Mindaugas Kuzminskas, Linas Kleiza, broliai Lavrinovičiai, Simas Jasaitis, Martynas Gecevičius, Martynas Pocius, Antanas Kavaliauskas. Trumpiau ar ilgiau Š.Marčiulionio akademijos krepšinio lankus skrodė šių žaidėjų paleisti kamuoliai.
Dar buvo kelios dešimtys žaidėjų, kurie nutūpė LKL ar NKL pirmenybėse arba išvažiavo į užsienio klubus (pavyzdžiui, Augustas Pečiukevičius) ar studijuoti į JAV (Egidijus Mockevičius).
25 metus krepšinio talentus kūrusios akademijos durys užsivėrė praėjusią vasarą, kai didžioji dalis likusių žaidėjų ir trenerių prisijungė prie Vytenio Tupčiausko vadovaujamos Vilniaus krepšinio mokyklos. Kita dalis nukeliavo pas konkurentus – į Sostinės krepšinio mokyklą.
Tačiau Š.Marčiulionis miega ramiai. Jis dabar žino, kad naktį jo nepažadins prasta žinia.
„Aš džiaugiuosi, kad nenutiko nieko blogo, – sakė pirmą kartą apie tai po akademijos griūties viešai prabilęs Š.Marčiulionis. – Kadaise mes klijavome kregždžių lizdą. Matėme sienose įtrūkius, klijavome ir taisėme, bet baisu pagalvoti, kas būtų, jei griūtų kokia siena, kaip komercinėje parduotuvėje. Tfu, tfu, tfu.
Vis dėlto reikia įvertinti 25 metų nusidėvėjimą. Todėl mano širdis nekraujuoja, važiuoju pro šalį drąsiai, nes žinau, kad bus tęstinumas.“
Atlaikyti permainas ir konkurenciją buvo per sunku
Š.Marčiulionis atsuka laiką atgal ir ne vieną valandą, o 25 metus.
Pirmasis į NBA patekęs lietuvis dar pats rungtyniavo „Golden State Warriors“ komandoje, kai 1992 metais įkūrė pirmą šalyje privatų viešbutį „Šarūnas“ ir šalia jo – pirmąją privačią krepšinio akademiją.
„Tai buvo tikrai didelė investicija – žmonės galėjo pasukioti pirštą, bet mane „vairavo“ altruizmas, vidinis noras, – tvirtino Š.Marčiulionis. – Tai tas pats, kaip žaisti Lietuvos rinktinėje. Reikia ne tik žaisti, bet atiduoti kažką savo šaliai.“
Naujai akademijai reikėjo nueiti visą kelią nuo pradžių. Reikėjo visko, tarp jų ir trenerių.
Š.Marčiulionis tada viliojo pas save ir Joną Kazlauską, tuomet vadovavusį Vilniaus krepšinio mokyklai, tik vėliau tapusį Kauno „Žalgirio“ ir Lietuvos rinktinės strategu.
„Tačiau tada Jonas pasakė: „Nepastatysi mokyklos.“ Aš atsakiau, kad pastatysiu. Ir padariau tai“, – prisiminė Š.Marčiulionis.
Jo akademija bandė duoti vaikams daugiau nei krepšinį – treniruotes papildė anglų kalbos, etikos, krepšinio istorijos ir šiuolaikinių technologijų pamokos.
Iš pradžių išsilaikyti buvo lengviau dėl su akademija suaugusio „Šarūno“.
„Tuo metu Vilniuje buvo maža viešbučių pasiūla. Mūsų viešbutis buvo vienas pirmųjų sostinėje ir ilgai maitino akademiją, nes ji pati išsilaikyti niekaip negalėjo, – pasakojo Š.Marčiulionis. – Bet viešbučių konkurencija augo, pajamos mažėjo.
Išsilaikyti mums ilgai padėjo įmokos iš vaikų, rėmėjų indėlis, taip pat aikščių nuoma. Pinigai keliavo vaikų komandų kelionėms, akademijos darbuotojų algoms.“
Nors įprastas ratas sukosi, kvėpuoti darėsi vis sunkiau, nepaisant pergalių. Per 25 metus „marčiulioniukai“ Lietuvos Moksleivių lygos varžybose laimėjo 80 medalių, iškovojo 39 čempionų titulus (kitos sostinės krepšinio mokyklos - tik 6).
