Ilgametis Lietuvos rinktinės žaidėjas 36-erių Renaldas Seibutis prieš du mėnesius oficialiai paskelbė apie karjeros pabaigą, nors krepšinio nežaidęs jis buvo jau dvejus metus.
Kaip ir 2007-aisiais metais, atletą pakirto ta pati nugaros išvaržos trauma, ir vėl jį paguldžiusi ant operacinės stalo. Tik šįkart atsistatyti ir sugrįžti į krepšinį R.Seibutis taip ir nesugebėjo.
Teigiamomis emocijomis įprastai spindėjusį krepšininką aplankė niūrios dienos, privertusios jį dingti ir iš viešumos.
15min laidoje „PIKENROLAS“ dalyvavęs iš Šventosios kilęs R.Seibutis pasakoja negalėjęs pagalvoti, jog 2019-ųjų metų rugsėjo 14-ąją dieną vykęs draugiškas mačas tarp Saragosos „Casademont“ ir Madrido „Real“ komandų, praėjus vos 5 dienoms po pasaulio čempionato Kinijoje, jam bus paskutinis karjeroje.
Tačiau nugaros skausmas tapo nebepakeliamas, o variantų grįžti į profesionalų krepšinį nebeliko.
„Sunku kalbėti dėl dviejų dalykų. Pirmiausia – dėl sveikatos problemų, koks buvo skausmas, tai nenoriu net prisiminti. Niekam nelinkėčiau tokių skausmų ir pasekmių. Kitas dalykas – iš meilės krepšiniui. Man skaudu, jog tokiu būdu reikėjo išeiti, – „PIKENROLAS“ laidoje kalbėjo Renaldas Seibutis. – Tikrai negalvojau, jog rungtynės prieš „Real“ man bus paskutinės. Daug nežaidžiau, gal apie kėlinį, nes jau atvykau su skaudančia nugara. Po pasaulio čempionato Kinijoje turėjau vieną dieną susirinkti daiktus Lietuvoje ir vykti į Ispaniją. Jau šios kelionės metu jaučiau, kad man yra negerai su nugara. Patirtį turėjau ganėtinai didelę ir karčią, kadangi toje pačioje vietoje prieš 14 metų man irgi buvo padaryta stuburo išvaržos operacija. Įsivaizdavau, kas tai yra ir kaip tai yra nemalonu. Saugikliai jau kelionės metu pradėjo veikti, bet klubas mane norėjo matyti, nes laukė atidarymo rungtynės namuose prieš Madrido „Real“.
Pilna arena žmonių, o ten bebūnant ir man suvirpėjo širdis. Treneris klausė, ar noriu ir galiu žaisti. Padarius apšilimą atrodė, jog galiu. Tuo metu viskas atrodė neblogai net ir su skaudančia nugara, bet kelios dienos po to buvo ganėtinai sudėtingos. Supratau, kad viskas eina blogyn, reikia poilsio, kad galėčiau atsistatyti. Poilsis tęsėsi ir tęsėsi, mačiau, kad viskas vis tiek eina tik blogyn. Užsitęsė dvejus metus, o skausmo nebegalėjau pakęsti. Tiesiog nebegalėjau jo tverti.“
Po chirurgo skalpeliu atsigulęs krepšininkas dvejus metus bandė ir tikėjosi grįžti į didįjį krepšinį, per šį laiką sulaukė daugybės užklausų iš žurnalistų ir bičiulių, kol galiausiai 2021-ųjų metų rugpjūtį kapituliavo prieš nugaros problemas ir paskelbė apie sportinės avalynės kabinimą ant vinies.
