1994-aisiais Kauno „Žalgirio“ vairininku tapęs Jonas Kazlauskas po penkerių metų kėlė Eurolygos čempiono titulą, klubinė karjera jį dar vedė per Graikiją, Rusiją ir Kiniją, o su Lietuvos rinktine iš Panevėžio kilęs specialistas iškovojo tris medalius – Sidnėjaus olimpinių žaidynių bronzą ir Europos čempionato du sidabrus.
Pirmoje 15min pasakojimo dalyje J.Kazlauskas pasmerkė Rusijos agresiją prieš Ukrainą ir prisiminė laikotarpį Maskvos CSKA klube, antroje dalyje šis Lietuvos krepšinio protas pasisakė apie Šarūną Jasikevičių ir jo galimybes dirbti NBA bei Lietuvos rinktinėje.
NBA aplinkoje galėjo atsidurti ir pats J.Kazlauskas, tačiau ilgą laiką jį stabdė anglų kalba, kurios strategas pramoko tik per karjeros etapą Kinijoje.
Darbas šioje komunistinėje valstybėje J.Kazlauskui atnešė ne tik didžiausią karjeros uždarbį, bet ir įvairių gyvenimiškų ir profesijos priežasčių.
To galėjo nebūti, jei ne neaiški situacija Pirėjo „Olympiakos“.
„Visada susimąstau, kaip būtų pasikeitęs gyvenimas, jei būčiau likęs „Olympiakos“, – 15min kalbėjo J.Kazlauskas. – Pasirinkau Kiniją, nes nejaučiau, kad Pirėjuje kažkas stipriai keisis. Augantis projektas. Bet man dar prieš tariant „taip“ ar „ne“, vyko kova tarp Sokračio Kokkalio ir brolių Angelopoulosų. Nebuvo aišku, kaip viskas pasibaigs, nes S.Kokkalis (savininkas) buvo supykęs ant krepšinio federacijos, nes ji nedavė pinigų „Olympiakos“. Pasirinkau Kiniją. Po kokių trijų mėnesių S.Kokkalis atsisakė klubo, jį nusipirko Angelopoulosai, o „Olympiakos“ šovė į viršų. Jei jų sprendimas būtų buvęs atliktas anksčiau, galbūt viskas būtų buvę kitaip.“
J.Kazlauskas savo trofėjų lentynoje turi daugybę garbingų apdovanojimų, bet didžiausią įspūdį jam daro žmonių minia, pasitikusi iš Miuncheno grįžtantį Europos čempioną „Žalgirį“.
„Iš viso to žygio didžiausias mano prisiminimas yra, kai iš oro uosto važiavome atgal į Kauną. Tiek žmonių, stovinčių pakelėse ir mojuojančių mums! Ten nebuvo vietos stovėti šalia. Aš niekada šito neužmiršiu“, – sakė J.Kazlauskas, papasakojęs apie Lietuvos flagmano subyrėjimo priežastis jau kitame sezone.
15min portale – pokalbis su Jonu Kazlausku apie titulais nupuoštą ir vingiuotą karjerą – nuo olimpinio projekto Kinijoje iki Eurolygos titulo su „Žalgiriu“.
– 1999-aisiais Eurolygoje triumfavote su turnyro debiutantu Kauno „Žagiriu“. Ar šių laikų krepšinyje mažo biudžeto klubui laimėti tokį trofėjų įmanoma?
– Sudėtinga. Paprasčiausiai sunku įsigyti žaidėjus, kurie galėtų laimėti. Kainos labai išaugo. Ir išaugo kainos lietuvių krepšininkų. Jeigu prisimintume, kokios buvo kainos žaidėjų, kai laimėjome Eurolygą, ir kokios kainos pasidarė po to, kai laimėjome ir jie išvažiavo... Kai kurių žaidėjų algos šoko ir dešimt kartų.
– Galbūt „Žalgiris“ į viršų šaus artėjančią vasarą, jei Eurolygoje nebeliks kainas mėgstančių sukelti Rusijos klubų, o žaidėjų pasiūla stipriai išaugs?
– Prisiminkite, jog yra ir daugiau galingų klubų Europoje. „Barcelona“ su „Real“ nenusileidžia pagal biudžetą CSKA. Arba „Anadolu Efes“, „Fenerbahče“... Kartais dar būdavo „Panathinaikos“ ar „Olympiakos“, kaip kuriais metais ir kokie rėmėjai pasijungia. O dar „Maccabi“. Tai Izraelio politika, kaip ir CSKA.
