„Labai atsiprašau žiūrovų. Ne tik Šiaulių. Visos Lietuvos. Eilinį kartą padarėmė gėdą. Ne garbę. Sau. Artimiesiems. Žmonėms. Sirgaliams. Labai gėda. Atsiprašau. Už visą komandą. Pirmiausia – už save. Ir už komandą, – sunkiai spaudos konferenciją pradėjo V.Pauliukėnas.
– Kai prasidėjo oficialios rungtynės, matau tik blogą – tragedija. Nėra komandos. Neturime žmogaus, kuris galėtų įtemptoje situacijoje, net neįtemptoje, bet prie spaudimo sustatyti, sureguliuoti. Nėra patyrusio žmogaus, kuris galėtų sureguliuoti ir sužaisti bent paprastą du prieš du. Į kampus išsilakstome ir nesuprasi net, ką žaidžiame.
Nežinau, gal aš debilas esu? Aš jų klausiu, gal bloga mano anglų kalba? Jie tyli, sako, kad viskas gerai.
Bet pasakau per minutės pertraukėlę, ką daryti – jie daro priešingai. Ir puolime, ir gynyboje. Arba jie manęs nesupranta, arba aš esu durnas, arba, nežinau, ką pasakyti – jie durni? Taip – tiesiai šviesiai.
Nežinau, gal aš debilas esu? Meistriškumo nėra, protelio nėra, taip ir išeina. O kai širdies nėra, tai ir gauni po 100 taškų.
Viskas prasideda treniruotėse. Jei komandoje yra rakštis ir ji visur kliūna... Jei vienas nesportuoja, tai kiti galvoja, kad gal ir jiems reikia pasisaugot. Taip ir žaidžiame.
Esame jauni, bet to nesimato. Išeina visi balti ir grįžta šaltomis rankomis. Kaip galima žaisti, kai po 10 minučių paimu žaidėjui už rankos ir jis visas baltas, šaltas?
Tai apie ką mes kalbame? Ką jie gali padaryti?
Bet mes tą žinojome. Buvau naivus, kai žaidėme draugiškas rungtynes. Kai žaidėme greitai, laisvai. Bet per oficialias rungtynes iš to 100 proc. lieka tik 30 proc.
Gal tada reikėtų žaisti Šiaulių miesto lygoje? Gal man persirengti ir eiti į aikštę? Neturiu nė vieno žmogaus komandoje, kuriuo galėčiau pasitikėti.
Žalgiriečiai nieko naujo nedarė. Ruošėmės, per treniruotes viską darėme, viską žinojome. Žinojome, ką jie darys per pirmąsias atakas. Ateina rungtynės – Ulanovas meta laisvas iš po krepšio. Vieną, antrą kartą, trečią.
Visų pirma, iš tikro kalčiausias treneris. Labai atsiprašau. Turbūt neišmokiau, manęs nesuprato.
Reikia iš tikro pagalvoti, ar man tęsti darbą. Pasitarsime ir nuspręsime, ką daryti.
Kai aš atėjau į Šiaulius jaunas, iš mūsų niekas nieko nesitikėjo. Bet mes ėjome keliais, mušėmės, kovojome ir žaidėme. Nes mes norėjome. O čia – pavėlavo alga, nuvažiavome į Ventspilį ir pralaimime 60 taškų.
Nes man labai nesmagu. Nenorėjau matyti tokio vaizdo. Ir nenorėčiau, kad pasikartotų.
Man tai labai sunkus metas. Kai aš atėjau į Šiaulius jaunas, 1998-aisiais, atėjo daug jaunų žaidėjų. Iš mūsų niekas nieko nesitikėjo. Bet mes ėjome keliais, mušėmės, kovojome ir žaidėme.
Nes mes norėjome. O čia – pavėlavo alga, nuvažiavome į Ventspilį ir pralaimime 60 taškų. Nes algų mat neišmokėjo. Aš atvažiavau žaisti krepšinio, o jie atvažiavo žaisti už pinigus.
Ir viskas tuo pasakyta. Meistriškumo nėra, protelio nėra, taip ir išeina. O kai širdies nėra, tai ir gauni po 100 taškų“.
Šarūnas Jasikevičius buvo santūresnis nei jo kolega iš „Šiaulių“ komandos.
Taip, tai buvo viena lengvesnių pergalių jo karjeroje, bet „Žalgiris“ į Šiaulius važiavo su kitomis užduotimis. Žalgiriečiai bando kuo geriau pasiruošti startui Eurolygoje, kuris jau spalio 14-ąją.
„Vyrai rimtai žiūrėjo į rungtynes. Jie išlaikė ritmą visas 40 minučių. Pasitaikė gana nemažai klaidų su koncentracija ir gynybinėmis sistemomis, ir protingai nestabdant varžovų greito puolimo. Bet mums tai pasiruošimui labai geros rungtynės. Einame toliau, – pasakojo Š.Jasikevičius.
– Vieni žaidėjai ruošiasi atskirai, kiti – atskirai. Rinktinės žaidėjams trūksta fizinio pasiruošimo. Jie pasiruošimo stadijoje. Todėl viena iš idėjų buvo pasižaisti Valinskui ir Hartensteinui. Jie ne pirmą kartą įrodė, kad gali būti rotacijos žmonės. Juos leisdamas į aikštę gali tikėtis, kad žaidimas nepablogės.“