„Buvau pakibęs tarp žemės ir dangaus, nesupratau, kas ir kaip, ką aš toliau darysiu. Širdyje paleisti viską buvo labai sunku, – pasakoja R.Seibutis. – Bet sveikata negerėjo taip greitai, kaip tikėjausi ir norėjau. Pradėjau galvoti jau ne apie krepšinį, o kad greičiau praeitų skausmas ir galėčiau normaliai gyventi, galėčiau nueiti pažaisti su vaikais paplūdimio futbolą ar kokį kitą žaidimą. Kol to negalėjau padaryti, negalėjau ir sau pasakyti, kad jau viskas baigta. Sustiprėjus ir pradėjus į viską žiūrėti pozityviau, susidėliojus ateities planus ir grįžus į studijas, atsirado tikslai ir siekiai, ko iš tikrųjų žmogui ir reikia. Kai susidėliojau visas mintis, man dabar daug lengviau.“
R.Seibutis visą karjerą garsėjo išskirtiniu darbštumu. Jam dar vaikystėje įspūdį paliko istorijos apie naktį atsispaudimus darantį Valdemarą Chomičių, pavyzdžiu tapusį ir Renaldui.
Jei nori ką nors pasiekti, turi dirbti daug, o R.Seibutis savęs niekada netausojo. Galiausiai tai tapo peiliu jo karjerai.
„Abu kartus nugaros problemos turbūt atsirado iš mano darbo etikos. Visada stengdavausi – ir prieš, ir po, ir dienomis, ir naktimis. Visokių istorijų būdavo, kad ir Valdemaras Chomičius naktimis darydavo atsispaudimus. Vaikas skaitydavau ir modeliuodavau, jog galėčiau pasiekti maksimalius užsibrėžtus tikslus. Vieniems tai veikdavo, kitiems ne, – 15min „PIKENROLAS“ laidoje pasakojo R.Seibutis. – Aš stengdavausi daug dirbti. Man jau vaikystėje teko įrodinėti, jog iš provincijos galima pakilti iki Lietuvos jaunimo čempiono. Supratau, jog sunkus darbas ir tikslų siekimas yra neatsiejama profesionalaus krepšininko dalis. Aš su tuo ir augau.“
Pirmą kartą nugaros problemos lietuvį užklupo 2007-aisiais, kada ruošėsi NBA naujokų biržai. Jam per tris savaites reikėjo išmaišyti visą Ameriką, pasirodyti net 14 komandų.
„Keliavau kas antrą dieną iš vienos Amerikos pusės į kitą. Laiko juosta keitėsi gal penkis kartus. Pamenu paskutinį skrydį pas „Golden State Warriors“. Skridau iš Dalaso, buvo gal penkių valandų skrydis, tuomet pajutau kažką nugaroje, ko neturėtų būti. Nuo tada supratau, kas yra nervinis skausmas“, – apie traumą, kuri 22-ejų krepšininką iš rikiuotės išėmė 10 mėnesių, pasakojo R.Seibutis.
Visuose didžiuose Lietuvos klubuose – Vilniaus „Ryte“, Kauno „Žalgiryje“ ir Klaipėdos „Neptūne“ – per karjerą pabuvojęs gynėjas džiaugiasi dabartine gera savijauta bei tiki, jog krepšinio kamuolys į kampą padėtas ne visam laikui. Jis viliasi ateityje šia sporto šaka užsiimti mėgėjiškai.
„Viskas tvarkosi ir eina gerąja linkme. Bet tikriausiai jau niekada nebūsiu 100 proc. Aš dabar tikrai džiaugiuosi gyvenimu, vėl šypsausi, vėl grįžo pozityvumas, – sakė R.Seibutis. – Kai esi ne toks, kokį save įsivaizduoji ir koks būdavai anksčiau, natūraliai nenori toks būti ir rodytis. Nuotaika kitokia, buvo ir psichologinių problemų. Gal kada nors ateityje daugiau pakalbėsiu, nes šioje srityje patirtį sukaupiau nemenką.
Tikiu, kad galėsiu mėgėjiškai žaisti krepšinį. Palangos „Kuršių“ klubas pradėjo pasiruošimą, tad stengiausi nueiti ir pasitreniruoti. Aišku, baimės yra, ji taip lengvai nedings. Žinau tai nuo pirmos operacijos. Tai sunkus procesas, nes kuo daugiau praleidi be sportinio kontakto, tuo sunkiau sugrįžti. Po truputį stiprėju, o laikas leidžia užsimiršti. Tai natūralu.“
Planetos jaunimo (U21) čempionas ir naudingiausias žaidėjas (2005 m.), pasaulio čempionato trečios vietos laimėtojas (2010 m.), dukart Europos pirmenybių vicečempionas (2013 ir 2015 m.) bei dukart LKL (2016 ir 2017 m.) čempionas.