Taip, rinka bus kitokia, tai faktas, bet kad šį klausimą visiškai išspręs, tai taip nebus.
– Ar „Žalgirio“ triumfas Eurolygoje subrendo per keletą darbo metų?
– Mes užaugome kartu. Ir aš, kaip treneris, ir žaidėjai. Mes augome kartu šešerius metus. 1998-aisiais iškovojome Saportos taurę, o 1997-aisiais irgi beldėmės į duris. Tik dėl nelaimingo atsitiktinumo nepatekome į Eurolygą, bet mes brendome vis labiau ir labiau.
Reikėjo tik kelių legionierių, jog mums padėtų.
– Kaip tuo metu vykdavo užsieniečių paieškos?
– Sudėtinga buvo, ypač pradžioje. Aš pradėjau dirbti „Žalgiryje“ 1994-aisiais metais, spėjau prisižiūrėti tokių užsieniečių... Kažkas visą sezoną čia atvažiavęs dirbo taksistu, kažkas traumą gydėsi ir sakė, kad tuoj pasveiks bei važiuos atgal į NBA. Svajoja apie NBA, bet pasigauna kamuolį ties vidurio linija ir bėga nesumušęs jo į žemę (juokiasi).
Ieškodami legionierių, žiūrėdavome daug vaizdajuosčių. Dabar daug agentų dirba, kai tuo metu jų nebuvo. Viskas keičiasi taip greitai, jog spėk domėtis ir būk pasirengęs suspėti. Jei kas būtų pasakęs 1994-aisiais, kad taip laisvai keliausime po pasaulį, taip laisvai įsileis NBA, žiūrėsi jų rungtynes ir bendrausi... Tuo metu viskas buvo labai sudėtinga. Dabar agentai, skautai, fizinio pasirengimo treneriai ir treneriai važinėja po visą pasaulį, renka žaidėjus ir juos treniruoja. Viskas yra labai prieinama, tik naudokis tuo.
– Kas tuo metu būdavo tarpininkai?
– Arūnas Pakula pagelbėdavo, nes mokėdavo kalbas ir būdavo paprasčiau. Pradžioje atvykę legionieriai nežinojo, kas yra ir kur yra ta Lietuva. Lygiai taip pat buvo Kinijoje 2004-aisiais. Mačiau, kokie buvo pirmieji legionieriai ir ten. Būdavo tokių, kur iš 10 baudų galėdavo įmesti dvi ar vieną. Vėliau, kai pradėjo važiuoti buvusios NBA žvaigždės ar vis dar galintys NBA žaisti krepšininkai, viskas pasikeitė.
Kinijoje sezonas trukdavo tris mėnesius, tad turėjome sezonų, kai aštuoni žaidėjai po to vykdavo į NBA pabaigti sezono ten. Įsivaizduokite, kokio lygio tuomet buvo tie žaidėjai.
– Čempionų titulu pažymėtą sezoną pataikėte su visais trimis legionieriais – Tyusu Edney, Anthony Bowie ir Jiri Zideku.
– Tai buvo didelė Šabtajaus Kalmanovičiaus (savininko) įtaka. Nenuvertinkime jo komunikabilumo, bendravimo su agentais ir ieškojimo. Jis dar norėjo ketvirto užsieniečio, galvojo, kad būsime per silpni ir nepajėgsime kautis, todėl reikia stiprintis.
Kadangi mačiau augantį gerą būrį lietuvių, kurie kilo, buvo gabūs ir perspektyvūs, užprotestavau, kad legionierių bus per daug. Reikia su savais pažaisti ir juos apšaudyti.
– Ar tais laikais legionieriai lengvai adaptuodavosi Kaune ir lietuviškoje „Žalgirio“ rūbinėje?
– Labai sunku adaptuotis nebuvo, kadangi prieš tai buvo irgi neblogi užsieniečiai. Franjo Arapovičius mokė jaunimą savo patarimais ir viskuo kitu. Ir pats klubas subrendęs buvo, žinojo, ko reikia ir kur tuos legionierius apgyvendinti. Jau buvo praėjęs kažkoks laikas ir buvo su daug kuo susidurta. Galvoju, kad ir pati situacija klube buvo dėkinga – Europos taurės, visi susidraugavę, gera nuotaika ir gera atmosfera. Nemanau, kad jiems buvo sunku.
