Martynas Pocius palypėjo į Rygos olimpinio sporto komplekso krepšinio salę ir prisėdo kiek nuošaliau.
Joje vyko Europos aštuoniolikmečių čempionato dvikova tarp Graikijos ir Ukrainos. Žiūrovų nedidelėje salėje beveik nebuvo – tribūnas užpildė tik agentai ir dešimtys NBA skautų, kuriuos gali atpažinti iš sąsiuvinių, planšečių, atidaus žvilgsnio ir, be abejo, marškinėlių su atstovaujamos NBA ekipos simbolika.
Arenoje buvo taip karšta, jog prakaitas kaupėsi vien sėdint ir nieko nedarant. Bet koks energingesnis rankų mostas ar net juokas sukeldavo prakaitavimą.
„Čia dar nieko. Skopjėje buvo dar blogiau“, – patikino Martyno Pociaus kolega Rafalis, stebėjęs Europos šešiolikmečių čempionato B diviziono kovas Makedonijoje.
Įdėmiau sekdami poros įdomių vaikinų žaidimą, „Denver Nuggets“ skautai vis kažką pasižymėdavo savo ataskaitoje.
Iš pradžių buvo kažkiek keista. Atrodė, kad jaučiuosi sau svarbus, nes esu NBA skautas. Žiūriu kažkokias rungtynes ir gal mano nuomonė bus labai svarbi (juokiasi.).
Krepšinio skauto darbas atrodo labai romantiškai.
Visi įsivaizduojame solidų paslaptingą vyruką, pasislėpusį tribūnoje ir stebintį jau anksčiau nusižiūrėto krepšininko žaidimą ir viską besižymintį į sąsiuvinį. Keliaujantį po visą pasaulį ir renkantį asmeniškiausią informaciją. Žmogų, vien dėl kurio apsilankymo arenoje talentams iš jaudulio gali pradėti drebėti rankos, nes tas vienas mačas gali taip sužavėti atvykėlį, kad vėliau jis padės jaunuoliui praverti NBA vartus.
Graikijos ir Ukrainos dvikova tikrai nepateko į tą romantikos paveikslą. Ukrainiečiai pirmoje rungtynių pusėje kartais sunkiai pereidavo pusę aikštės, neįmesdavo iš po krepšio, nesuspėdavo paskui greitą graikų puolimą.
Graikų meistriškumas buvo gerokai aukštesnis – bet rungtynės dėl 13-16 vietų tikrai nebuvo tokios, kurias turėdamas pasirinkimą stebėtum sekmadienio popietę.
Ir tie vaikinai, ko gero, niekada nežais NBA. Bet skautai turi atnaujinti savo duomenų bazę ir stebėti jų progresą, kad daugiau niekada nepramiegotų tokių talentų kaip Emanuelis Ginobili (57 šaukimas 1999-aisiais).
„Rafalis yra pasakęs, kad 80 procentų rungtynių, kurias jam tenka stebėti, yra klaikios rungtynės. Tad turi labai mylėti šį žaidimą, kad tai atlaikytum“, – juokėsi Martynas Pocius, praskleidęs savo darbo realybę.
Pats M.Pocius dar žaisdamas krepšinį turbūt neįsivaizdavo, kad jam teks stebėti tiek daug krepšinio rungtynių.
Kol pats profesionaliai žaidė krepšinį, atletiškas gynėjas būdavo taip persisotinęs žaidimo, kad po dviejų treniruočių per dieną ir rungtynių dažniausiai perjungdavo kanalą, rodžiusį šią sporto šaką.
„Nebuvau toks fanatikas, kaip, pavyzdžiui, Šarūnas Jasikevičius, kuris net ir po rungtynių vėl jas peržiūrėdavo, žiūrėdavo kitus Eurolygos mačus. Bet dabar beveik visą mano darbotvarkę apima krepšinio žiūrėjimas. Bet tai yra gerai.
