„Mano noras yra toks, kad spalio vidury būčiau pasirengęs jungtis prie kokios komandos. Tai nėra pirmas mano bandymas sugrįžti. Būdavo jų ir anksčiau, bet čia viena operacija, čia kita operacija... Sunku. Kiti žmonės nežino pusės visų istorijų, kas iš tiesų man buvo“, – 15min sakė 30-metis Gediminas Orelikas, dabar kasdien po du kartus liejantis prakaitą sporto salėje.
Paskutinį kartą ant krepšinio aikštelės parketo šiaulietis išbėgęs buvo 2018-ųjų sausio 14-ąją dieną, kai rungtynėse prieš lietuvių Manto Kalniečio, Artūro Gudaičio ir Mindaugo Kuzminsko atstovaujamą Milano „Olimpia“ patyrė sunkią kairės kojos kelio girnelės traumą.
Gydytojų diagnozė buvo negailestinga – reabilitacijos trukmės laiką jie nubrėžė nuo 6 iki 8 mėnesių. Vis dėlto laikas be krepšinio išsitempė gerokai ilgiau – iki 30 mėnesių.
Vieni beda pirštu į netinkamai atliktą reabilitaciją, kiti kaltina sėkmę, atletui atviliojusią ne vieną skausmingą išbandymą.
Bet G.Orelikas apie šią situaciją turi savo nuomonę.
„Galima prisiklausyti visokių istorijų, – sako pats G.Orelikas. – Sako, kad netinkama reabilitacija. Tai čia kritika man, ar tiems, kurie mane prižiūrėjo? Aš ėjau pas tokius žmones, kurie negali prižiūrėti blogai, tad galime atmesti šį variantą. Reabilitaciją atlikau pas rinktinės trenerius ir kineziterapeutus. Ji negalėjo būti netinkama. Žmonės šneka, kurie nieko nežino. Priežasčių galima prigalvoti daug, bet aš žinau, kaip yra iš tiesų. Stengiuosi žiūrėti savo kelio ir aplinkos, o kiti tegul toliau kalba.“
Gedimino Oreliko karjera sustojo kylant į aukščiausią tašką, kai atstovaudamas Bandirmos „Banvit“ bei Venecijos „Umana Reyer“ klubams jis surengė ne vieną galingą pasirodymą.
Tai atvėrė kelią ne tik į Lietuvos rinktinę pasaulio čempionato atrankoje, bet ir lyg magnetas traukė stiprius Eurolygos klubus.
15min žiniomis, Turkijos, Italijos bei FIBA Čempionų lygose triukšmavęs 200 cm ūgio lietuvis tąkart domino tokias komandas kaip Stambulo „Fenerbahče“, Stambulo „Anadolu Efes“ bei Kauno „Žalgiris“.
Nuo žaidimo stipriausiame Senojo žemyno turnyre bei didžiausių pinigų karjeroje iki aprangos padėjimo į stalčių net 30-iai mėnesių.
Sulig skausminga trauma šio krepšininko gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis.
„Esu girdėjęs, kad buvau arti šių klubų, – sakė 30-ąjį gimtadienį gegužę paminėjęs puolėjas. – Gyvenimas duoda pamokų, tu jas išmoksti ir kažkiek tampi protingesnis. Nesakau, kad tai yra gerai, bet galbūt taip reikėjo. Galbūt kažkas iš aukščiau viską man taip sudėliojo.“
Nors karjeros pasiūlymai nuplaukė, o sugrįžti į buvusį lygį bus sudėtinga, tačiau G.Orelikas pasibaigus karantinui išsiruošė į dar vieną sugrįžimo kelionę.
Atėjus paslaptingajam koronavirusui, kuris uždarė duris į visas sporto sales, jis ėmė sportuoti namų sąlygomis, o pasibaigus karantinui jis perėjo prie treniruočių su svarmenimis salėje, kartais pamiklindamas ir rankelę bei atlikdamas metimų serijas.
Du kartus per dieną sportuojantis šiaulietis bando atstatyti kairės kojos jėgą.
„Pagrindinis darbas dabar yra štanginėje. Stiprinu kojos raumenį, kad galėčiau aikštelėje viską atlikti visa jėga. Su kūno viršumi viskas yra gerai, bet reikia dar pastiprinti koją. Turėjau 100 proc. atrofiją, tai man reikia atsiauginti keturgalvį raumenį, tada bus galima eiti į aikštelę“, – sakė G.Orelikas.
Jau artėjantį sekmadienį jis planuoja su asmeniniu treneriu mėnesiui išvykti į fizinio pasirengimo stovyklą.
„Įdomus jausmas, gera grįžti į sporto salę. Pradžioje buvo keista, atrodo, kad viską darau nuo pradžių. Bet jau esu apsipratęs ir pajutęs ritmą. Dabar norisi tikro fizinio pasiruošimo“, – teigė krepšininkas.
Nelemta trauma pradžioje atėmė G.Oreliko meilę krepšiniui, kai per pirmuosius metus po susižeidimo jis nežiūrėjo jokių rungtynių ir nieko apie šį sportą neskaitė.