– 1999-ųjų sezoną pradėjote pralaimėjimu Stambulo „Fenerbahče“ su Mahmoudu Abdul-Raufu priešakyje, bet tuomet užsikūrė ir šlavėte visus iš eilės. Kada patikėjote, jog galite pasiekti tikrai daug?
– Dvikovos tarp Mahmoudo Abdul-Raufu ir Tyuso Edney man ilgai įstrigo atmintyje. Kaip žmogus viename kvadratiniame metre gali nusimesti nuo savęs gynėjus, laisvas pašokti, išmesti... Tie judesiai, apgaulingi ir natūralūs, buvo kažkas tokio. Įspūdis buvo. „Fenerbahče“ buvo žvaigždžių komanda.
Mes kiekvienose rungtynėse kažko pasimokydavome ir žaisdavome vis geriau ir geriau. Kai patekome į ketveriukę, įtampos nebebuvo ir žaidėme laisvai. Tai buvo mūsų pagrindinis privalumas, nes ir taip jau buvome pasiekę labai daug. O kai laimi pusfinalį, esi išvis ant sparnų.
Iš viso to žygio didžiausias mano prisiminimas yra, kai iš oro uosto važiavome atgal į Kauną. Tiek žmonių, stovinčių pakelėse ir mojuojančių mums! Ten nebuvo vietos stovėti šalia. Aš niekada šito neužmiršiu.
– Ar „Žalgirio“ katastrofa kitame sezone, kai žaidėjų kainos su Eurolygos titulu taip stipriai šovė į viršų, buvo neišvengiama?
– Kai tavo komandą palieki šeši ar septyni žaidėjai, aišku, kad reikia laiko, jog kažką sulipdytum. Įžaidėją vietoje Tyuso gavome ne tą, kurio norėjome. Nenoriu gilintis, bet galiu drąsiai pasakyti, jog pirmoji griūtis prasidėjo nuo mūsų šeimininkų, kai jie susipyko tarpusavyje ir nepasidalino. Anksčiau visada rinkdavomės, kalbėdavomės, apsitardavome, išklausydavome vienas kito ir priimdavome sprendimą. Kai tai pasibaigė, prasidėjo „Žalgirio“ griūtis.
Sukurti yra labai sudėtinga. Ir dabartiniai klubai kai kurie galėtų to pasimokyti. Metai iš metų lipdai, prie vieno žaidėjo pridedi kitą... Geras žaidėjas nebūtinai reiškia, kad bus naudingas komandai. Tai didelis darbas. O viską sugriauti gali labai greitai.
– „Žalgirį“ palikote 2000-aisiais ir taip niekada ir negrįžote.
– Minčių grįžti niekada ir nebuvo. Nebuvo tokių kontaktų. Kai išėjau, aš palaikiau Šabtajaus pusę, sakiau, jog jis teisus. Tie, kurie liko, buvo kitoje pusėje. Išėjau, kai baigėsi mano kontraktas. Negaliu sakyti, kad mes visą laiką bučiavomės. Taip nebuvo.
– Eurolygoje iš viso dirbote penkis sezonus, nors galėjote kur kas daugiau. Ar nebuvo ambicijų Eurolygoje įrodyti kažką daugiau?
– Pirmiausia pasirašiau su Kinijos rinktine, tapau Delo Harriso asistentu Atėnų olimpinėse žaidynėse. Kinai pasakė, kad liks tik vienas iš mūsų dviejų. Ir ilgai tylėjo su atsakymu, tad spalio mėnesį pasirašiau su Pirėjo „Olympiakos“. Kinai klausė, kodėl taip pasielgiau? Galvojau, jog pasirinks Delą Harrisą, nes NBA ir visa kita... Greičiausiai bus jis. Per daug svajonių nedėjau, tad susitariau su „Olympiakos“.
Kinai pasakė, jog omenyje turėjo mane. Prašė, kad prisijungčiau vasarą. Dvejus metus vis kažkur vėluodavau – iš „Olympiakos“ vykdavau tiesiai į Kiniją ir atvirkščiai. Kinai truputį mane apgavo, nepasakė, kad žiemą vyksta Azijos žaidynės ir ten irgi yra reikalingas treneris. Jie nesutiko, kad toliau dirbčiau „Olympiakos“. Mano santykiai su „Olympiakos“ buvo geri, kadangi iš devintos vietos pakilome į antrą, o finale pralaimėjome „Panathinaikos“. Trijų milijonų eurų biudžetas prieš dvidešimt.