Žaisti nepasiilgau, tačiau žiūrėti krepšinį tikrai smagu. Ir žiūrėti visai kitomis akimis, statyti savo duomenų bazę nuo nulio. Matyti jaunus krepšininkus ir laukti tos ateities pasitikrinti, ką galvojau prieš tai, ir kokiais jie taps po 3-5 metų“, – per ilgąją Graikijos ir Ukrainos rungtynių pertrauką Rygos sporto komplekse 24sek pasakojo M.Pocius.
Jo kolegai Rafaliui Jucui vasarą tenka važiuoti į visus Europos jaunimo čempionatus ir bastytis įvairiausiais Makedonijos keliais, kurie kartais tampa nepravažiuojami, kai benamių šunų pilkas ima pjautis vidury eismo.
Jaunas 25-erių lenkas liepos pradžioje su visu „Nuggets“ kolektyvu viešėjo Las Vegaso vasaros lygoje, bet vėliau nebaigęs turnyro išvyko į dvidešimtmečių pirmenybes Vokietijoje, iškart po jų – aštuoniolikmečių čempionatą Latvijoje, o jau po kelių dienų lankysis „Basketball Without Borders“ talentų stovykloje ir tuo pačiu šešiolikmečių čempionate Serbijoje.
M.Pociaus dienotvarkė nėra tokia beprotiška.
Kai Rafalas Jucas yra tarptautinis „Nuggets“ skautas, tai M.Pocius prižiūri NCAA talentus Amerikoje.
Jis pats ketverius metus rungtyniavo prestižiniame Djuko universitete NCAA. Kaip studentams vėliau gali sektis profesionalų krepšinyje, Martynas pats savo kailiu pasitikrino žaisdamas tokiose organizacijose kaip Madrido „Real“, Kauno „Žalgiris“ ar Stambulo „Galatasaray“.
Kaip gali atrodyti pasaulinių žvaigždžių apsuptyje, išsibandė Lietuvos rinktinėje, su kuria laimėjo 2010-ųjų pasaulio čempionato bronzą ir 2013-ųjų Europos pirmenybių sidabrą. Prieš NBA žvaigždes stumdėsi olimpinėse žaidynėse.
Jeigu tenka keliauti, M.Pocius apvažiuoja aplinkinius universitetus šalia Denverio, tad neturi savaitėmis palikti vienos žmonos Viktorijos prižiūrėti dvynukų.
32-ejų lietuvis dažniau būna „Nuggets“ būstinėje ir kartu su nedidele, bet labai vieninga klubo vadovybe tariasi dėl svarbiausių organizacijos ėjimų ateityje.
„Kadangi esu žaidęs tiek krepšinio, matęs daug žaidėjų, tiek visko paragavęs, lengviausia pradėti nuo žaidėjų skautingo, – 24sek pasakojo M.Pocius. – Bet darbai Denveryje yra labai įvairūs: visokie projektai, įvairūs darbai nuo A, iki Z. O tai man labai gerai, nes dabar augu į visas puses.
Galbūt kai kuriuose dalykuose tikrai mažai nusimanau, kai kur dar reikia labai daug tobulėti, bet aš praktikuojuosi. Skautingas yra tobuliausias, nes čia galiu pradėti iš karto.“
Klubas jam neliepė vykti į Rygą, bet kadangi atostogavo visai šalia, Vilniuje, nusprendė paaukoti keletą dienų ir atvyko į Latvijos sostinę, kur jį pakvietė R.Jucas.
Kolega lenkas – tikra krepšinio enciklopedija. R.Jucas prieš rungtynes M.Pociui rekomenduoja pavardes žaidėjų, į kuriuos verta atkreipti dėmesį.
Jeigu lietuviui reikia kokios nors papildomos informacijos, tarptautinis „Nuggets“ skautas dažniausiai nė nepasitikrinęs išberia jam visą svarbiausią informaciją apie bet kurį žaidėją – jauną talentą ar Europoje rungtyniaujantį, bet ant NBA slenksčio buvusį arba esantį krepšininką.
