) agentai, kuriems sukėlė įtarimų Panevėžio „Romantic“ viešbučio rekonstrukcijai skirtos Panevėžio savivaldybės lėšos, kai sandoriui tarpininkavo LKF. STT įtarė, kad M.Balčiūnui galėjo būti neteisėtai atsilyginta.
Po STT pareikštų įtarimų M.Balčiūnas liko LKF generaliniu sekretoriumi ir buvo A.Sabonio vadovaujamos federacijos smegenys iki 2013 metų rudens, kai kilus sunkiai suvokiamai sumaiščiai iš postų staiga pasitraukė A.Sabonis ir treneris Jonas Kazlauskas.
M.Balčiūnas buvo priverstas pasitraukti, bet jis vėl sugrįžo į akademinę veiklą, tapęs Lietuvos sporto universiteto (LSU) kancleriu, o šių metų pradžioje – prorektoriumi.
– Kuo dabar save labiau laikote – krepšinio atstovu, mokslininku ar verslininku? – 24sek paklausė M.Balčiūno.
– Labai džiaugiuosi įsiliejęs į sporto universiteto (LSU) gyvenimą. 65-70 proc. visos Lietuvos sporto sistemos darbuotojų yra baigę LSU – jie tiesiogiai įtakoja sporto plėtrą.
Ateina labai gabaus jaunimo, o sporto sektoriuje save atrasti gali kiekvienas – tapti treneriu, vadovu, gydytoju ar sporto specialistu.
LSU plečia veiklas ir neseniai buvau paskirtas plėtros vadovu – esu atsakingas už LSU integraciją į Lietuvos gyvenimą ir, žinoma, plėtrą Lietuvoje bei užsienyje. Man ši veikla labai įdomi, nes akademinis mokslas vis labiau siejamas su komercija, visuomene. Sportas tampa vis svarbesniu socialiniu reiškiniu, nes tai svarbi prevencija ligoms.
Kyla ir paralelinių veiklų – dėstytojai, darbuotojai skatinami dalyvauti komercinėje veikloje, kad parodytume, jog mūsų siūlomos studijos ir paslaugos yra pritaikomos bendruomenėje.
Buvau visuomeniniame, akademiniame, o dabar vis labiau įsitraukiu į verslo sektorių. Tai – labai gera patirtis. Nuo krepšinio praplėčiau savo veiklas į sporto ir sveikatinimo sritis.
– Pasukęs į verslo sritis turėjote sandorį su Ąžuolyno sveikatingumo centru, kurio direktorius Robertas Jocius galiausiai kreipėsi į Kauno apylinkės teismą, teigdamas, jog per dvejus metus likote nesumokėjęs 40 tūkst. eurų už patalpų nuomą. Kaip jūs paaiškintumėte šią situaciją?
– Tai dar viena gera patirtis – ją analizuosime ne tik iš juridinės, bet ir akademinės pusės. Tokiai situacijai turėtų būti pasirengęs žmogus, pradedantis savo verslą.
Ši istorija prasidėjo 2015 metais, kai, intensyvinant LSU paslaugų plėtrą, mes pristatėme grandiozinį projektą – LSU virto sporto ir sveikatingumo baze. Šiandien daugiau nei tūkstantis kauniečių gali pasinaudoti šiomis paslaugomis.
Vystant šią idėją į mus kreipėsi Ąžuolyno sveikatingumo centro vadovas R.Jocius, kuriam buvo sunku išlaikyti centrą veikiančiu, centras neišgalėjo išsilaikyti ir užsidarė – buvo prašymas integruoti į bendrą projektą. Ilgai analizavome šį pasiūlymą, nes kai kurie jo aspektai kėlė abejonių dėl skaidrumo.
LSU atsisakė, bet viena iš sporto rinkodaros dėstytojų (Diana Komskienė) pasiūlė pati administruoti šį sporto klubą. Mums tai buvo tinkamas pasiūlymas, nes galėjome sporto klubą integruoti į didelį sporto sveikatingumo centrą, šalia baseino, maniežo ir fitneso salės. Dėstytojų grupė ėmėsi šio projekto, kuris galiausiai nebuvo sėkmingas finansiškai. Kilo didelių nesutarimų tarp savininkų ir dėstytojų.
Pats esu įsitraukęs į taip vadinamų startuolių vystymą, nes universitetai šiais laikais yra reitinguojami Europoje ir pagal verslo iniciatyvų kiekį. Esu įkūręs dvi vadinamas pumpurines įmones – taip gimė video mankštų portalas, kurio dabar esu vienintelis akcininkas. Tuo metu nusprendėme pabandyti patys administruoti tokį sporto centrą, žinant, kad jis veikia šalia LSU ir gali padėti portalo vystymui. Atgaivinome klubą, per daugiau nei metus R.Jociui sumokėjome 120 tūkst. eurų pagal jo pateiktas sąskaitas.
Konfliktas turbūt nebus naudingas abiem pusėms, tačiau bent jau man suteiks vertingos patirties ateičiai.
