Paulius Motiejūnas papasakojo daug įdomių dalykų per „Verslo žinių“ rengtą konferenciją šią savaitę.
Kauno „Žalgirio“ vadovas pasakojo apie savo darbe pasitaikomus iššūkius ir atsakė į konferencijos dalyvių klausimus. Pateikiame P.Motiejūno įžvalgas.
Apie kainas: „Brangiausiai apmokamas buvo treneris – milijonas. Pigiausi yra dublerių žaidėjai, kurie gauna 700 eurų, bet jie gauna maitinimą ir panašiai. Mes nesame „vilkai“, kur atėję į LKL pradeda taškytis pinigais. Šiandien buvo derybos su žaidėju, kuris gali eiti į kitą LKL komandą už didelius pinigus, bet sakome jam, kad ateik pas mus, gausi šansą, bet turi sutikti už mažiau pinigų. Dabar vis mažiau tokių nusileidžia ir važiuoja kitur žaisti. Mes net skolindami Lietuvoje žaidėjus tai darėme tik „Lietkabelio“ atveju.
Mūsų organizacijoje dirba 360 žmonių – futbolas, krepšinis, baseinas, areną, maitinimus ir panašiai. Tačiau apie mus visi sprendžia iš krepšinio, tai yra mūsų vizitinė kortelė. Kai eini kalbėtis su kitais klubais, jie turi 4 žmones.“
Apie derybas: „Juokinga situacija buvo, kai su agentu susitarėme žaidėjo algą, atsiunčia sutartį ir ranka išbraukęs sutartą sumą bei įrašęs savo. Ten buvo neeilinis žaidėjas. Nelabai turėdavome tą stuburą, bet per finansinę krizę susidėliojome tas finansines žirkles. Klausia manęs, kodėl neimame vieno brangesnio ir kitų pigesnių. Manau, kad tai yra pernelyg didelis skirtumas. Jeigu žaidėjas už 300 tūkst. žaidžia geriau už tą, kuris gauna 1 milijoną, prasideda trintis.
Mano buvo taisyklė, kad aš niekada neįtikinėsiu, kad reikia ateiti į „Žalgirį“ – duodame sąlygas ir arba nori ateiti, arba nenori. Atėjo pas mus „Tesonet“ ir sako tu jau senamadiškas, turi kalbėti pats. Tada paskambinau Evansui, paskambinau Brazdeikiui, kalbėjome valandą, ir atvažiavo. Jeigu nebūčiau skambinęs – be šansų. Tikrai keičiasi derybinės pozicijos.“
Apie žaidėjų atsisakymą žaisti Lietuvos rinktinėje: „Man nepatinka, kai visi teisia ir kalba, kad jie patys važiuotų. Nė velnio jie nevažiuotų. Tu sužaidei 90 rungtynių, dar prieš tai žaidei čempionate. Jūs matote, kaip jie bėgioja tas 40 minučių. Dabar imame Lekavičiaus pavyzdį: žmona su pilvu Graikijoje, per sezono uždarymą sėdi susiraukęs, dar mažas vaikas yra, ilgai jų nematęs, o tuoj turi gimdyti. Ir visi sako varyk į rinktinę. Anksčiau kitaip galvodavo, bet šita karta kitaip galvoja. Viskas priklauso nuo to, koks tavo statusas – arba tu būsi pagrindinis žaidėjas, arba trečias centras. Visą vasarą dirbsi, neaišku, kiek žaisi, o šeimos nematysi. Jeigu medalį laimėsi – faina, o jeigu ne – gausi visą šūdų laviną. Po čempionato gausi dvi dienas laisvas ir toliau varai.“
Apie sunkius charakterius: „Sunkiausio charakterio buvo Ulanovas. Šiek tiek grįšiu atgal į Šaro laikus: jis parodo tau krepšinį taip, kaip tu jo niekada nesi matęs. Kai tu pažaidi pas jį ir plačiau viską matai, tave pradeda nervinti visi komandos draugai ar treneriai, kurie nemato tų dalykų ir pradedi galvoti, kad geriau žinai. Kai Ulanovas tapo kapitonu, dar turi geresnį supratimą už kitus, tada pradeda galvoti, kad tu jau čia jau visus maitinsi patarimais.