R.Jucas daugumą talentų pradeda sekti vos nuo 15-16 metų ir per tuos metus sukaupė didžiulę duomenų bazę. M.Pocius dar tik pradeda statyti savąją.
Detektyvas žvalgybininkas
Skauto profesijos romantiką geriausiai atvaizduoja italų skautai. Jie gali dirbti NBA komandoms, bet jeigu skautas italas, labai dažnai išvysite kiek senstelėjusį žmogų su pakritusiais akiniais, tvarkingais marškiniais ir senosios mokyklos palikimu – sąsiuviniu rankose. Dažnai jie sėdi krūvoje ir lyg kokie lektoriai vertina žaidėjus lyg tai būtų bakalauro darbo gynimas.
M.Pocius dar ieško savo stiliaus.
Jis mėgsta anksčiau ateiti į rungtynes, kad per apšilimą susidėliotų visą informaciją ir galėtų susitelkti būsimam vertinimui. Jis įsitaiso tribūnoje atokiau nuo žmonių ir žymisi svarbiausią informaciją savo planšetėje.
Ten dažniausiai jau yra paruoštukas su žaidėjo fotografija, esminėmis savybėmis – amžiumi, ūgiu ir svoriu, o krepšininko profilis pildomas M.Pociaus įžvalgomis apie svarbiausias krepšininko savybes.
„Geriausia, kai esi arčiau aikštės, o salėje – tylu, nėra daug žiūrovų, niekas neskanduoja“, – šyptelėjo M.Pocius.
Rygoje buvo būtent taip – į visas rungtynes, išskyrus šeimininkų latvių, susirinkdavo dešimtys, kartais pora šimtų žmonių. 90 proc. tų žmonių būdavo agentai, NBA skautai ir jaunųjų krepšininkų artimieji.
Pirmiausia, M.Pocius lyg koks gydytojas įvertina žaidėjo kūno sudėjimą ir potencialą tapti NBA atletu: atletiškumą, ūgį, judesius. Tik po to akcentuojamas žaidėjo meistriškumas – tokios dabar stipriausios krepšinio lygos tendencijos.
„Pirmiausia įvertini jo atletinį potencialą, o tada jau žiūri į stipriąsias ir silpnąsias puses.
Tai nėra kažkoks galutinis sprendimas. Tiesiog pažintis su šitais vaikiais, vieni pirmųjų mūsų reportažų mūsų duomenų bazėje. Po 2-3 metų pasimatys, kaip jie tobulėja ir kokios jų galimybės žaisti aukščiausiame lygyje“, – 24sek pasakojo M.Pocius.
Būna, skautų vadovas pasako, kad kažkokiame universitete vienas žaidėjas pelno po 23 taškus ir mes nieko apie jį nežinome. Bet nuvažiavęs gali pamatyti, kad jis tiesiog tvirtesnis už kitus, gal pilvu išsistumdo arčiau krepšio. Jis niekada nežais aukštesniame lygyje. Bet jei apie žaidėją duomenų bazėje yra bent 1-2 sakiniai, tai jau vertinga informacija.
Pasaulio krepšinio rinkoje yra tiek daug žaidėjų, kad juos sulyginti pagal meistriškumą būtų labai sudėtinga. Todėl jaunimo krepšinyje NBA ieško išskirtinių atletų, kurių fizinės savybės vėliau jiems leistų tapti rimtais NBA žaidėjais.
Geras atletas, M.Pociaus žodžiais, yra aukštas, atletiškas, ilgų rankų krepšininkas.