Bet greta augančio trofėjų skaičiaus augo ir konkurencija. 2007 metais dviejų jaunų krepšinio entuziastų Andriaus Čerškaus ir Andriaus Jančiausko įkurta Sostinės krepšinio mokykla (SKM) buvo orientuota į dideles vaikų mases.
SKM kvietė vaikus iš darželių, dirbo šiuolaikiškai ir aktyviai, savo proveržiu užkariaudama vis didesnius plotus, stumdama į šalį Š.Marčiulionio akademiją ir Vilniaus krepšinio mokyklą.
Akademijos flirtas su Vilniaus „Lietuvos ryto“ klubu irgi neperaugo į tvirtus santykius.
„Klubo vadovų požiūris buvo pragmatiškas: kam auginti savo lysvę, jei galiu nusiskinti gėlių iš kelių sodų. Nežinau, kokią bendradarbiavimo formą reikėtų sukurti, bet turbūt galima buvo užsiauginti daugiau talentų. Kaunas sugeba rasti bendrą vardiklį ir iš šalies atrodo darniau“, – pripažino Š.Marčiulionis.
Komercinis krepšinis nukrypo į šalį
Jis vis stengėsi laviruoti, bet viduje jautė, kad aplinka vaikų krepšinyje keičiasi. Ir keičiasi ne ta kryptimi, kuri jam patiktų.
„Krepšinis tapo pernelyg komercinis. Atsirado agentai, patarėjai, išaugo tėvų įtaka, jie aktyviai reiškia nuomonę, nepaisant, ar jis yra dizaineris, ar krepšinio treneris. Nuo to kentėjo ir vaikai. Devyni žaidėjai pernai teikė pirmines paraiškas į NBA naujokų biržą, nes kažkas jiems tai patarė“, – stebėjosi septynerius metus NBA rungtyniavęs, o 1996 m. karjerą dėl traumų baigęs krepšininkas.
Kartą per dešimtmečių berniukų varžybas Palangoje jis įkišo galvą į salę ir išvydo, kaip vaikų tėvai be gailesčio daužo būgnus.
Kur liko garbė, orumas? Mes nubėgome kažkur kitur.
„Bum, bum, bum – sklido per visą salę visu garsu. Varžovų komandos išsigandęs vaikas neįmetė baudų, o tėvai – patenkinti, džiaugiasi. Kur mes nuėjome? Kur liko garbė, orumas? Mes nubėgome kažkur kitur, – svarstė Š.Marčiulionis. – Įprastai, ar vaikas gali žaisti krepšinį, išryškėja jam sulaukus 14 metų. Bet tėvai gyvena iliuzijomis dar 2–3 metus ir užduoda daugybę klausimų.
Kai atsirado galimybės išeiti vaikams į kitą mokyklą, pas kitą trenerį, tai prasidėjo. Visada obuoliai skanesni pas kaimyną.
O mes pamatėme, kad konkuruoti labai sunku, ir nutarėme grįžti į tuos laikus, kur viskas prasidėjo.“
Kai atsirado galimybės išeiti vaikams į kitą mokyklą, pas kitą trenerį, tai prasidėjo. Visada obuoliai skanesni pas kaimyną.
Talentingas įžaidėjas primena tėvą
Viskas buvo prasidėję nuo Vilniaus krepšinio mokyklos, iš kurios ir kai kurie treneriai, ir žaidėjai, tokie kaip broliai Lavrinovičiai ar S.Jasaitis, perėjo į Š.Marčiulionio akademiją.
Po 25 metų apie 250 vaikų iš Š.Marčiulionio akademijos persikėlė į VKM ir taip susilipdė stiprios komandos.
„Kad būtų atsvara, mes turėjome vienytis, – sakė VKM direktorius V.Tupčiauskas. – Buvo 3–4 žaidėjai vienoje mokykloje, 3–4 kitoje. Sujungus jėgas galime suburti stiprias komandas, kad užimtų kuo aukštesnes vietas. Vaikų yra daug ir komandos stiprios.“
Š.Marčiulionis dalį metų praleidžia Jungtinėse Valstijose ir Ispanijoje, bet būdamas Lietuvoje dažnai apsilanko Vilniaus krepšinio mokyklos auklėtinių pratybose, kur neatsisako pasidalyti patirtimi ir patarimais.
Juo labiau kad ten dabar prakaitą lieka ir Š.Marčiuliono sūnus Augustas – talentingas 15-metis 186 cm ūgio įžaidėjas.
