Pasaulio čempionatą lietuvai šiandien užbaigs rungtynėmis dėl 5-osios vietos su Latvijos komanda.
Vienu metu apie krepšininko karjeros pabaigą ir darbą banke galvojęs 30-metis 206 cm ūgio G.Maldūnas Filipinuose išgyvena tam tikrą svajonę ir teigia, kad yra patenkintas savo role komandoje.
– Įdomiau dirbti banke ar žaisti pasaulio čempionate? – prieš paskutiniąsias rungtynes žurnalistų buvo paklaustas krepšininkas.
– Atsakymas paprastas – čia daug smagiau. Tikrai džiaugiuosi, kad priėmiau sprendimą grįžti žaisti krepšinį.
– Ką labiausiai prisiminsi iš šio pasaulio čempionato?
– Tiesiog puikią atmosferą, buvo labai geri komandos draugai, treneriai, personalas. Tik geriausi atsiminimai. Visa emocija buvo puiki.
– Kaip vertini savo pasirodymą?
– Važiuodamas į čempionatą, nesitikėjau kalnų nuversti, nes mano pozicijoje turime Joną Valančiūną ir Donatą Motiejūną. Vis dėlto teko beveik visose rungtynėse žaisti, tuo džiaugiuosi. Treneriai davė galimybių, svarbiose atakose reikėjo apsiginti, įleisdavo mane. To tikėjausi, tą ir gavau. Viskas tvarkoje.
– Kas paliko didžiausią įspūdį pasaulio čempionate? Gal susitikimas su amerikiečiais?
– Didžiausią įspūdį paliko turbūt serbai. Jie neturėjo geriausių žaidėjų, didžiausių žvaigždžių, bet tas jų komandiškumas, kaip jie mus sudraskė ketvirtfinalyje... Visas tas susikaupimas, nugalėtojo mentalitetas... Nežinau, kas ten pas juos verda, bet jie metai po metų yra elite.
– Ar nustebino amerikiečių pralaimėjimas pusfinalyje?
– Gal kažkiek, bet tikrai nebuvo labai didelis nustebimas. Ir mes pažeidėme juos, ir vokiečiai, kurie nepralaimi ilgą laiką. Vokiečiai rodo puikų krepšinį, jie ir pernai gerai sužaidė Europos čempionate.
– Vokiečiai sakė, kad Lietuva jiems parodė pavyzdį, kaip įveikti amerikiečius. Ar matėsi, kad jie žaidžia panašiai?
– Žiūrėdami neanalizavome tiek jų žaidimo, bet mes tikrai parodėme, kaip juos atakuoti. Vokiečiai turi labai aukšto lygio žaidėjus, tad ir sugebėjo nugalėti. Ir mes, ir vokiečiai amerikiečiams įmetėme per 100 taškų, tai rodo, kad jų gynyba nėra ideali.
– Kaip čia bus, kad „pasaulio čempionai“ žais dėl bronzos? Ką apie tai manai?
– Noah Lylesas teisingai pasakė, visą pasaulį apskriejo ta frazė. Aš irgi nuo mažų dienų susimąstydavau, kai jie save vadindavo pasaulio čempionais. Niekas neneigia, kad geriausi pasaulio žaidėjai yra toje lygoje, bet tai ne pasaulio čempionai. Galės dabar dėl bronzos išsiaiškinti.
– Ar susigyvenai su ta mintimi, kad dalyvavai rungtynėse, kuriose Lietuva įveikė JAV?
– Viskas susigulės tikriausiai tik po keleto savaičių ar mėnesių. Dabar tik važiuojame ant tos emocijos. Gaila, kad nepavyks namo grįžti su medaliais, bet manau, kad suvienijome Lietuvą, visi užsivedę, patenkinti mūsų žaidimu, kova. Tikimės, kad baigsimės čempionatą tik su vienu pralaimėjimu.
Skaudžiausia, kad tas vienas pralaimėjimas buvo lemiamose rungtynėse, bet ką darysi? Sunku su tuo susigyventi. Jei būsime pralaimėję būsiems čempionams, tebūnie.
– Mintys turbūt jau sukasi ir apie kubinį sezoną. Kiek žaidimas rinktinėje pridės pasitikėjimo?
– Tikiuosi, kad pridės pasitikėjimo ir neateis emocinis nuovargis. Buvo geras čempoionatas, gerai žaidėme, aišku, pavojinga grįžti į sezono pradžią, kai esi emociškai išsikrovęs. Bet vis tiek Panevėžys yra mano širdyje, man komandoje bus penktas sezonas, esu pasiruošęs kovoti už savo miestą.
– Kiek bus smagu su latviais sužaisti dėl penktos vietos?
– Išeina tokia mini Baltijos taurė, nors prieš ketvirtfinalį tikėjomes sužaisti su jais finale. Bus smagu susitikti, vis tiek, galima sakyti, esame broliai. Susitinkame viešbutyje, smagiai pasikalbame. Tikiuosi, kad gerai užbaigsime čempionatą.
– Kuri pergalė sukelia daugiau emocijų – kai pirmą kartą istorijoje „Žalgiriui“ neleidote patekti į LKL finalą ar prieš JAV?
– Man asmeniškai pergalė prieš „Žalgirį“ gal buvo malonesnė. Laimėjome seriją, kas yra daug sunkiau, ir tą padarėme pirmą kartą Lietuvos istorijoje. Iki tol niekas nebuvo laimėjęs pusfinalio prieš „Žalgirį“. Prieš JAV lietuviams yra tekę laimėti, o laimėjimas prieš „Žalgirį“ – istorinis. Deja, abu baigėsi liūdnai – tada finale nelaimėjome ir dabar likome be medalių. Kartais geriau be istorinių pergalių.
