Arvydas Sabonis, Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) prezidentas, garsiausias visų laikų Lietuvos krepšininkas, apie kurį patį buvo susukti keli filmai, apie legendinį trenerį atsiliepė taip: „Vladas Garastas – visų laikų geriausias Lietuvos krepšinio treneris. Komandos ir mūsų visų Tėvas. Žmogus, atvedęs Lietuvos krepšinį į pergalių kelią“.
Su vienais žmonėmis galima eiti į žvalgybą, su kitais – plėtoti bendrą verslą ar keliauti. Paklaustas, koks jam yra V.Garastas, kaip žmogus, A.Sabonis perklausė: „O kaip jums atrodo, ką galima veikti su tėvu?“
LKF prezidentas atviravo, jog ne kartą su buvusiu savo treneriu vykęs į žvejybą: „Bet juk „tėvo“ pravardė žmogui duodama ne dėl to, jog su juo galima žvejot važiuot.“
Pirmą kartą V.Garastą A.Sabonis tikino pamatęs televizoriaus ekrane. Pirmojo įspūdžio nesusidarė – tuomet dar buvo per jaunas.
Geriausias prabilo apie geriausią. Ir jis teisus. Vadovaujant V.Garastui, į Lietuvos krepšinio istoriją įrašytos vienos svariausių pergalių: Kauno „Žalgiris“ triskart iš eilės – 1985,1986,1987 m. – tapo SSRS čempionu, dukart žaidė Europos klubinių turnyrų finale, tolimojoje Argentinoje 1986 m. laimėjo tarpžemyninę Williamo Joneso taurę, Lietuvos rinktinė iškovojo Barselonos ir Atlantos olimpinę bronzą, 1995 m. Europos čempionato sidabrą.
Dvi kadencijas V.Garastas vadovavo Lietuvos krepšinio federacijai ir jos vairą perdavė būtent savo garsiausiam auklėtiniui A.Saboniui.
„Jis paliko didžiulį pėdsaką krepšinio istorijoje. Viliuosi, jog šis filmas liks archyve ir bus išsaugotas ateities kartoms. Linkiu, treneri, išlikti veikliam ir sveikam“, – linkėjo A.Sabonis.
LKF prezidentas įteikė V.Garastui aukščiausią LKF apdovanojimą – stilizuotą krepšinio lentą, kurioje užrašyti didžiausi trenerio laimėjimai. Ir tai nebuvo vienintelis apdovanojimas, kuris buvo įteiktas V.Garastui filmo premjeros vakarą.
Įteikė sporto žvaigždę
Premjeroje dalyvauti negalėjo prezidentė Dalia Grybauskaitė, tačiau jos raštu pateiktas sveikinimas buvo perskaitytas viešai.
„Jūs buvote ta tikroji legenda, be kurios niekas neįsivaizdavo Lietuvos krepšinio. Esate gavęs visus įmanomus apdovanojimus. Tačiau šiandien norėčiau įteikti ir dar vieną – Lietuvos tautinio olimpinio komiteto apdovanojimą. Visos olimpinio komiteto šeimos vardu, sveikinu su gimtadieniu, treneri“, – kalbėjo LTOK prezidentė Daina Gudzinevičiūtė.
Sveikinimo žodį tarė ir Kūno kultūros ir sporto departamento (KKSD) generalinis direktorius Edis Urbanavičius, patikinęs, jog savo pavyzdžiu V.Garastas įkvėpė ne vieną. Jis treneriui įteikė sporto žvaigždę už viso gyvenimo nuopelnus. Tai yra aukščiausias įmanomas KKSD apdovanojimas.
„Jūs esate puikus pedagogas, pavyzdys, koks sporto žmogus gali būti įvairus. Ką bedarote, viską darote geriausiai. Esate sakęs, kad apie žmogų kalba jo darbai. Žiūrėdami filmą, galime tuo įsitikinti“, – teigė E.Urbanavičius.
Filme – ir meilės istorija
Kiek daugiau nei valandos trukmės filme atskleidžiamos įvairios Lietuvos krepšinio federacijos garbės prezidento V.Garasto karjeros stotelės, ryškiausi gyvenimo epizodai. Štai su žmona Irena jį suvedė ne krepšinis, o sporto karalienė – lengvoji atletika. Kritusiai į akį bėgikei jis, būdamas neblogas futbolininkas ir lengvaatletis, ėmė padėti nešioti barjerus. Taip ir papirko moters širdį.
V.Garasto dukra tikina, jog kaimynai galvoja, kad tėvai nuolat pykstasi, nes jie įpratę salėse garsiai kalbėti, tokia jau kalbos maniera. Ji patikino, jog tėvų, dėl itin didelio abiejų užimtumo, nelabai ir matydavo.