Klubas norėjo, kad pasilikčiau, tačiau kinai neleido. Kinijos kontraktas buvo garantinis, o klube vieną dieną gali būti ponu, kitą... Pasirinkau Kiniją, saugesnį variantą. Ten iš viso išdirbau aštuonis sezonus.
– Žvelgiant į metinį atlygį, kuris jūsų darbas buvo geriausiai apmokamas – Kinija ar CSKA?
– Kinijoje aš uždirbau daugiau.
– Pekino olimpinės žaidynės, turnyro šeimininkė Kinija ir aukštumoje buvęs Yao Mingas... Kiek buvo garbė sulaukti kvietimo į tokį projektą?
– Kinijos tuometis prezidentas ir premjeras buvo mano treniruotėje. Dėmesys buvo labai didelis. Atsakomybė didžiulė. Kinai patys dabar kalba, kad tuomet pasiekė tokias aukštumas, kokių dabar nėra.
Olimpinėse žaidynėse ir pasaulio čempionate turėjome pergalių prieš Slovėniją, Vokietiją su Dirku Nowitzkiu ir Chrisu Kamanu. Nekalbu apie pergales prieš Puerto Riką. Mes pralaimėjome prieš Ispaniją su Gasoliais tik per pratęsimą, kada turėjome laimėtas rungtynes. Mūsų daug kas bijojo.
Galiu pasigirti, kad po to laiko, kai 2008-aisiais palikau rinktinę, kinai olimpinėse žaidynėse ir pasaulio čempionate nelaimėjo nė vienerių rungtynių (aut. past. – 2010-ųjų ir 2019-ųjų pasaulio čempionatuose laimėjo prieš Dramblio Kaulo Kranto atstovus).
– Tai tikriausiai lėmė ir jūsų, ir Yao Mingo faktorius?
– Bet mes ir be Yao laimėdavome. Tarkime, jo neišleisdavo į Azijos žaidynes, o komandos, kurios pasistiprindavo NBA žaidėjais, būdavo pakankamai stiprios. Kad jūs suprastumėte, kai žaidėme prieš Kuveitą, jų rinktinėje buvo tik vienas vietinis žaidėjas.
– Ką jūsų treniruotėse veikdavo Kinijos prezidentas ir premjeras?
– Jie buvo prieš olimpines žaidynes. Mus įleido į salę aštuntą valandą, šunys viską patikrino ir iki 11 valandos gulėjome ant čiužinių. Atvyko prezidentas, palakstėme gal 15 ar 10 minučių, kažką pademonstravome. Tuomet trumpai pasikalbėjome, kaip ruošiamės olimpinėms žaidynėms. Pajuokavome, sakė, kad pirmas mačas bus su amerikiečiais, o George'as Bushas paprašė bilietų, nes negali patekti. Sveikas humoras.
– Kaip reaguodavo vietiniai, jog Kinijos ar Graikijos rinktinei vadovauja užsienietis treneris?
– Jei pasakyčiau, kad nepavydi ar kažko nėra užnugaryje, bus neteisybė. Žinoma, kad daug kas nori užimti tą postą. Kaip ir visur vyksta kažkokia kova. Kas gerai buvo, tai kad nesupratau kalbos – nei kinų, nei graikų. Nereikėjo reaguoti.
Kai pasirašiau su „Olympiakos“, man pasakė: Graikijoje kasdien išeina 15 ar 16 sporto laikraščių. Kokie penki tave girs, nes jie yra palankūs „Olympiakos“. Jie tave ant rankų nešios ir rašys nebūtus dalykus. Kokie penki tave sudirbinės, nes bus „Panathinaikos“ pusėje. Tu jiems būsi pats blogiausias. O tiesa būdavo kažkur per vidurį.
Jei žinotumėte, kiek Graikijoje pasirodė interviu, kurių aš nedaviau... Jie prirašydavo visokiausių nesąmonių. Bet kariauti su tuo nebuvo nei laiko, nei noro.
– Kuo darbas Kinijoje dar buvo išskirtinis?