Iš provincijos kilusio R.Seibučio karjera – įspūdinga, bet taško šioje sporto šakoje jis dar nededa.
Renaldas sugrįžo į mokslus, kuriuos apleido 2005-aisiais išvykęs į Pirėjo „Olympiakos“. Suėjo senaties terminas, MRU šį studentą išbraukė iš sąrašų, o dabar jis tapo Lietuvos sporto universiteto studentu, kremtančiu Treniravimo sistemų programos studijas.
„Galėčiau treneriu tapti ir dabar. Matysime, kas bus vėliau, bet norisi lygiagrečiai baigti ir universitetą, – sakė R.Seibutis. – Man prieš 15 metų teko mokslus atidėti į šalį, nes karjera kilo į viršų, o esu toks žmogus, kad jei ką nors darau, tai darau nuoširdžiai ir visa jėga. Man nepavyko pratęsti buvusių studijų, kurioms jau buvau skyręs dvejus metus, bet nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Krepšinio aikštelėje praleidau 20 metų, tikiu, kad ši patirtis man bus naudinga tęsiant mokslus jau krepšinio srityje. Noriu pabaigti šias treniravimo sistemų studijas, įgyti teorinių žinių, nes praktinių jau yra. Tikiu, kad visa patirtis man pasitarnaus ateityje.“
Krepšininko karjeros keliu R.Seibutį lydėjo gausybė puikių specialistų. Pirmieji jo treneriai vaikystėje, jaunimo rinktinių laikais, Linas Šalkus Vilniaus „Sakaluose“, tuomet sekė tokie specialistai kaip Jonas Kazlauskas, Panagiotis Giannakis, Aleksandras Džikičius, Dirkas Bauermannas, Aleksandras Petrovičius, Šarūnas Jasikevičius, Txus Vidorreta, Fotis Katsikaris, Dainius Adomaitis bei Kazys Maksvytis.
Kokį šalia šoninės linijos su kostiumu ir derinių lenta rankose išvysime R.Seibutį?
„Dabar būtų lengva sakyti, jog būsiu vienoks ar kitoks. Turbūt tik esant toje situacijoje išsigrynins, koks tu iš tikrųjų esi. Labai džiaugiuosi, jog būtent dabar, jau po krepšininko karjeros, tęsiu mokslus. Iš kito kampo galiu matyti, kas ir kaip, – mintimis dalijosi R.Seibutis. – Būdamas žaidėju nori ar nenori informaciją atsirenki, bet teorinės žinios, kaip sporto psichologija ir biomechanika, yra svarbu, nors žaisdamas apie tai per daug negalvodavau. Pasikartosiu, bet laikas parodys, koks esu treneris. Kaip žaidėjas buvau vienoks, gyvenime – kitoks, o kaip elgsiuosi trenerio batuose, aš dar nežinau. Visų pirma, tikiuosi, kad pavyks būti treneriu.“
Pirmąjį krikštą trenerio vaidmenyje jau turėjo. Palangos miesto savivaldybės tarybos nariai prieš savaitę turėjo oficialias rungtynes prieš Seimo narius, o treneriu šioje dvikovoje būti pakvietė NKL klubo Palangos „Kuršiai“ vieną iš savininkų R.Seibutį.
„Iš pradžių buvo keista, – sakė ilgametis rinktinės žaidėjas. – Žaisdamas pats galvojau, ar galėčiau būti treneriu. Per visą karjerą turėjau įvairių charakterių ir savybių trenerių. Nori ar nenori susidėlioji mintis, kaip tu elgtumeisi tam tikroje situacijoje. Aišku, taip būdavo ne kiekvieną kartą. Tekdavo būti ir vaikų bei suaugusių stovyklose. Tekdavo treniruoti, taigi kažkokį suvokimą vis tiek turiu.“
Visa 15min laida „PIKERNOLAS“ su Renaldu Seibučiu:
