Per metus žaibišką šuolį „Žalgirio“ arenos kabinetuose atlikęs P.Jankūnas perima Kauno komandos vairą iš bendravardžio Pauliaus Motiejūno, nusprendusio imtis gyvenimo šanso vadovauti Eurolygai.
„Labai džiaugiuosi, bet kartu ir suprantu, kad atsakomybė – didžiulė“, – ramiai ir užtikrintai, be skambių pareiškimų ar improvizacijų – lyg krepšinio aikštelėje, kurioje išsiskyrė efektyviu, o ne efektingu žaidimu – naująjį karjeros etapą „Žalgiryje“ pradėjo P.Jankūnas.
„Nieko kito į šias pareigas nesvarstėme“, – papildė „Žalgirio“ vairą atiduodantis P.Motiejūnas. Pastaruosius metus P.Jankūnas „Žalgiryje“ buvo jo dešinioji ranka, užėmė direktoriaus pavaduotojo pareigas.
„Ilgainiui toks tikslas ir buvo. Gal tik šiek tiek greičiau viskas įvyko. Nebuvo taip planuota, – tęsė P.Motiejūnas. – Kiek per metus paruošėme, tiek. Sakyčiau, kad Paulius galėtų gauti labiausiai patobulėjusio apdovanojimą.
Yra kultūra, mūsų vertybės. Paulius jas puikiai žino. Naujų vizijų nesvarstėme. Formulė veikia ir tikime, kad veiks. Aš čia praleidau tikrai daug metų ir galbūt mačiau tik viena kryptimi, o pasikeitimai visada atneša ką nors naujo, pastiprinančio.“
Naujųjų pareigų P.Jankūnas visiškai imsis nuo rugpjūčio pradžios, kuomet P.Motiejūnas oficialiai taps Eurolygos vykdomuoju direktoriumi, pakeisiančiu amerikietį Marshallą Glickmaną.
„Per šiuos metus iš Pauliaus išmokau tikrai labai daug. Bet nesu paliekamas vienas – lieka visa „Žalgirio“ organizacija. Tie žmonės, kurie dirbo iki šiol ir pakėlė „Žalgirį“ į dabartinį lygį, jie visi lieka ir toliau dirbs sėkmingai. Tiesiog manęs laukia šiek tiek daugiau veiklų“, – pirmąją, kaip vadovo, spaudos konferenciją tęsė P.Jankūnas, šalies čempionu su „Žalgiriu“ tapęs rekordinius 15 kartų.
– Ar sprendimas imtis naujų pareigų ir atsakomybių buvo lengvas? Be nemigo natų?
– Iš pradžių gal, pirmas kelias dienas, kai pradėjome su Pauliumi (Motiejūnu) kalbėtis, kad toks perėjimas įmanomas. Tikrai reikėjo daug ką apgalvoti, apmąstyti, susidėlioti mintis.
Turėjau svajonę vieną dieną imtis šių pareigų, bet gyvenimas kartais iškrečia tokią šunybę, kad teko į jas ateiti per metus laiko. Turiu daug ko išmokti, daug naujo sužinoti. Iš kitos pusės, krepšinyje esu visą savo gyvenimą. Patirtis, kontaktai, bendravimas yra. Ateinu su bagažu, jeigu taip galima pasakyti. Esu pasiruošęs mokytis, tobulėti ir siekti, kad „Žalgiris“ neišklystų iš savo tvirto kelio.
– Kaip sunku per tuos pirmuosius metus buvo atitrūkti nuo žaidėjo vaidmens? Ar dabar reikės palaikyti dar didesnį atstumą?
– Manau, bendravimas bus natūralus. Mes čia visi bendraujame atvirai. Laiko reikėjo. Gal per stipriai būtų pasakyti žaidėją savyje nužudyti, sakyčiau – užmigdyti. Visą laiką buvau rūbinėje. Dabar irgi ateinu, ten – tie patys žaidėjai, su kuriais žaisdavau, leisdavau laisvalaikį.
Dabar ateinu su kitu statusu, bet aš niekada to nesureikšminu. Bendrauju lygiai taip pat. Galbūt vidiniuose žaidėjų pokalbiuose nedalyvavau (šypteli), bet bendravimas su žaidėjais išlikęs ir nemanau, kad jis keisis. Esame draugai, pažįstami, komandos nariai ir dirbame dėl vieno tikslo. Bendravimas liks atviras – toks, koks ir turi būti.
– Tai, kad buvote ilgametis „Žalgirio“ žaidėjas, kapitonas – kaip manote, tai privalumas ar trūkumas imantis dabartinių pareigų?
– Sakyčiau, privalumas. Vis tiek patirtis yra didžiulė. Žinau, ką išgyvena žaidėjai, kai yra sunku. Ką jie jaučia, kai patiriamos nesėkmės, kai laimima. Be abejo, santykis – kitoks. Ir dabar jis truputėlį pasikeitęs, nes nesu žaidėjas, nesu vienas iš jų. Tačiau bendravimas liks, nebus taip, kad dabar ateisiu, pasakysiu ir visi turės daryti. Mes taip nedirbame. Pagarba vienas kitam turi išlikti aukščiausiame lygyje.
– Koks pirmas darbas sukasi galvoje?
– Pabaigti komandos komplektaciją. Pagrindas kaip ir yra, bet dar yra ir trūkstamų dalių. Tarpsezoniu, manau, tai yra pats pagrindinis darbas.
– Kiek dar yra likę tų atvirų vietų komandos sudėtyje?
– Yra dar. Sunku dabar būtų pasakyti tiksliai. Dėl pagrindinių žaidėjų yra susitarta. Turime pagrindą, kurį norėjo išsaugoti treneris ir mes. Dabar trūksta tokių pagalbininkų, kurie padėtų komandai, jos nesusilpnintų ir mes galėtume augti.
– Gal jau dabar žinoma, kaip keisis klubo biudžetas?
– Tikrai bus didesnis nei pernai. Šiuo metu tiksliai negalime pasakyti kiek. Bus pristatymas biudžeto, kai žinosime tikslesnius skaičius. Manau, kad nepavyks važiuoti su tokiu pačiu biudžetu, kaip pernai.
– Ar kalbėjotės su Edgaru Ulanovu, Luku Lekavičiumi dėl jų sprendimo nežaisti rinktinėje? Ar klubas čia tarė žodį?
– Nekalbėjau, nes galvoju, kad tai yra asmeninis jų sprendimas. Tai yra vasara ir jų vienoks ar kitoks noras. Jie patys geriausiai žino, kaip jie elgsis šią vasarą ir kas jiems yra naudingiausia.