Ginčas kilo dėl menkniekio – kai kurios pastato sistemos buvo avarinės būklės, o tai kėlė bėdų sporto centro lankytojams. Buvo rimtų ginčų su įmonėmis, kurios atsisakė sporto paslaugų sutarčių ir dėl to patyrėme nemažus nuostolius.
Konfliktas išsivystė, o pono R.Jociaus reakcija ir agresija – nustebino. Nors centras daug metų buvo laikomas prestižiniu, pastaraisiais metais jis merdėjo, kol galų gale užsidarė, o mums pavyko atgaivinti – šiai dienai tai puikiai funkcionuojantis centras.
Tiesa, savininko pozicija šiuo klausimu yra kita, mums tenka spręsti konfliktą dėl nereikšmingų sumų. Nes realiai teisinis ginčas yra dėl kelių tūkstančių eurų. Emocijos ėmė lietis per spaudą.
Kita vertus, tai sporto verslo situacija, kuri turėtų suteikti ir praktinių pamokų mūsų studentams – į kokias situacijas jie gali patekti pradėdami verslą. Iš mano pusės jau yra pateiktas civilis ieškinys, nes mano nuostoliai buvo dar didesni nei R.Jociaus. Mano priešieškiniame reikalavime suma yra didesnė nei 15 tūkst. eurų.
Norėjau taikiai pabaigti šį ūkinį ginčą, bet viskas buvo paskleista į viešumą ir man nieko kita nebeliko, kaip atskleisti visą turinį. Konfliktas turbūt nebus naudingas abiem pusėms, tačiau bent jau man suteiks vertingos patirties ateičiai.
– Jūsų minėta dėstytoja viešosios įstaigos „Svvot“ direktorė Diana Komskienė „Kauno dienai“ teigė, kad jūs žadėjote padengti įsiskolinimus?
– Įdomiausia, kad mano dalis įsiskolinimų buvo padengta. Galbūt jiems tai sudėtinga pripažinti. Ponia D.Komskienė turėtų paaiškinti, kodėl susidarė tokie įsiskolinimai.
Mano didžiausias rūpestis, kad Ąžuolyno sporto centras ir parkas būtų kuo geriau panaudoti kauniečiams, kurių per dieną ateina daugiau nei tūkstantis – nuo jaunimo iki solidaus amžiaus žmonių. Be to, objektai papildo vienas kitą – baseinas – sveikatingumo klubą, manieže žmonės gali bėgioti prastu oru, o kai jis geras – parke.
Per 2016 metus į šių objektų atnaujinimą buvo investuota apie pusė milijono eurų – tiek universitetas investavo į savo bazes.
– Vis dar tęsiasi prieš ketverius metus pradėta byla dėl jūsų galimai neteisėtų sandorių su Panevėžio savivaldybe ir „Romantic“ viešbučiu. Kokia dabar yra bylos stadija?
– Šios bylos posūkiai labai įdomūs. Nedaug kas žino, kad bylą pradėję pareigūnai buvo Lietuvos teismų ir prokuratūros pripažinti tai darę neobjektyviai. Pareigūnams buvo skirtos drausminės nuobaudos ir rango pažeminimai, jie buvo nušalinti nuo šios bylos tyrimo.
Gaila, kad tą pačią dieną, kai pareigūnams buvo skirtos nuobaudos, jie perdavė bylą į teismą. Pagal savo turinį ši byla neturėjo pasiekti teismo, nes jokio nusikaltimo nebuvo.
Procesas tęsis dar ilgai, nes byloje yra daug nesuvokiamų teorijų, kurias teismas tiesiog privalo tikrinti. Dabar tai jau nagrinėja Vilniaus teismas. Mes jaučiamės tvirtai, matydami, jog dabar teismo ir prokuratūros atstovai turi kitokį supratimą.
Nuo pat pradžių ten nebuvo kriminalo, bet dabar privalu patikrinti visas hipotezes, kurias buvo iškėlę bylą sukūrę pareigūnai.
Žinoma, šis procesas nėra malonus, bet tokie yra įstatymai – kartą per mėnesį tenka apsilankyti teismo posėdžiuose. Byla lėtai, bet juda į priekį, o aš neabejoju sėkminga baigtimi, nes niekas nebuvo nuslėpta – tai nebus sunku išsiaiškinti.
– Kaip šie teisiniai procesai veikia jūsų karjerą?
– Jie nepalengvina gyvenimo ir neprideda energijos. Kita vertus, tai patirtis, jog atsakomybės ribos yra plačios, kartais nuo kitų suvokimo priklauso paties padėtis ir ateitis.
Aš į šį procesą jau žvelgiu filosofiškai ir džiaugiuosi, kad mane supantys žmonės tai supranta. Tikiu, kad šie žmonės mane vertina ne pagal antraštes, o pagal padarytus darbus. O tai jau didelė paspirtis ir toliau aktyviai vystyti savo veiklą.