„Trenerio darbo Biržuose ėmiausi būdamas 24-erių, mažoje salytėje, kurios lubas pasiektų pašokęs Sabonis. Nežinau, kodėl man patikėjo vadovauti ir krepšinio jaunių rinktinei“, – tai, kad karjeros vingiai nuo pat pradžių sukosi netikėtai, filme prisipažino V.Garastas, kuris diplomo kartu su bendrakursiais negavo, nes atsisakė lankyti leninizmo bei marksizmo paskaitas.
Vienas pirmųjų V.Garasto auklėtinių tikino, jog po to, kai išsiskyrė keliai su šiuo treneriu, dirbti su kitais buvo itin sunku – visi jie šaukdavo, rėkdavo. Tačiau ramaus trenerio veidas – apgaulingas įspūdis. Kaip filme prisipažįsta V.Garasto žmona, po varžybų tekdavo kostiumą vežti į plovyklą, nes jis visas būdavo šlapias. Toks jaudulys.
„Žalieji“ nugalėjo „raudonuosius“
Prie legendinio Kauno „Žalgirio“ vairo treneris stojo tuomet, kai jis balansavo ant iškritimo ribos. V.Garastas filme prisipažįsta, jog girdėjo net kitus lažinantis iš šampano, kad komanda kris iš SSRS aukščiausiosios lygos. Tačiau ta komanda tapo šeima ir tik kilo į viršų.
Kaip pasakė A.Sabonis: „Raudonoji armija už visus stipriausia, bet čia ėmė ir užėjo kažkokie „žalieji“.
„Jis mėgsta rizikuoti. Nepabandęs, nenurims“, – apie V.Garastą teigė olimpinis prizininkas Sergejus Jovaiša.
„Žalgirio“ pergalės prieš CSKA filme vadinamos: „Lietuva sumušė raudonąją armiją“. Kaip pasakė A.Sabonis: „Raudonoji armija už visus stipriausia, bet čia ėmė ir užėjo kažkokie „žalieji“.
Filme pasakojama ir apie tai, kaip treneris, tik atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, buvo vadinamas netgi tautos išdaviku.
Gamina net sprogmenis
Filmo kūrybinė grupė: autorius, ne apie vieną žymų sporto pasaulio atstovą filmą sukūręs Stasys Petkus, scenarijaus autorė Gintarė Grikštaitė, operatorius Žilvinas Petkus, montažo režisierius Miroslavas Stankevičius.
„Man didelė garbė ir atsakomybė pristatyti filmą apie Vladą Garastą. Įdomiausia tai, kas liko už kadro. Taigi, ko jūs jame nematysit? Nematysite trenerio dainuojančio, grojančio pianinu, kuriant ir gaminant sprogmenis. Kitam jubiliejui pasižadu sukurti naują filmą „Vladas Garastas. Sprogmenų gamyba“. Tai man buvo taip netikėta.
Besilankant trenerio namuose, tarp daugybės apdovanojimų buvo įrėmintos eilės, skirtos V.Garastui. „Krepšinį ir Garastą sukūrė Lietuva““, – teigė filmo autorius S.Petkus, įteikęs treneriui simbolinę filmo DVD plokštelę.
G.Grikštaitė teigė, kad medžiagos filmui buvo apstu, tačiau labiausiai jai įsiminė tai, kad auklėtiniai vadina V.Garastą tėvu. Juk treneris išsunkia treniruočių metu visus kaip citrinas, kodėl dar norisi būti kartu su juo ir po užsiėmimų? Tai, pasak jos, apie žmogų pasako daug. Norint gauti tėvo vardą, reikia turėti daug gerų savybių.
„Peržiūrėjau kelis šimtus valandų medžiagos ir galiu drąsiai teigti, kad iš mano 12-os kurtų filmų, šis buvo pats sunkiausias. Nes viskas lyg stovi prieš akis, visi momentai, rungtynės, Arvydo Sabonio ančiuko judesys, Valdemaro Chomičiaus prakirstas antakis.
Į šį filmą sudėti svarbiausi akcentai, tai turėtų tapti trenerio vizitine kortele ir labai viliamės, kad ir po 20-ies metų žiūrėdami šį filmą, žmonės lengvai supras, kas buvo Vladas Garastas“, – teigė G.Grikštaitė.
Kitą savaitę filmas bus pristatytas gimtajame V.Garasto mieste – Biržuose. Kovo 11 d. jis bus transliuojamas LRT kanalu.
V.Garastas: Sabonis – šimtmečio žmogus
„Kai man paskambino kūrybinė grupė ir pasakė, kad nori kurti filmą apie mane, negalėjau suprasti, ką jie čia kurs. Bet per 15 metų darbo su „Žalgiriu“ ir Lietuvos rinktine buvo surinkta 300 val. medžiagos. Šaunu, kad vis dėl to jie tai padarė – bus prisiminimas anūkams, vaikams, kad toks senelis kažkada buvo.