– Kitas pasaulis. Gyvenimo sąlygos – labai geros. Darbo sąlygos – nuostabios. Treniruokliai, salės... Dar paieškoti reiktų. Kai pirmą kartą atėjome su Alvydu Pazdrazdžiu ir radome apdulkėjusius treniruoklius, nors jie buvo nauji... Kinai iš mūsų mokėsi ir buvo patenkinti. Europoje, kur krepšinis yra aukščiau, daug kas priklauso nuo politikos – kaip tu sugebėsi pateikti, kad tau reikalingas tas žaidėjas, tuomet derini su vadovybe, su viršumi. Kinijoje panašiai kaip ir Lietuvoje – ką turi, tą treniruoji, nes kitų nėra.
– Jūsų misija Kinijoje buvo ne tik rezultatai olimpiniame cikle, bet ir apskritai pakelti šios šalies krepšinį. Tačiau jis ligi šiol nekyla, nors pinigų investuojama daug, o krepšinio populiarumas ten yra milžiniškas. Ar dienos pabaigoje atsimušame į fiziologinius dalykus?
– Ne visiškai taip. Galvoju, kad viskas pas juos vyksta ir greitai, ir lėtai. Sakykime, krepšinio federacijos viceprezidentas po pirmo mano sezono paprašė, kad išvardinčiau, ką jiems reikia pakeisti, jog greičiau tobulėtų. Surašiau gal 30 punktų. Grįžau kitais metais, bet nelabai kas buvo pakeista. Baigėsi sezonas, o man sako, kad atsiųsčiau sąrašą, ką jiems reikia pakeisti. Aš pridėjau dar papildomų punktų ir padaviau. Kai po trečio sezono manęs vėl to paties paprašė, sakiau išsitraukti iš stalčiaus ir pažiūrėti.
Įsivaizduokite, rinktinė per metus dirbdavo šešis mėnesius, kai klubinis čempionatas vykdavo tris. Pasakiau, jog reikia ilginti pirmenybių trukmę, nes ten auga žaidėjai, o rinktinės laikas privalo būti trumpesnis. Jie pradėjo kažką keisti.
– Kaip Kinija pasikeitė po Jono Kazlausko?
– Po manęs daug kas pasikeitė. Kinija yra tokia rinka, kurioje amerikiečiai nori būti ir žaisti. Vienu metu suskaičiavau, jog Kinijos čempionate dirba devyni treneriai, kurie yra buvę nacionalinių rinktinių vyriausiaisiais treneriais. Devyni! Dabartinis Australijos rinktinės vyr. treneris (Brianas Goorjianas) Kinijoje išdirbo gal keturis, penkis ar šešis sezonus. Kinijoje dar tuomet dirbo Slovėnijos, Ispanijos, Vokietijos rinktinių strategai.
Kinai dar siūlė man sugrįžti, bet pasakiau ačiū.
– Ką manote apie Lietuvos ir Kinijos konfliktą?
– Turiu savo nuomonę. Man labai patiko Valdo Adamkaus pasisakymas. Kas yra dabar didžiausios jėgos pasaulyje? Turime šalia Rusiją, kuri mums yra Nr.1, o dar bandome save prieš Kiniją.
Taip, mes esame teisūs, bet turime mokėti laviruoti.
– Kaip kinai žiūri į karą Ukrainoje?
– Galvoju, kad žiūri blogai. Jie galėtų stipriau palaikyti Ukrainą, tada viskas greičiau spręstųsi. Deja, yra atvirkščiai. Bet apie situaciją aš sprendžiu iš spaudos. Tiesiogiai apie tai kalbėti neteko. Jie vis tiek nekalbės ir nesakys, kaip yra iš tikrųjų.
– Steponas Kairys kadaise yra gražiai pasakęs, kad vis dar sapnuoja, kaip treniruoja, vadinasi, treneris viduje vis dar yra gyvas. Ar jums tokių momentų nepasitaiko?
– Ne, taip nebūna. Kai baigiau žaisti krepšinį, sapnuodavau, kad vis dar žaidžiu. Dabar turiu daug užsiėmimų. Aš mažai prisidėjau prie dukrų auklėjimo, tad anūkai man yra šventa. Du iš jų lanko krepšinį, tad einu ir stebiu rungtynes. Vyriausiai anūkei, kuri žaidžia krepšinį, yra 13 metų. Kitam anūkui, kuris yra antras pagal amžių – 10 metų. O kiti anūkai yra dar mažesni.