Jos netrūksta. Turiu dvi įmones, kurios plečiasi. Iš 35 darbuotojų 25 yra studentai, kurie semiasi patirties fizinės veiklos, klubų ir projektų vykdyme. Jie turi progą išbandyti viską praktikoje.
Artimiausiu metu pasiūlysime išbandyti Lietuvos žmonėms labai inovatyvią paslaugą – šiame projekte bus puikiai žinomų vardų. Bet dar paliksiu intrigos.
Projektai, startuoliai, šiuolaikinių įmonių steigimas – viso to reikia dabartiniam laikmečiui. Aš bandau suspėti su juo ir įtraukti kuo daugiau jaunų žmonių.
– Galbūt turite planų ar norų sugrįžti į krepšinį?
– Aš nenutolau toli nuo krepšinio. Artimai bendraujame su Lietuvos krepšinio lyga (LKL), klubais. Konsultuojame padedant vystyti klubų rinkodarą ir komunikaciją.
Mano įmonės skaičiuoja, kokią naudą gauna rėmėjai, remdami krepšinio klubus. Tad galbūt netiesiogiai, bet dalyvauju krepšinio veikloje. Taip pat ir rengiant krepšinio trenerius bei specialistus universitete tenka bendrauti.
Jaučiuosi atradęs platesnę sferą. Krepšinis yra stiprus socialinis reiškinys Lietuvoje, bet komercinio pagrindo ten nėra tiek daug. Yra keli klubai, kelios organizacijos, kurios generuoja pajamas ir pritraukia rėmėjus, bet krepšinyje yra ribos, nes rinka Lietuvoje nėra didelė. Nuolat stebiu procesus ir greitai dalyvausiu per Eurolygos finalo ketverto varžybas vyksiančiame seminare, kur skaitysiu pranešimą kartu su garsiais krepšinio žmonėmis.
– Kaip vertinate dabartinės Lietuvos krepšinio federacijos veiklą?
– Nėra lengvas etapas, nes vadovai bando rasti dialogą ir su FIBA, ir su Eurolyga – dviem konfliktuojančiomis pusėmis.
Galbūt galutinis savo pozicijos nepaaiškinimas ir trukdo. Tačiau nėra paprasta pasakyti, kurį kelią rinktis.
Dabar federacija labiau deklaruoja palaikymą FIBA – natūralu, nes yra šios organizacijos narė. Tačiau veiklų efektyvumo prasme visi matome, kad klubinis krepšinis dideliais žingsniais eina į priekį. Manau, kad klubinis krepšinis perims visą kontrolę, nes turbūt daugiau nei 80 proc. kapitalo krepšinyje yra klubų pusėje.
Manau, kad klubinis krepšinis perims visą kontrolę, nes turbūt daugiau nei 80 proc. kapitalo krepšinyje yra klubų pusėje.
Laisvos rinkos sąlygomis kapitalas diktuoja tendencijas. Manau, kad tik laiko klausimas, kada ir rinktinių kontrolė pareis į klubų rankas. Kuo tai įvyks greičiau, tuo geriau bus krepšiniui. Bent Europoje atsirastų ilgai laukta tvarka – klubinis ir nacionalinis krepšinis papildytų vienas kitą ir taptų vienu produktu, kurį galima būtų siūlyti rėmėjams.
Šiai dienai yra konfliktas tarp rinktinių ir klubų – dubliuojasi rėmėjai, dubliuojasi varžybos ir žaidėjai. Pačiam rėmėjui nelengva susigaudyti, kur reikėtų investuoti ateičiai.
Šiuo momentu Lietuvos krepšinio federacijos gyvenimas nėra paprastas. Matau, kad atsiras ir Krepšinio namai – jei vadovai taip nusprendė, jie, matyt, turi pagrįstų skaičiavimų tokiems sprendimams, turbūt yra poreikis.
Tačiau pagrindinė organizacija mūsų šalies krepšinyje yra Lietuvos krepšinio lyga. Ji pastaraisiais metais nuveikė daug ir galėtų būti pavyzdžiu visoje Europoje. Pastarieji metai buvo fantastiniai ir sportine, ir kokybine prasme. Matome, kad grandų sąrašas nuo dviejų klubų padaugėjo dar keliais – prisidėjo „Lietkabelis“, „Neptūnas“, Utenos „Juventus“. Nors „Žalgiris“ išsiskiria biudžetu, Kauno klubas negali atsipalaiduoti, nes konkurencija išaugo. Lyga tapo patraukli, o aš žinau ir artimiausius planus – dar bus gerų staigmenų.
Noriu tik palinkėti, kad lygai vadovaujantys žmonės tęstų darbus.
– Gal ir jūs labiau įsiliesite į LKL veiklą?
– Aš ir dabar bendrauju su klubais, rėmėjais, mes bandome parodyti jiems platesnes perspektyvas. Pernai rudenį buvome Panevėžyje, kur susitikome su miesto verslo atstovais – apie 70 įmonių. Buvome Šiauliuose dar prieš šio miesto klubo finansines problemas. Klaipėdoje – panašiai. Net ir nedalyvaudamas tiesiogiai, aš esu šalia.