„Jis turi baseiną ir plaukia, – apie sūnų krepšinio srovėse kalbėjo Š.Marčiulionis. – Žaidžia normaliai, bet reikia žiūrėti, kiek dar ūgtelės, kaip subręs. Nors veiksmas vyksta, reikia, kad neužriestų nosies, nes gali prilyti. Viskas yra jo rankose, jo ateitį lems darbas ir pastangos.“
Šį sezoną Moksleivių lygos pirmenybių savo amžiaus grupėje A.Marčiulionis per pirmąsias trejas rungtynes pelnė po 17 taškų, atkovojo po 9,3 kamuolio ir atliko po 7 rezultatyvius perdavimus.
V.Tupčiauskas mano, kad Š.Marčiulionis kiek gaili komplimentų savo sūnui, galbūt saugodamas nuo pagyrų, kurios gali užgriūti jauną žaidėją.
„Gabus vaikas. Kiek pamenu, labai primena jauną Šarūną. Augustas panašus į tėvą – tvirtas, gerai skaito krepšinį, rungtyniauja įžaidėju.“
Jau kuria naujus planus
Buvusios krepšinio akademijos ir viešbučio vietoje išdygs gyvenamųjų namų kvartalas „Raitininkų sodas“, bus įrengta per 200 naujų butų.
Kadaise 3 mln. dolerių į viešbutį ir akademiją investavęs Š.Marčiulionis teigė, kad ši investicija taip ir neatsipirko.
„Tiesą sakant, aš negaliu patarti dabartiniams krepšininkams: imkite ir statykite krepšinio mokyklas. Būčiau labai neteisus, jei siūlyčiau kišti pinigus į vaikų krepšinį, nes aš pats to antrą kartą nedaryčiau, – neslėpė Š.Marčiulionis. – Be valstybės, be miesto finansavimo tai yra sunku. Nes komercinė akademija veikia kitaip nei valstybinės krepšinio mokyklos, nors galiausiai ir vienur, ir kitur užaugę vaikai žaidžia Lietuvos rinktinėje. Mums tai ir buvo svarbiausias dalykas.“
Dar lieka sena salė Vytenio gatvėje, kurią Š.Marčiulionis išnuomojo Vilniaus krepšinio mokyklai.
„Taip, ji pastatyta prieš tvaną, bet pasitvarkėme, padažėme, dar gali tarnauti kokius trejus metus, kol bus pastatytos naujos salės“, – planavo Š.Marčiulionis.
Savivaldybės užsukti projektavimo darbai jau įsibėgėję ir sostinės Pašilaičių rajone turėtų išdygti VKM atiteksiantis sporto kompleksas su trimis salėmis ir paslankiomis 1400 vietų tribūnomis.
V.Tupčiausko teigimu, per VKM istoriją vienintelis Artūras Karnišovas, buvęs Lietuvos rinktinės krepšininkas, dabar esantis vienas NBA klubo „Denver Nuggets“ vadovų, yra prisidėjęs prie mokyklos gėrio, pirkdamas aprangas, kamuolius bei skirdamas lėšas.
Š.Marčiulionis svarios paramos iš kitų daug pasiekusių krepšininkų nėra sulaukęs, bet tikisi, kad galbūt naujoji karta dar prisidės prie sostinės krepšinio.
Būtų graži iniciatyva prisidėti – geresnė, nei įsigyti naują mašiną.
„Štai Pašilaičiuose bus konkretus projektas, prie kurio gali prisidėti dabartinės mūsų žvaigždės, – kalbėjo Š.Marčiulionis. – Galbūt bus kitaip nei su mano akademija. Man kažkaip niekas nepaskambindavo paklausti: Gal, Šarai, tau sudėtinga vienam išlaikyti akademiją, gal galime prisidėti, nes patys jau kažką pasiekėme?
Būtų graži iniciatyva prisidėti – geresnė, nei įsigyti naują mašiną.“
Pats Š.Marčiulionis daugiau dėmesio ketina skirti savo naujai aistrai – padelio žaidimui – ir besiplečiančiai savo sodybai Dubingiuose, Molėtų rajone.
Su krepšiniu taip pat susiję nauji planai jau verda buvusio krepšininko galvoje.
„Tačiau apie tai – kitą kartą“, – sakė Š.Marčiulionis.
