D.Kairio galva krito šeštadienį, kai „Rytas“ buvo sutriuškintas Utenos „Juventus“ ekipos Karaliaus Mindaugo taurės ketvirtfinalio atsakomosiose rungtynėse.
Dar prieš keletą dienų vilniečiams buvo užtrenktos durys ir į kitą Čempionų lygos etapą po pralaimėjimo Atėnų „Peristeri“ komandai.
Šie du fiasko per vieną savaitę ir lėmė D.Kairio atleidimą, o „Ryto“ vadovai suteikė šansą asistentu dirbusiam G.Žibėnui.
Iš pradžių Lietuvoje, o tada egzotiškose šalyse dirbęs G.Žibėnas davė interviu oficialiai „Ryto“ svetainei ir papasakojo apie pastarųjų dienų įvykius ir laukiančius pokyčius.
– Kada sulaukėte pasiūlymo perimti komandos vairą?
– Po rungtynių su Utena iš pradžių į viršų buvo pakviestas Donaldas. Į VIP ložę su vadyba susitikti. Donaldui grįžus į trenerių biurą, mes su Georgijum (Dedu – aut. past.) buvom pakviesti aptarti galimybes tęsti darbus, nes mes žinome komandos vidų, žinome, kaip verda viskas čia. Be to, norime išlaikyti tęstinumą su tam tikrais pokyčiais.
Po rungtynių su Utena iš pradžių į viršų buvo pakviestas Donaldas.
– Kodėl komandoje neliko Maurice'o Ndouro?
– Kontraktas buvo atviras, jis galėjo išvykti sezono metu į NBA, Eurolygos komandą arba į Kiniją be jokios išpirkos. Be tokio kontrakto mes jo negalėjome pasikviesti. Tai tokio aukšto lygio žaidėjas, mes jį turėjome šansą pasikviesti tik su tokiu kontraktu. Gal ir keista tokia sutartis atrodo, bet tik tokiu atveju jis galėjo atvykti.
Mes dėkingi jam, kad jis atvyko, padėjo, atidavė visą širdį, rodė pavyzdį aikštėje ir už jos ribų, kas tikrai paliko įspaudą. Jis pasirašė kontraktą su Kinijos komanda nuo sausio 15 dienos, dar norėjo sužaisti rungtynes su Utena, bet kontraktas jau neleido. Tai buvo sausio 16 diena, jam tai tiesiog per daug kainuotų.
– Kur matote didžiausią komandos potencialą, kokia jūsų filosofija?
– Tobulėti gynyboje potencialas yra didžiulis. Kad patobulėtume gynyboje, turime būti labai preciziški su įpročiais, sistema ir pastovumu. Pastovumas tikriausiai labiausiai apibūdintų tai, ką mes turėtume pakeisti.
Turėdavome per daug variantų gynyboje, vykdavo per daug nesusikalbėjimo. Su trenerių štabu bandysime kuo labiau supaprastinti gynybos modelį. Taip pat iš žaidėjų reikalausime daugiau. Jų atsakomybės, ypač gynyboje vienas prieš vieną ir du prieš du, bus gerokai didesnės.
– Prieš sezoną buvo akcentuojama gynyba ir greitas puolimas. Kas neleido atstovėti gynyboje, gal žaidėjai buvo prastai fiziškai pasiruošę?
– Sakyčiau, fiziškai pasiruošę žaidėjai tikrai gerai, fizinio rengimo treneris Tadas dirba gerą darbą. Schemos buvo per daug įvairios mūsų tipo komandai, įvykdavo nesusipratimai, pradėdavome kaltinti vienas kitą vietoje to, kad kaltintume save.
Bandysime padaryti gynybines schemas kuo paprastesnes, kad žaidėjas žinotų, kieno tai kaltė ir prisiimtų atsakomybę. Turime sueiti į vieną kumštį ir būti vienoje linijoje, o mes, iš trenerių pusės, turime padaryti sistemą labai aiškią ir konkrečią.
Pradėdavome kaltinti vienas kitą vietoje to, kad kaltintume save.
