Praėjusį savaitgalį Vilniuje MO muziejuje vyko didžioji paroda „Kaunas–Vilnius: nuversti kalnus“, kurioje svečiai turėjo galimybę įvertinti pagrindinių šalies miestų pokytį per pastaruosius dešimtmečius, o parodos vinimi tapo Andriaus Čerškaus moderuotas pokalbis su legendiniu Lietuvos treneriu Jonu Kazlausku.
Karjerą 2018-aisiais baigęs specialistas iš Panevėžio yra vienas iš keturių lietuvių trenerių istorijoje, kuriam teko dirbti abiejose barikadų pusėse – ir Kauno „Žalgiryje“, ir Vilniaus „Ryte“.
Kiti trys – Modestas Paulauskas, Antanas Sireika ir Darius Maskoliūnas.
„Mes tiek pasiekėme per tą trumpą laiką ir pripratome prie to savo akimis, jog dauguma nevertina, ką turi“, – parodos įspūdžiais dalijosi 67-erių J.Kazlauskas.
Pokalbis, kuriame dalyvavo ir 15min, vystėsi apie miestų bei sirgalių priešpriešą ir, žinoma, patį krepšinį.
„Didžiuojuosi, jog esu iš krepšinio rato. Didžiuojuosi, jog tokiai mažai valstybei pavyko labai daug pasiekti, – sakė J.Kazlauskas. – Niekam nėra paslaptis, jog tarpukario metu mūsų šalies vyrai dukart tapo Europos čempionais, o moterys iškovojo sidabrą. Aš sau nuolat užduodu klausimą – kodėl taip? Kodėl vėliau atsirado Modesto Paulausko karta, į kurią visi lygiavosi? Kodėl vėliau atsirado Arvydo Sabonio ir Šarūno Marčiulionio karta, kurias pasekė irgi pergales skynusios kitos kartos? Pamenu net tokį momentą, kai Lietuva pasaulyje pagal rezultatus buvo trejetuke, nors konkuruoti teko su JAV ir kitomis didžiosiomis galybėmis. Mes vaikščiojome truputį pasipūtę. Mažoje valstybėje visada būna pakilimai ir nuosmukiai, bet pergalių bus dar gražių, ir ne viena. Turime tuo tikėti. Ir aš tuo tikiu.“
Panevėžyje gimusio J.Kazlausko kelias po mokyklos pakrypo ne į Kauną, kurį rinkosi visi pagrindiniai krepšinio talentai, o už 100 kilometrų esančią sostinę.
Kaip nuvyko, taip su Vilniumi jis ir susisiejo ligi šiol, vadinamas šį miestą gražiausiu pasaulyje.
„Visus didžiausius ir geriausius talentus pasiimdavo Kaunas. Pamenu, kai mūsų jaunių rinktinės treneris Rakauskas atėjo, surinko visų mūsų pasus ir pasakė: „Kai įstosite Kaune į aukštąsias mokyklas, pasus atiduosiu“. Vadinasi, visi važiuokite į „Žalgirį“, – prisiminimais dalijosi J.Kazlauskas. – Aš per kraują išsikovojau savo pasą, sakiau, jog važiuoju į Vilnių, nes viskas jau suderinta. Buvau vienintelis iš jaunių rinktinės žaidėjų, kuris įstojo mokytis į Vilnių. Vilniui likdavo tai, kas likdavo nuo Kauno. Vilnius – internacionalinis miestas. Didelių krepšinio tradicijų neturėjo, tikimės, kad ateityje bus. Vilnius turi daug kuo didžiuotis, o Kaunas... Jie išprotėję, bet gerąja prasme. Pralaimi, bet lankomumas nemažėja, sirgaliai ateina vis tiek. Savotiškas miestas. Ateini pas draugą į gimtadienį, bet niekas to draugo negarbina, visi kalba apie krepšinį. Irgi keista (šypteli).“
„Neįsivaizdavau savęs didžiu krepšininku, tai įstojau mokytis. Kaip ir visi mano amžiaus žmonės, bėgau nuo armijos, tad įstojau į matematiką. Mokiausi pakankamai gerai, kad nepatekčiau į armiją. Pagalvojau, reikia užsiimti rimtai mokslais, bet patraukė prie seno. Vėl tas krepšinis, – karjeros pradžią vyrų krepšinyje prisiminė J.Kazlauskas. – Sužaidžiau pora rungtynių už Vilniaus universitetą, atėjo „Statybos“ treneriai ir pakvietė. Mokslus ir krepšinį derinau trejus metus. Baigiau universitetą su savo bendrakursiais, o tuomet prasidėjo visokios Sovietų Sąjungos jaunimo rinktinės. Pamenu, paėmė vasarą į stovyklą, o grįžau gruodį, treneriai universitete jau buvo suorganizavę akademines atostogas, nes katedra buvo karinė. Kazlausko nėra ir nėra... Trejus metus nesimokiau, tik pavardė buvo sąraše. Dekanas sakė apsispręsti – mesti mokslus arba baigti. Pabaigiau, lengviau atsipūčiau ir atsidaviau krepšiniui.“
Vilniaus „Statybos“ komandoje J.Kazlauskas debiutavo 1973-iaisiais, o sostinės klube žaidė visus 12 karjeros metų – iki 1985-ųjų.