„Sudėjimas gali būti labai lieknas, bet gali pamatyti, kad žaidėjas priaugs svorio ir bus gražiai nuaugęs. Gal kažkuris vaikis labai neblogai atrodo ir yra aukštesnio meistriškumo nei kiti, bet gal jis mažesnio ūgio ir vėliau jau nebeaugs. Čia jis gal atrodo super, bet, kai pagalvoji, kokie žaidėjai rungtyniauja NBA ir NCAA, kokie jų fiziniai duomenys, kokie greičiai... Įdedi į tą kontekstą ir matai, kad nėra jokių šansų“, – prisižiūrėjęs aštuoniolikmečių čempionato rungtynių Rygoje, teigė M.Pocius.
Kartais ataskaitose užtenka labai trumpo įrašo. Pavyzdžiui, kad tas žmogus negali žaisti NBA. Tai jau vertinga informacija, padedanti atsijoti tūkstančius krepšininkų.
Baigęs ataskaitą, M.Pocius siunčia dokumentą į bendrą „Nuggets“ duomenų bazę, kurioje savo žaidėjų profilius pildo dar bent keli Denverio klubo nariai, tarp jų ir lietuviai Tomas Balčėtis bei Artūras Karnišovas, užimantys visai kitas pareigas „Nuggets“ organizacijoje.
Dažnai apie tą patį žaidėjų prisikaupia dešimtys ataskaitų. Pačiam M.Pociui tenka rašyti ataskaitą apie vieną ir tą patį žaidėją bent kelis kartus per sezoną. Bet informacijos niekada nebūna per daug. Ypač jei kalbame apie krepšinio pasaulį, kuriame kažkada tas pakviestas krepšininkas gali uždirbti organizacijai krūvas milijonų.
„Nuggets“ klubas prieš sezoną sudaro 100-200 žaidėjų sąrašą, kuriame yra potencialūs naujokų biržos žaidėjai, komandų lyderiai.
Tuos žaidėjus jie išskirsto į atskiras grupes, jų galimybes aprėpiančias kategorijas. Pavyzdžiui, TOP 20, 40, 60 ir t.t. Kas mėnesį tos kategorijos yra atnaujinamos – kiekvienas skautas pateikia savo naują 60 geriausių naujokų sąrašą.
„Stebėdamas tuos žaidėjus jau gali susidaryti nuomonę, kas yra geras, o kas vidutinio lygio žaidėjas. Tai ateina su laiku ir patirtimi. Daug daug krepšinio žiūrėjimo“, – tikino M.Pocius, kuris tą pačią dieną gali padaryti vieną išsamią ataskaitą.
Jis pats labiau mėgsta stebėti žaidėją gyvai, o ne internetu. Per televizorių dažnai nesimato tikslaus kūno sudėjimo, fizinių duomenų, bendravimo su treneriais, reakcijos į švilpukus.
„Visos detalės yra svarbios. Nežiūrime tik į puolimą ir taškus. Žaidėjas šiais laikais privalo būti išnarpliotas po detalę“, – pridūrė M.Pocius.
Kartais skauto darbas primena detektyvo, tikro žvalgybininko.
Sezonui einant į pabaigą, naujokų biržoje į 1-2 sudėties vietas numatytų jaunuolių sąrašas iš maždaug 200 siaurėja iki 80-100.
Jei šaukimas pirmajame rate, tų pretendentų į vieną vietą Denveryje lieka apie 20-30. Prieš pat NBA naujokų biržos naktį tų pretendentų sumažėja iki 10.
O tada „Nuggets“ vadovai atsisuka į savo skautus-detektyvus, kurie iš rungtynių stebėjimo, per savo kontaktus Europoje ar NCAA universitetuose, pokalbių su treneriais, mokytojais, šeimos nariais, fizinio rengimo treneriais, gali pateikti optimalų galimo naujoko paveikslą.
„Realiai, apie tą vaiką žinai viską – nuo mokyklos, iki merginų“, – tikino M.Pocius.
NBA komandos ieško teigiamų charakterių, nes pirmieji metai visiems naujokams būna sunkūs, o niekas nenori rūbinėje turėti rakšties sėdynėje.
