Praėjusį savaitgalį Antverpene (Belgija) lietuviai – Ignas Vaitkus, Darius Tarvydas, Marijus Užupis ir Gintautas Matulis sužibo sidabru.
Utenos „Uniclub Casino-Juventus“ įprasto sezono metu atstovaujantis I.Vaitkus Belgijoje buvo išrinktas ir į geriausių žaidėjų simbolinį trejetą.
Pokalbis su 29 metų 198 cm ūgio krepšininku – apie sidabrinį žygį ir banguotą Utenos komandos sezoną ir bręstančias permainas.
– Ignai, kokie įsimintiniausi įspūdžiai iš pasaulio čempionato? – 15min paklausė I.Vaitkaus.
– Dar tik dabar pradedu suprasti, ką pasiekėme Belgijoje. Artimiausiomis dienomis gal jau visiškai suprasiu, bet dabar – labai smagus jausmas, labai smagus jausmas.
– Kokiais lūkesčiais vykote į Belgiją?
– Buvome naujai surinkta komanda, per trumpą pasirengimą, kokį šįkart rengėme, buvo labai sunku perprasti visą sistemą ir trenerio idėjas.
Ir pačią sudėtį sužinojome tik dieną prieš skrydį, tad kažkokių papildomų minčių ir nebuvo, vykome su mentalitetu, kad svarbiausia į kiekvienas rungtynes žiūrėti kaip į finalą. Manau, todėl ir pavyko pasiekti gerų rezultatų.
– Dauguma žmonių pabrėžė, kad rinktinėje nebuvo Aurelijaus Pukelio. Kaip komanda reagavo, kad šįsyk 205 cm ūgio žaidėjas nebuvo įtrauktas į sudėtį? Ar pajutote daugiau spaudimo?
– Pajutome. Žiniasklaida rašė, kad nėra geriausio žaidėjo rinktinėje, tad kažkiek įtampos prisidėjo.
Tačiau ir per treniruotes dirbome visokiais ketvertais. Treneris geriausiai matė, kas labiausiai mums tinka, dabar dauguma komandų žaidžia mobilesnį krepšinį, be didelio žmogaus. Turbūt todėl ir buvo priimtas toks sprendimas.
O pats A.Pukelis yra tikrai labai geras žaidėjas, vienas geriausių žaidėjų 3x3 krepšinyje visame pasaulyje. Dabar pagrindinis tikslas ruoštis olimpiadai, tad, manau, tie ketvertai dar keisis.
– Per transliaciją iš jūsų nuskambėjo tokia frazė: „Kalbėjom vienaip, o darom kitaip“. Tad koks buvo planas, ko pritrūko, kad užsikabintumėte aukso medalį?
– Serbų komanda tikrai yra labai aukšto lygio, trijulių krepšinį žaidžia kiekvieną dieną, treniruojasi. Jie rengiasi ne tik čempionatui, tačiau ruošiasi visus metus, tad viską yra atidirbę iki automatizmo.
O pas mus treniruočių nebuvo daug, nes patys turime įprasto krepšinio sezoną. Manau, labiausiai ir pritrūko susižaidimo, bandėme pritaikyti vieną gynybą, paskui kitą. Prie nuovargio jau galvoji vieną, kojos daro kitą, taip ta frazė ir išsirutuliojo. Šiai dienai serbai buvo stipresnė ir geriau susižaidusi komanda.
– Kai taip sekasi 3x3 krepšinis, ar nekilo minčių išmainyti įprasto krepšinio profesionalo karjerą į nuolatinį trijulių krepšinio žaidėją?
– Nemeluosiu, atsigavo ir kūnas, ir mintys. Taip dabar gera viduje žaisti 3x3 po sezono, kai Lietuvoje žaidžiamas krepšinis iki „gryno“ metimo, pakankamai lėtas.
Atėjus į 3x3, žaidimas žymiai laisvesnis, viskas vyksta greitai, atakos trumpos, o man tai labai patinka. Dauguma sako, kad man tinka šis krepšinis, tikrai rimtai žiūriu į jį, tačiau esu pasirinkęs 5x5 stilių ir bent kol kas bandysiu siekti aukštumų ten.
– Turbūt esate sulaukęs susidomėjimo ir iš tarptautinių 3x3 komandų?
– Kai važinėjame į turnyrus, visi realiai vienas kitus jau pažįstame. Sulaukiu komplimentų iš teisėjų, FIBA atstovų, kad toks krepšinio stilius man tinka.
Nenoriu girtis, bet teigiami komentarai, dėmesys stumia į priekį.