– Ar karjeroje buvo pasiūlymas, kurio gailėjotės atmetęs?
– Visada susimąstau, kaip būtų pasikeitęs gyvenimas, jei būčiau likęs „Olympiakos“. Augantis projektas. Bet man dar prieš tariant „taip“ ar „ne“, vyko kova tarp Sokračio Kokkalio ir brolių Angelopoulosų. Nebuvo aišku, kaip viskas pasibaigs, nes S.Kokkalis (savininkas) buvo supykęs ant krepšinio federacijos, nes ji nedavė pinigų „Olympiakos“. Pasirinkau Kiniją, nes nejaučiau, kad Pirėjuje kažkas stipriai pasikeis. Bet po kokių trijų mėnesių S.Kokkalis atsisakė klubo, jį nusipirko Angelopoulosai, o „Olympiakos“ šovė į viršų.
Jei sprendimas būtų buvęs atliktas anksčiau, galbūt viskas būtų buvę kitaip.
– Ar kada buvo variantų dirbti NBA aplinkoje?
– Kinija yra labai svarbi NBA. Kai dirbau Kinijoje, galėjau būti kažkur asistentu NBA. Būtų priėmę. Bet man netinka variantas, kad tave priima dėl to, jog esi Kinijos rinktinės vyr. treneris, o ne tiesiog tinkamas treneris.
NBA yra atskiras pasaulis. Jie per tamsius akinius nelabai toli mato. Dabar jie pradeda domėtis užsieniečiais, nes NBA žaidžia jau labai daug ne amerikiečių žaidėjų, kurie pradeda dominuoti. Tais laikais požiūris buvo kitoks.
– O ar buvo ambicijų save kada išbandyti NBA?
– Ne. Aš mokykloje ir universitete mokiausi vokiečių kalbą. Jei atvirai, mano anglų kalbos žinios yra iš gatvės, kiek gyvenimas privertė vėliau išmokti, tiek išmokau. O privertė, kai man buvo jau 50 metų ir jau turėjau važiuoti į Kiniją. Galvojau, kad ten bus vertėjas iš rusų kalbos, bet buvo iš anglų, tad teko samdytis mokytoją.
Teisingai, nes krepšinyje pagrindas yra anglų.
Pradžioje buvo labai sunku, kai kalbėti normaliai nemoki ir kažką švebeldžiuoji. Mokiausi, užsirašinėjau žodžius, kurių nemokėjau, ir kartojau juos. Dar turiu namuose storą sąsiuvinį su tais žodžiais. Pirkau žodynus ir kitus dalykus, bet taip laisvai, kaip aukštąsias mokyklas dabar baigęs jaunimas kalba, aš nekalbu. Aš galiu taip kalbėti rusiškai, nes to mus mokė mokykloje. Taip, galiu žiūrėti anglų kalba filmus, galiu kalbėti, bendrauti ir krepšinio treniruotes vesti. Tarkime, Rusijoje ar „Olympiakos“ viskas buvo anglų kalba. Bet anglų kalba mane visada stabdė.
Jei nori būti NBA, turi laisvai rašyti ir žymiai lengviau bendrauti. Prisimenu, kai 2000-aisiais metais po Sidnėjaus olimpinių žaidynių mane pasikvietė į NBA, kad parodytų viską iš vidaus. Keliavau virš mėnesio, dalyvavau treniruotėse, skraidžiau su jais. Buvo pora rungtynių, kai sėdėjau antroje eilėje, kadangi pirmoje pagal taisykles sėdi tik keturi treneriai. Buvau pasitarimuose. Kai per minutės pertraukėlę jie stodavosi, aš irgi tą darydavau. Buvo labai įdomu. Tuo pačiu mokiausi ir anglų kalbą.
Pamenu viešbutyje einu pusryčiauti, ten sėdi vienas vyrukas, pakelia į mane akis ir sako: „moooo“. Aš išsigandęs galvoju, ką tai reiškia? Antras rytas – jis vėl mane pamatęs sako: „moooo“. Visiškai nemokėjau anglų kalbos. Pasirodo, jis rodo savo tingumą ir tingi pasakyti „good morning“ (labas rytas).