Per metus žaidėjas gali pasikeisti taip, kad iš aukščiausio lygio talentų kategorijos jis iš viso net nebus pašauktas naujokų biržoje. Tad skautai juos stebi nuolatos.
O galutinis sprendimas priklauso ne tik nuo žaidėjo meistriškumo lygio, bet ir komandos poreikių. Jeigu treneriui reikia gero įžaidėjo, gali tekti praleisti galbūt geresnį centrą.
Kartais visą sezoną ruoštus planus gali sujaukti nenumatytos aplinkybės. Antai labai žemai nukritęs aukščiausio lygio talentas. Toks kaip Michaelas Porteris, kurį „Nuggets“ šių metų naujokų biržoje pakvietė 14 šaukimu. Nors nė nesitikėjo, todėl buvo pasiruošę visai kitiems šaukimams.
Tada prasideda pašaukto žaidėjo stebėjimas, o skautai ruošiasi naujam sezonui ir naujoms talentų paieškoms, jau įžvelgtų potencialių gerų krepšininkų tikrinimui.
Griežtos NBA taisyklės
M.Pocius norėjo pasižvalgyti, kokie ryškūs talentai žiba aštuoniolikmečių čempionate Rygoje. Bet jis jums negali papasakoti, ar Rokas Jokubaitis, Deividas Sirvydis, Erikas Venskus ar bet kuris kitas Gedimino Petrausko auklėtinis bus kitas lietuvis NBA.
Net negali pasakyti, kad vienas ar kitas žaidėjas turėjo geras rungtynes. Kad gali pataikyti į skylę.
To neleidžia NBA taisyklės.
NBA skautai negali viešai kalbėti apie potencialius naujokų biržos šaukimus. Jie negali net neformaliai kalbėtis su krepšininkais iki pat prieš NBA naujokų biržą Čikagoje vykstančios oficialios naujokų stovyklos.
Tik Čikagos stovyklos metu NBA paskirsto interviu laiką su potencialiais kandidatais ir NBA ekipos turi pusvalandį savo pažinčiai įgyvendinti: daryti interviu, duoti testus, šiaip kalbėtis, patikrinti.
Visą savo gyvenimą žaidęs pagal vienas taisykles ant parketo, dabar M.Pocius susigyvena su naujomis. Prie jų dar reikia priprasti, bet buvusiam krepšininkui patinka naujas gyvenimo kelias.
„Iš pradžių buvo kažkiek keista. Atrodė, kad jaučiuosi sau svarbus, nes esu NBA skautas. Žiūriu kažkokias rungtynes ir gal mano nuomonė bus labai svarbi. Jaudinausi, kaip labai gerai pateikti tą ataskaitą, – juokėsi M.Pocius. – Bet jų ataskaitų yra begalė, o svarbiausia yra bendra nuomonė.“
Buvęs krepšininkas susidomėjęs sukiojasi po pasaulio krepšinio arenas su „Nuggets“ marškinėliais. Tai jau tampa neatsiejamu jo atributu: ar Martynas lankytųsi rungtynėse „Žalgirio“ arenoje, ar Las Vegaso vasaros lygoje, ar Europos aštuoniolikmečių čempionate Rygoje.
„Darbe vis tiek užsidedu, nes galbūt reikia. Galbūt nereikia – nežinau. Vis tiek smagu, – juokėsi M.Pocius, labai vertinantis savo šansą dirbti NBA. – Bet iš tikrųjų, tai džiaugiuosi būdamas tokioje organizacijoje.
Atmosfera čia tikrai gera. Turime labai smagų kolektyvą. Vos baigus karjerą pradėti dirbti tokioje organizacijoje, kuri taip šiltai priėmė ir kai taip kasdien galima kilti į viršų ir tobulėti...
Man didelis džiaugsmas kiekvieną dieną eiti į šį darbą.“