„Buvo susikaupusios nuoskaudos, – šyptelėjęs sakė krepšininkas, praeityje Lietuvoje žaidęs Šiaulių, Pakruojo, Prienų ir Vilniaus ekipose. – Vėliau kažkiek paskaitydavau kokią naujieną ar pažiūrėdavau kurios buvusios komandos rungtynes, bet labai įlindęs į tai nebuvau.“
Paskutinis pusmetis yra lengvesnis, o prie to stipriai prisidėjo artimieji – sužadėtinė, tėvai ir artimiausi draugai, kurie stūmė jį į priekį.
„Turiu, kas man padeda, nes vienam būtų sudėtinga sugalvoti sugrįžti, – sakė G.Orelikas. – Mano sužadėtinė man į galvą vis kalė, kad nenusišnekėčiau, tėvai ir geriausi draugai irgi vis paskambindavo. Taip ir prasidėjo. Niekas negerėja – operacija, niekas negerėja – dar viena operacija. Taip ir lūžti. Dabar viskas lyg ir neblogai, pratimus kojai vis sunkinu. Motyvacijos man tikrai netrūksta.“
Puikiu metimu pasižymėjęs atletas pripažįsta, kad jį ne kartą lankė mintys apie sportinės avalynės kabinimą ant vinies.
„Visokių minčių buvo. Lyg pradedi sportuoti, pareina skausmas, o tau sako, kad reikės dar vienos operacijos. Vėl pradedi, vėl operacija... Tai kerta per psichologiją. Kokių tik minčių nebuvo. Ne kartą galvojau ir apie karjeros pabaigą“, – teigė sugrįžimui besiruošiantis krepšininkas.
Nors per šį laikotarpį susidomėjimo G.Oreliko paslaugomis krepšinio aikštelėje tikrai netruko.
Jis pamena Virginijaus Šeškaus skambutį ir kvietimą į Prienus, pamena ir kaip prieš dvejus metus dalyvavo Strasbūro IG ekipos peržiūroje, kuriai jau devynerius metus vadovauja Prancūzijos rinktinės treneris Vincentas Collet.
Tiesa, pasak atleto, aplinkiniai ne taip suprato šį jo apsilankymą rytų Prancūzijoje.
„Man paskambino prancūzai, sako atvažiuok pasirodyti, nes reikės žaidėjo už 3-4 mėnesių. Sakau, kad nelabai spėsiu atsistatyti, nes antroji operacija buvo atlikta prieš tris mėnesius. Jie apmokėjo, aš atvažiavau, gydytojai viską apžiūrėjo ir pasakė, kad reikės dar pusmečio, nespėsiu. Grįžtu ir žiūriu yra parašytas straipsnis, kad neįtikau Prancūzijos rinktinės strategui (juokiasi). Aš tuo metu dar praktiškai vaikščiojau su ramentais, važiavau tik pasirodyti, kaip gyja koja ir ar spėsiu atsitiesti per 3-4 mėnesius“, – pasakojo G.Orelikas.
Prieš patiriant traumą, G.Orelikas buvo tapęs vienu įdomiausių lietuvių krepšininkų, rungtyniaujančių Europoje.
Solidus sezonas Turkijoje jam atvėrė kelią į antrąją simbolinę FIBA Čempionų lygos sezono komandą, o pergalingi metimai atstovaujant „Banvit“ bei „Umana Reyer“ ekipoms visiems laikams įeis į turnyro istorijos metraščius.
Italijos pirmenybėse universalusis puolėjas fiksavo po 14,9 taško, iš toli krepšinį atakavęs 41 proc. tikslumu, tuo metu Čempionų lygoje varžovams jis atseikėdavo po 14,2 pelnyto taško bei nusiimdavo po 5,2 atkovoto kamuolio.
„Manau, kad įmanoma grįžti į buvusį lygį. Viskas yra įmanoma. Žinoma, neiškart sugrįžus į aikštelę ir ne tais pačiais metais, bet, manau, per metus grįžti į krepšinį ir žaisti kažkurioje komandoje, tikrai yra įmanomas dalykas“, – savo šansus vertino G.Orelikas.
Nors kelias iki išbėgimo į aikštelę dar nėra trumpas, tačiau mintyse krepšininkas kurpia planą, kuri komanda jam galėtų suteikti pilnavertes komandinių treniruočių sąlygas.
Viskas vedasi į gimtuosius Šiaulius ir trenerį Antaną Sireiką.
„Darbas sporto salėje skirsis nuo kontaktinio sporto, – sakė G.Orelikas. – Gal jis nesiseks, gal kažką skaudės. Krepšinis nėra tolygus darbui su svarmenimis salėje. Dabar noriu pažiūrėti, kaip seksis padirbėti fizinio pasiruošimo stovykloje. Kalbėsiu su Antanu Sireika, kad leistų man pasportuoti su komanda. Nesakau, kad mane pasiliktų, tiesiog padirbėti kartu mėnesį ir žiūrėti, kokios yra mano galimybės. Darai krepšinio treniruotes ir matai, kaip tau sekasi. Aš atletiškumu niekada nesiremdavau, tas kažkiek gelbėja bandant sugrįžti, kai žinai, kad daug ir aukštai šokinėti nereikės. Pamėtyti nueinu, tai ranka yra vietoje. Dėl jos aš tikrai nepergyvenu.“