Mano praktikoje yra buvęs atvejis, kai vienas kapitonas sugalvojo taisyklę, kad jis neneš krepšio, o kitas žaidėjas neš. Čia buvo dar iki Jankūno.“
Apie alkoholį: „Juokingiausia, kad vienas žaidėjas turėjo problemų su alkoholiu, bet kai atvykdavo žmona – virsdavo angeliuku. Į kontraktą įdėjau sąlygą, kad žmona 50 proc. laiko turi būti Kaune. Tikrai buvo superinis žaidėjas, tiesiog turėjo tokių problemų.“
Apie darbo su Š.Jasikevičiumi pradžią: „Nėra taip, kad visiems žaidėjams tiks treneris. Tas pats treneris iš savo pusės irgi pasako, kad štai čia žaidėjas dėl kažko kaltas, nes prašiau, jog padarytų, bet nepadarė. Gera istorija, kai pradėjome dirbti su Šaru: sezonas prasidėjo 1/4. Ateinu ir klausiu jo, ar tiki žaidėjais. Jis pasakė, kad tiki visais, nenori nieko keisti, mums reikia laiko. Tada nuėjau pas žaidėjus ir paklausiau, ar nepadarėme klaidos paskirdami jį treneriu. Javtokas ir Jankūnas sako, kad mums čia naujos treniruotės, viskas nauja, esame pavargę, bet reikia laiko ir pramuš.“
Apie darbą su Martinu Schilleriu: „Kartą jau nudegiau, kai atidaviau viską į trenerio rankas. Jis ateina ir sako, kad čia tas taip gerai žais, tas irgi gerai, bet po mėnesio ateina reikia atleisti vieną, antrą ir trečią žaidėją bei ieškome kitų. Turime rasti balansą, kad treneriai prisiimtų atsakomybę ir žaidėjus tobulintų. Turime sakyti, kad žaidėjai pas mus turėtų atsiskleisti ir tada jau prasideda ir pardavimas, o ne tik pirkimas.
Blogas sezonas buvo todėl, kad viską dariau, kaip darėme su Šaru. Atidaviau Schilleriui ir Lamy, sakau jiems jus viską darykite, viską žinote. Buvo didžiausia klaida, nebuvo vedimo už rankos. Tai supratau sezono viduryje, kai pradėjome viską keisti. Dirbome taip pat, bet reikia prisitaikyti prie trenerio. Atrodo atidavimas visko treneriui su Šaru veikė, o šituo atveju toks modelis nebuvo geras. Čia yra esminis šitos situacijos dalykas.“
Apie rezultatus: „Viskas priklauso nuo rezultato – šiemet esame ereliai, o pernai buvome locheliai.
Buvau NBA ir vienas klubo prezidentas sako: įsivaizduok, kad rezultatas yra -1 ir žaidėjas meta tritaškį, kamuolys atsimušė į lanką ir atrodo neįkris, tada tu sakai, kad darbo nebeturi, bet staiga įsisuka bei pelnomi taškai, tada tu imi rėkti, kad tebeturi darbą.
Turėjome keisti nusiteikimą ir dėl bilietų, kad jeigu gerai žaisi – išpirks, o jeigu blogai – niekas neis. Turi parduoti emociją už aikštės ribų. Labai svarbu stabilumas ir treneris, kuris išnaudotų žaidėjus. Rinka nėra didelė, informacija greitai nueina. Žaidėjams labai svarbu, kad treneris pakartotų tą patį, ką sakė prieš sezoną ir jam pasibaigus. Taip nutiko ir šeštadienį, kai Maksvytis pasakė, kad jam faina su jais dirbti visą sezoną.“