– Kiek karjeros pradžioje jus stabdė ribotos anglų kalbos žinios?
– Dar kai dirbau Vilniaus „Lietuvos ryte“, buvo atvažiavę kinai ir kvietė, bet atsisakiau du kartus. Bet kai baigėsi draugystė su „Lietuvos rytu“, o kinai atvažiavo trečią kartą, pagalvojau, kodėl man nevažiuoti?
Dviem mėnesiams iki išvažiavimo supratau, kad man reikės anglų kalbos. Susiradau mokytoją, kuri pas mane ateidavo kartą per savaitę. Turėjau 4 ar 6 pamokas ir išvažiavau į Kiniją.
– Ar sutinkate, jog nacionalinių rinktinių vyr. trenerio postų prestižas šiuo metu yra kritęs, apie ką buvo pasisakę kiti specialistai?
– Žiūrėkite, visi žmonės nori dirbti ir nori užsidirbti, garantuoti gyvenimą sau ir savo šeimai. Aš ne kartą sakiau, jog yra nesąmonė, jog geriausi žaidėjai nežaidžia už rinktinę. Kai kurie net neturi tokio šanso, nes rinktinė iškrenta anksčiau laiko, o jie negali prisijungti. Ar tai įsivaizduotumėte futbole? Galvoju, kad protingi žmonės kažkada nusilauš ragus, nusimes ambicijas ir išspręs šį klausimą.
Mes jau seniai apie tai kalbėjome, jog reikėtų suderinti žaidėjų tvarkaraštį ir atsižvelgti į žaidėjus. Kiek pasiima klubai, kiek duodame rinktinei ir kiek žaidėjai turi poilsio. Pradėkime nuo to. Kai šis klausimas bus suderintas, tuomet galėsime dėlioti tvarkaraštį. Jei futbole pasiteisino langų sistema, ji nebūtinai pasiteisins krepšinyje. Pasakymas, kad Filipinuose krepšinis mylimas, ten daug žaidžia... Galvoju, kad reikia žiūrėti į geriausius ir į vedančiuosius. Ar jiems tai tinka? Taip, mes turime užsiimti ir populiarinimu.
– Galbūt turėtų būti padidintas nacionalinės rinktinės trenerio uždarbis, kuris nėra pasikeitęs nuo Antano Sireikos laikų?
– Aš visada sakydavau, kad mes nesame labai turtinga šalis, atlyginimai nebus tokie, kaip pačiose turtingiausiose. Jei pradėsime lyginti federacijų pinigus – Kinijos, Ispanijos, Amerikos... Taip nebus. Bet kad kažkiek prestižas turėtų būti, tai taip. Kažkas sako, kad treneris uždirbo rinktinėje tiek, bet kai lygini su kitomis rinktinėmis ar klubais, tai skiriasi kaip diena ir naktis.
– Ar treneris turėtų atskirti darbus klube ir rinktinėje?
– Aš šešerius metus išdirbau „Žalgiryje“ ir penkerius metus dirbau rinktinėje. Būdavo taip, kad kai baigi sezoną, turi savaitę ar dvi pasiruošti rinktinei, o tada prasideda rinktinė. Baigdavosi rinktinė, savaitė ar dvi ir prasideda „Žalgirio“ sezonas. Po penkių sezonų Sabas sakė imti raktus nuo namų Ispanijoje ir važiuoti pailsėti, nes susikalbėti nebeįmanoma.
– Mantas Kalnietis baigė karjerą, bet sužibėjo Rokas Jokubaitis. Kiek džiugina šio įžaidėjo progresas Barselonoje?
– Labai džiugina. Aš buvau vienas tų, kuris abejojo jo pasirinkimu – ar jis tokioje komandoje nepranyks, kaip daugelis jaunų talentingų pranyksta. Rokas įrodė, kad pasirinkimas buvo teisingas. Jis eina labai geru ir tvirtu keliu.
– Kaip vertinate dabartinės Lietuvos rinktinės perspektyvas?