O dėl dėmesio iš kitų komandų, tai kažkiek sulaukiu, tačiau pradėjau viską su Utenos komanda, tad mūsų noras ir likti ta pačia sudėtimi bei tobulėti kartu.
– Pereinant prie Utenos klubo sezono LKL pirmenybėse – buvo iškelti labai aukšti lūkesčiai, bet kas lėmė pakankamai niūrią pabaigą?
– Dauguma pagal sudėtį mus matė ketverte ir tai yra normalu. Sudėtis prieš sezoną tikrai atrodė labai simpatiškai, tačiau, mano nuomone, buvo surinkta labiau individualistų nei komandinių žmonių komanda.
O tai ir lėmė tokį rezultatą (6 vieta LKL pirmenybėse). Visi į vieną masę, regis, taip ir nesulipome, sezonas buvo ilgas ir sunkus. Man asmeniškai – vienas sunkiausių.
– Turbūt per galvą kirto ir nepatekimas į Čempionų lygą?
– Paleidome gerą šansą patekti į pagrindinį turnyrą, nes pusfinalyje nugalėjome stiprius varžovus, finale, atrodo, buvome net stipresni ir galėjome laimėti. Aišku, buvo nusivylimo. Tačiau žaidimas tuo metu džiugino, tada dar tikėjome, kad galime užsikabinti medalius LKL pirmenybėse, tad tokiu tikslu ir judėjome pirmyn, nesižvalgydami atgal.
– „Žalgiryje“ trenerių kaita nepadėjo rezultatams, o ką manote apie trenerių keitimą Utenoje (sezono pabaigoje Žydrūną Urboną pakeitė jo asistentas Nedas Pacevičius)?
– Buvo spaudimas, nes pralaiminėjome komandoms, kurioms neturėtume pralaiminėti. Tada normalu, kad vadovai sulaukia spaudimo iš rėmėjų ir galvoja, kad reikia kažką keisti.
Vis dėlto, pasikeitus treneriui kažkokių stebuklų nenuveikėme. Kažkiek pasikeitė žaidimo bruožas, buvo didesnis užsivedimas, prasiplėtė rotacija, tačiau didelės naudos tai neatnešė, realiai nieko nepasiekėme. Tai toks dvejopas jausmas.
– Kaip galėtumėt palyginti darbą su Ž.Urbonu ir N.Pacevičiumi?
– Ž.Urbonas yra labiau tarsi Utenos veidas, tai treneris, su kuriuo tikrai gali pasikalbėti apie krepšinį ir ne tik, kuris tave supranta, tad tris sezonus praleidau pas jį ir negaliu pasakyti nieko blogo.
O su Nedu labai neilgai dirbome. Jam viską reikėjo daryti vienam, neturėjo tikro asistento, tad sunku kažką ir pasakyti.
– Utenoje žaidė vienas geriausių visų laikų komandos legionierių Patrickas Milleris. Kokį įspūdį paliko šis žaidėjas?
– Vien geriausi atsiliepimai. Kaip žmogus – puiki asmenybė, o kaip krepšininkas, – tai neeilinių duomenų žaidėjas, atsidavęs krepšiniui, įspūdinga jo sprogstamoji jėga.
Tik gaila, jog nepavyko jam labiau padėti, kad pasiektume daugiau pergalių ar kokį medalį laimėtume prie jo tokio dominavimo lygoje.
– Kur galėtų pakrypti toliau jūsų karjera?
– Sutartis su Utena yra pasibaigusi, tad dabar kažką sunku kalbėti. Gal būtų pats laikas pabandyti išvažiuoti į užsienį.
Yra pavyzdžių, kad žaidėjui išvykus, pavyksta užsikabinti, tad matysime, kur pakryps mano karjera. Šiai dienai labiau norisi pabandyti legionieriaus duonos.
– Kokia jūsų kaip krepšininko vizija? Esate individualiai vienas stipriausių LKL žaidėjų, ar esate patenkintas, kaip klostosi karjera?
– Dabar kai pagalvoju, gal labiau reikėjo keisti klubus, bandyti kažkur išvažiuot, mokytis iš skirtingų trenerių.
Tačiau buvo pandemija, tada patyriau traumą, tad galimybių išvažiuoti neturėjau.
Manau, kad reikia atsidurti laiku ir vietoje, pas tinkamą trenerį, kur galėčiau parodyti tikrąjį potencialą.
Tikrai nežinau, kur yra mano lubos, bet stengiuosi, vasaromis dirbu ir tikiu, kad pavyks pasiekti gerų rezultatų ateityje.