– Sakote, kad reikia suvienyti komandą. Kaip ją motyvuoti kautis toliau?
– Mes pralaimėjome jau du turnyrus, bet LKL mes esame pakankamai geroje situacijoje – 9 pergalės ir 5 pralaimėjimai. Iš tų pralaimėjimų du yra tokie, kuriuos galime prognozuoti – prieš „Žalgirį“, tuomet vienas prieš „Lietkabelį“, kuris gali įvykti bet kurio sezono metu.
Yra du nepateisinami pralaimėjimai: Pasvalys po labai atkaklios kovos ir Kėdainiai, ten neieškome pasiteisinimų. Mes tokias rungtynes privalome laimėti, turime visą trečią, ketvirtą ir dalį antro rato, kad tą padarytume.
Motyvacija labai paprasta – daugelis žaidėjų yra savo jėgų žydėjime, jų karjera yra priešakyje ir mes negalime, atėjus juodai diena, sustoti ir nebežaisti. Bandysime žaidėjams grąžinti aistrą.
– Ar esate patenkintas legionierių žaidimu ir darbu treniruotėse?
– Treneris niekada nebus patenkintas, jis visąlaik suras, prie ko galima prikibti. Atsakomybės, ypač gynybinės, tik augs ir didės, tikrai nepraleisime pro akis, kai kažkas nepadaro to, ką esame susitarę. Tai padarys komandą vieningesnę, suteiks aiškumą ir pastovėjimą vienas už kitą.
– Lyginant darbą Lietuvoje ir Indonezijoje, kokie yra panašumai ir skirtumai?
– Krepšinio prasme, skirtumų jokių, nes atsakomybės visur vienodos. Užsienyje iš tavęs reikalauja dar daugiau, prožektorių šviesos yra ant tavęs. Kaip treneris bijau tik vieno – blogos treniruotės, nes, kai ateina rungtynės ir žinai, kad treniruojiesi gerai, tu tų rungtynių nebijai. Tada esi tikras, kad pasiruošei. Aš vienintelio, ko bijau, kad treniruotė bus nekokybiška. Tai bus mano atsakomybė, aš privalau ją prisiimt.
Jei mes dirbam gerai, jei treniruotė yra efektyvi ir energinga, rungtynių tikrai nebijau ir čia skirtumo tarp šalių, tarp lygio, jokio nėra. Reikalaudamas iš žaidėjų, pirmiausia tu reikalauji iš savęs. Ir nesvarbu, kur tu dirbi: kuriame žemyne, su kokio lygio žaidėjais ar komanda.
– Kokios treniruotės yra dabar ir kokios planuojamos ateityje?
– Aišku, norėtųsi treniruočių daugiau, ypač tokioje situacijoje. Mes norime minimaliai pakeisti dalykų, stengiamės žaidėjams padaryti labai mažai informacijos, pakeisti tik tai, kas yra reikalinga. Bandysime kažkiek pakeisti treniruočių rutiną, padaryti jas žaismingesnes, su daugiau varžymosi tarpusavyje. Tikimės, kad tai sugrįš gražiuoju į rungtynes.
– Ar dar ieškote papildymo ir, jei taip, kokio?
– Dėl žaidėjų braižo – viskas aišku: mums reikia atletiškų žaidėjų. Niekam nėra paslaptis, kad mūsų komandoje pagrindiniai taškų rinkėjai nėra patys geriausi gynyboje. Todėl, jei kalbame apie aukštaūgius, ieškome tų, kurie yra mobilesni, platesnių pečių, gebantys gintis bet kuria gynybos sistema, kurie gali prisitaikyti prie komandos.
Jei kalbėsime apie gynėjus, tai ieškome tokio, kuris galėtų atstovėti po krepšiu, atstovėti vienas prieš vieną ir nulemti rungtynių eigą gynybine prasme. Aišku, tų sprendimų dabar daug, variantų yra nemažai, kalbamės su klubu, vadyba, tikrai negaliu spekuliuoti, nes sprendimo dar nėra.