– Mes visada neturėsime tokių žvaigždžių kaip Sabonis, Marčiulionis, Jasikevičius ar Šiškauskas. Mes esame maža tauta. Visada bus duobių ir duobelių. Bet turime kalbėti, analizuoti, priimti sprendimus, daryti išvadas. Viskas priklauso nuo sporto mokyklų, o tuomet – nuo agentų, tėvų ir pasirinkimų, nes nuo 17 iki 23 yra labai svarbus amžius. Ką ir kur pasirinkai, ar gauni žaisti ir kaip tobulėji? Vienas gali atrodyti labai perspektyvus, bet dėl kažko netampa. Jei netampa dėl blogo pasirinkimo, tuomet gaila. Mes nesame tokie dideli, kad galėtume lengvai iššvaistyti talentus. Kiekvienas perliukas yra labai svarbus.
– Ar tikite jog ši rinktinė gali iškovoti medalius Europos čempionate?
– Mes visada tikime. Visada yra viltis. Tik jie parodys, ar galima, ar ne.
– Bręsta Gedimino Žiemelio naujas klubas. Ar tai bus geras dalykas Lietuvos krepšiniui?
– Visada gerai, kai yra konkurencija. Ir pinigų bus daug. Bet jiems reikia tą klubą užsiauginti, spragtelėjus pirštais nieko nebus. Man patinka, kai yra vizija, yra lipdoma, yra detalės ir yra žiūrima į priekį. Kartais nėra sudėtinga gerai, laisvai ir lengvai žaisti. Bet žaisti sunkias rungtynes, kai tave slegia įtampa, kai tau reikia laimėti ir negali atsitraukti, yra sudėtinga. Tai gali padaryti tik stiprūs klubai ir dideli žaidėjai.
– Ar „Rytas“ išgyvens prie naujo klubo?
– Ne man šis klausimas, o „Rytui“ turėtų būti. Jei bijai konkurencijos, turi pasirinkti kitą specialybę.
Nesuprantu kalbų, kai reikia motyvuoti žaidėją. Vieną dieną reikia motyvuoti, antrą dieną, trečią dieną... Jopapa! Moka didelę algą, bet kasdien reikia motyvuoti? Dar nunešti iki salės ir išmankštinti? Įsivaizduoju, kad iš dešimties rungtynių aštuonerias žaidėjas turi žaisti maksimaliai pats, viename mače kažkas jam gali nepavykti, o viename užmotyvuoja treneris. Taip būtų teisinga. Bet kai reikia motyvuoti aštuonis kartus iš dešimt, tada reikia keisti specialybę.
– Lietuvos krepšinio federacijos prezidento rinkimuose buvote Roberto Javtoko komandoje. Laimėti nepavyko. Galbūt pritrūko didesnio jūsų įsitraukimo?
– Atvažiavo Robertas vieną ir antrą kartą, mes pakalbėjome. Jis turėjo viziją, norėjo padėti tam ir tam. Galvoju, kad jo vizija buvo teisinga. Nežinau per daugiausiai kitų vizijų. Todėl ėjau su juo, rėmiau jį, sakiau, kad kiek galėsiu, tiek padėsiu. Bet laimėjo kiti. Negaliu kažko pasakyti. Išsirinko, tai išsirinko. Viskas baigta. Jie turi įrodyti, kad juos išsirinko teisingai.
Aš buvau sočiai įsitraukęs, kiek tik galėjau. Į paskutinį posėdį mes net negalėjome užeiti. Taip buvo organizuota. Galėjo būti tik balsuojantys ir federacija.
– Kiek reikia laiko tinkamai įvertinti šios federacijos darbus?
– Ciklas praeis ir matysime, kas ten vyksta. Viską lemia nebūtinai rinktinių rezultatai. Kokia yra vizija, kokios idėjos, kas pasikeitė.
– Sakote, kad visam laikui atsisveikinote su trenerio darbu. Bet ar kokioje pozicijoje krepšinio srityje jus dar galėsime išvysti ateityje?
– Būčiau Robertui padėjęs kai kuriais klausimais, kuriuos suprantu. Aš dešimt metų išdirbau krepšinio mokykloje – ir vadovu, ir treneriu. Su jaunių rinktinėmis buvau penkerius metus. Žinau problemas. Vyrų rinktinę treniravau apie dešimt metų. Dar „Žalgirį“ ir „Rytą“. Tikrai turiu kažkokią patirtį, jau nekalbant apie darbus užsienyje. Galėjau iš šono patarti kažką, pasakyti, kaip atrodo ir kas yra.
Dabartinė federacija turi savo viziją, savo žmones, kuriais pasitiki ir kurie jam pataria, dirba. Jie bendrauja.
