„Tai buvo emocijų dušas“, – neįtikėtiną virsmą 2011 metų pavasarį apibūdino Rimantas Kaukėnas.
Jis ir Kšištofas Lavrinovičius atstovavo Sienos „Montepaschi“ klubui, kai jie buvo sudaužyti 41:89 Pirėjuje „Olympiakos“ komandos.
Graikijos klubas buvo nepaprastai galingas tais metais – Vassilis Spanoulis spindėjo ryškiai, jį supo patyrę žaidėjai Theodoras Papaloukas, Rado Nesterovičius, Ioannis Bourousis, Yotaamas Halperinas, o savo vaidmenis turėjo ir Vilniaus „Ryto“ sirgaliams gerai pažįstami Matthew Nielsenas ir Loukas Mavrokefalidis. Dryžuotųjų komandai vadovavo Duško Ivkovičius, kuriam diriguojant „Olympiakos“ 2012 metais tapo Eurolygos čempionu, o 2013 metais su kitu treneriu pakartojo auksinį triumfą.
Tuo tarpu Sienos komanda 2011 metų kovo mėnesį tik rinkosi iš palatų.
„Padėtis buvo nepaprasta – aš sugrįžau po artroskopinės menisko operacijos, Bo McCallebbas ir dar kažkuris mūsiškių irgi grįžo po traumos – tada Pirėjuje mes visiškai nepataikėme, nesuvirškinome apie varžovus gautos informacijos ir galiausiai gavome tiek, kad maža nepasirodė.
Tokio antausio aš nesu gavęs per visą ilgą savo karjerą“, – pripažino R.Kaukėnas.
K.Lavrinovičius tą sezoną žaidė bene geriausią krepšinį per savo karjerą. Jis ir pirmajame mače Pirėjuje įmetė 12 taškų, bet varžovų skeltas 48 taškų antausis zvimbė ilgai.
„Panašiai, kaip „Žalgiriui“ antradienį, – tada mums irgi niekas nesiklijavo. Žaidimas visiškai nėjo“, – prisiminė K.Lavrinovičius.
Laiko prisikelti beveik nebuvo. Reikėjo kažko imtis greitai. „Montepaschi“ vyrai nusprendė „luptis“.
„Po pirmojo mačo sekė susirinkimas su treneriu, susirinkimas tarpusavyje, video peržiūra, o tada – „lupimosi“ treniruotė, – pasakojo R.Kaukėnas. – Tai buvo pratybos, per kurias treneriai leido kautis taip, tarsi tai būtų regbis – mes žaidėme tarpusavyje nefiksuojant jokių pražangų, nebuvo jokių skundų ar pasiteisinimų.
Po tokių pratybų į antrąjį mačą jau žengėme kautis kitaip. Nė sekundės atsipalaidavimo, kova dėl kiekvieno kamuolio – visi suvokė, kad galime išlikti tik taip.“
„Mūsų ambicijos buvo užgautos – tikrai buvo gėda, – pabrėžė ir K.Lavrinovičius. – Tos dvi dienos iki antrųjų rungtynių buvo sunkios – mačiau vyrų veidus ir kaip visi išgyveno.
Mums pavyko paversti gėdą į sportinį pyktį. Mes susitelkėme į vieną kumštį, pradėjome žaisti komandiškai. O „Olympiakos“ turbūt pradėjo galvoti, kad serija gali būti lengva.“
Tais laikais Simone Pianigiani treniruojama ekipa turėjo tikrai kovingą branduolį: Nikos Zisis, Bo McCallebbas, R.Kaukėnas, Marko Jaričius, ketvirtfinalyje galingai sužaidė Malikas Hairstonas, gynybos specialistas Davidas Mossas, o priekinėje linijoje svarbiausią vaidmenį atliko K.Lavrinovičius, kuriam padėdavo Shaunas Stonerookas ir Milovanas Rakovičius.
Po nokdauno Sienos krepšininkai smogė tris atsakomuosius kirčius – 82:65, 81:72, 88:76. K.Lavrinovičiaus nuomone, svarbiausias buvo antrasis mačas, vykęs Pirėjuje.
„Sutaršėme visai gana dideliu skirtumu – taip tada jau jie gavo plaktuku per galvą. O grįžę į Italiją gana užtikrintai laimėjome dar dvejas rungtynes“, – kalbėjo K.Lavrinovičius.
Sienos krepšininkai laimėjo ketvirtfinalio seriją 3:1, eliminavę Graikijos klubą, o patekę į finalo ketvertą Barselonoje galiausiai užėmė trečią vietą, pakartoję klubo geriausią pasiekimą Europoje.
„Komanda buvo tikrai gera, tik galvose ne viskas iškart suveikė, – sakė R.Kaukėnas. – Atletiškumu ir gynyba mes primetėme savo žaidimą. Pradėjome spausti juos kone po visą aikštę.
Emociškai ir psichologiškai tai buvo pats didžiausias potyris.
Juk po pirmojo pralaimėjimo negalėjau nei miegoti, nei valgyti – buvo apėmusi tokia gėda, toks pažeminimas. O pasiekus trečiąją pergalę užplūdo toks emocinis pakilimas, kad galvojau, jog tą patį vakarą galėčiau žaisti dar trejas rungtynes.“
Šiuo metu Italijoje su šeima laiką leidžiantis R.Kaukėnas matė ir tai, kaip „Žalgirio“ vyrai nugarmėjo mače Stambule.
Tačiau lygus žaidimas pirmajame kėlinyje, buvusio krepšininko nuomone, yra vilties suteikiantis ženklas.
„Viskas slypi galvose. Jiems prireiks kitaip užsivesti, tikėti, būti pasirengusiam įvykdyti trenerio planą aikštėje, būti pasiruošusiems numirti aikštėje. Na, numirti gal geriau nereikia, – šyptelėjo jis. – Aš tikiu, kad „Žalgiris“ nepasiduos, nes šį sezoną jie ne kartą jau įrodė savo charakterį – tai, kaip jie žaidė šešeriose paskutinėse reguliariojo Eurolygos sezono rungtynėse, – prieš juos reikia nulenkti galvą.
Be to, reikia suvokti, kad serija yra ilga, ji trunka iki trijų pergalių, o taškų skirtumas juk nesiskaičiuoja.“
Tą patį akcentavo ir K.Lavrinovičius, kuris, kaip ir R.Kaukėnas, yra atstovavęs „Žalgiriui“ 2012-2014 metais. „Aš visiems iškart pasakiau – pamatysite, kitas rungtynes „Žalgiris“ sužais visiškai kitaip.
Nesvarbu pralaimi 33 ar 2 taškais. Kartais daugiau gauti gal net geriau, nes dabar „Žalgiris“ gaus papildomos motyvacijos. Svarbu nepasiduoti įtampai ir žaisti komandinį krepšinį“, – siūlė K.Lavrinovičius.
Jis ir R.Kaukėnas gerai pažįsta Šarūną Jasikevičių, su kuriuo daug metų kovėsi drauge Lietuvos rinktinėje. Abu įsitikinę, kad „Žalgirio“ treneris per trumpą laiką pakeis komandos veidą.
„Šaras viską žino, – sakė R.Kaukėnas. – Galiu drąsiai pasakyti, kad jis jau dabar yra vienas geriausių trenerių pasaulyje. Jis žino, ką tokiais momentais pasakyti, į ką atkreipti dėmesį, kam įspirti į užpakalį, nes pats per viską yra praėjęs ir ne kartą išgyvenęs tokias serijas. Viskas bus gerai.“