„Ir tuomet atėjo šimtmečio žmogus – Arvydas Sabonis. Nušvito žvaigždė Lietuvos krepšinio padangėje“, – prisiminimais dalijosi V.Garastas.
Negaliu užmiršti tų žaidėjų, su kuriais nuėjau tokį kelią. Pirmiausia dėkoju komandai, kuri atkūrė Lietuvos krepšinio prestižą. Ir tuomet atėjo šimtmečio žmogus – Arvydas Sabonis. Nušvito žvaigždė Lietuvos krepšinio padangėje“, – iškart po filmo premjeros kalbėjo V.Garastas.
Svarbiausiu gyvenimo laimėjimu jis laiko 1987 m. laimėtą SSRS čempionatą su „Žalgiriu“.
„Greitai prabėgo tas laikas. Keista, kad man jau 85-eri metai. Jei praleidote šią valandą, kol žiūrėjote filmą, neužmigę, viskas gerai“, – teigė V.Garastas.
Paklaustas, ar per tiek metų rado atsakymą į klausimą, koks turi būti geras treneris, V.Garastas patikino, jog idealių trenerių nebūna. Visi turi savų minusų ir pliusų.
„Pirmiausiai geras treneris turi būti išsilavinęs, daug žinoti apie fiziologiją, anatomiją, psichologiją, išmanyti naujausią treniruočių sistemą, būti geru diplomatu, ryžtingu. Treneris bailys negali būti. Negali bijoti atsakomybės.
Esu sudrebėjęs ir pats. Prieš Tarybų Sąjungos čempionatą man buvo taip, kai pralaimėjom Kauno sporto halėje. Jei klysti, tai klysti dėl savo klaidų. Svarbu, kad niekas nepatartų. Trenerio gyvenimas – ištisinis mokymasis. Tas, kur sako, kad viską žino, gyvena savo paties sukaltame narve. Aš tokių esu sutikęs“, – teigė V.Garastas.
O ar dabartinis Kauno „Žalgirio“ treneris – geras? Gal norisi jam duoti kokį patarimą?
„Aišku turėčiau patarimų. Tačiau su jais sudėtinga. Gali duoti jį, bet jei niekas neįgyvendins? Manau, kad Šarūnas Jasikevičius gali būti treneriu. Ugningas vyras, kaunasi prie šoninės linijos. Bet reikėtų nurimti. Nes pirmi metai. Nežinau, koks pas jį kraujo spaudimas. Žinau trenerių, kurie pabaigė liūdnai, o buvo, rodos, tokie ramūs.
Trenerio darbas – pats baisiausias, nes treneris yra sporto variklis. Nebūtų jo, nebūtų sporto. Gaila, jog nelabai tie treneriai gerbiami. Pabuvai kiek, lauk – kaip kokia šiukšlę. Labai pergyvenu dėl trenerių“, – susijaudino V.Garastas.
A.Sabonis – idealus LKF prezidentas
Paklaustas, kokie yra legendinio trenerio ateities planai, V.Garastas pašmaikštavo, jog itin kuklūs: būk kiek galima sveikesniam, jog nenusišnekėtų kalbant.
Pasiteiravus, ar A.Saboniui perėmus LKF prezidento postą, auklėtinis kada nors kreipėsi patarimo, treneris atskleidė, jog įkalbinėjimai jį užimti šias pareigas truko pusmetį.
„Nelabai troško Sabonis būti tuo prezidentu. Bet labai norėjau, kad federacijai vadovautų Kauno žmonės. Kaune tam yra daugiau tinkamų žmonių. Neatveši iš kokio rajono į tą vietą. Sabonis tiko idealiai. Kas yra prezidentas? Tai vizitinė kortelė. Darbą turi atlikti generalinis sekretorius, o prezidento kita rolė – jis yra figūra. Svarbu, kad nebūtų pilka pelytė, nes nesiskaitytų niekas“, – paaiškino V.Garastas.
Paklaustas, kokie yra legendinio trenerio ateities planai, V.Garastas pašmaikštavo, jog itin kuklūs: būt kiek galima sveikesniam, jog nenusišnekėtų kalbant.
„Kad galėčiau gyventi kaip normalus žmogus. Baisu, kai pagalvoju, jog reiks eiti su kokia lazdute ar sėdėt ant kokios kėdės. Iš tų draugų, su kuriais žaidžiau... Iš viso buvom 12. Aš vienas gyvas. Pasižiūriu į nuotrauką ir negera darosi. Kokia paslaptis? Pripažįstu vandenį. Plaukioju baseine dažnai“, – patikino V.Garastas.
15min rubrika 24sek pateikia penkių trenerio bendražygių prisiminimus apie šią iškilią Lietuvos krepšinio pasaulio asmenybę.