„Gyvenime kažkada ateina momentas, kai sunku yra pasirinkti. Per daug pinigų sportuodami tais laikais neužsidirbome. Mano bendramoksliai jau buvo užsiėmę kažkokias pozicijas, tapo inžinieriais ir dirbo. Man reikėjo viską pradėti nuo nulio, o daug kas jau primiršta, nes visą laiką sportavau, – pasakojo J.Kazlauskas. – Pradėjau dirbti Vilniaus krepšinio mokykloje. Pradžioje nenorėjo manęs priimti, galbūt bijojo konkurencijos, nes buvau profesionalus krepšininkas. Draugai sako, jei tavęs nepriima, būsi direktoriumi (šypteli). Paskyrė direktoriumi, nes prie sovietų valdžios viskas buvo galima. Aš buvau prastas direktorius, bet treniravau vaikus. Džiaugiuosi, jog mes pasiekėme neblogų rezultatų. Labai didžiuojuosi tuo laikotarpiu, išdirbau apie 10 metų. Bet tai buvo ir labai sunkus laikotarpis. Tarkime, atvažiuodavo treneriai iš Maskvos. Mano grupė vaikų buvo laimėjusi Sąjungos pirmenybes, bet man reikėdavo pataikauti ir vos ne į užpakalį lįsti treneriams, kurie nieko nesuprato apie krepšinį, jog tie visa galva už jų geresni vaikai patektų į komandas. Ar įsivaizduojate? Kai Sabonis paskutinį kartą su jauniais laimėjo Europos čempionatą, nuo to Sąjungos komanda nelaimėjo nieko. O kai Lietuva iškovojo nepriklausomybę, mes buvome pirmieji jauniai, triumfavę Europos čempionate. Tai buvo tie patys vaikai, kurių nenorėdavo priimti į Sąjungos rinktinę. Pažeminimas, bet viskas galiausiai stojosi į savo vietas.“
Ilgą laiką krepšinio sėklą Vilniuje sėjęs strategas galiausiai persikėlė į Kauną, 1994-aisiais sudarė sutartį su Kauno „Žalgiriu“.
„Dešimt metų išdirbus Vilniaus krepšinio mokykloje reikėjo naujų iššūkių. Nemeluosiu, kad nesidairiau darbo. Kai su jauniais pavažinėjau po Europą, buvo pasiūlymų iš Kipro ir kitų šalių, bet tuomet atsirado „Žalgiris“. Manau, kad jie buvo krizėje, o mane įsigijo, nes buvau pigus treneris. Jaunas, ambicingas ir pigus. Pirmoji užduotis – būti ketveriukėje pirmajame sezone. Bet mes viską laimėjome“, – sakė J.Kazlauskas.
Šešerius metus „Žalgiryje“ dirbęs laimėjo penkis LKL čempiono titulus, Europos taurę ir Eurolygą.
„Labai malonus ir labai geras laikotarpis, bet ir labai sudėtingas, nes vienu metu dirbau ir „Žalgiryje“, ir Lietuvos rinktinėje. Ir taip šešerius metus. Tuo metu treniruodavomės daug daugiau. Baigdavau klubinį sezoną ir turėdavau dvi savaites pasiruošti rinktinei, tuomet baigi su rinktine ir dvi savaites turi pasiruošti klubui. Jūs pabandykite be atostogų padirbėti šešerius metus. Niekas su tavimi nesusikalba, sako, jog visai nuprotėjęs. Atėjo toks momentas, kad reikėjo apsiraminti ir kažką keisti, nes tai ilgai trukti nebegalėjo – šeimos nematai, vaikus augina viena žmona...“, – sakė J.Kazlauskas.
Strategas įsitikino kauniečių meile „Žalgiriui“.
„Kaunas didžiuojasi krepšiniu ir jie turi kuo didžiuotis. Kai dirbau Kaune, buvo iškilęs egzistencinis klausimas – remti Kauno „Žalgirį“ ar neremti. Aš paklausiau jų, ką Kaune dar turite? Tik „Žalgirį“ ir Bingelio chorą. Jie sureagavo labai, bet pripažįsta. Jie sako: „jūs čia, vilniečiai“. Bet taip sako, nes pavydi Vilniaus grožio, – teigė šyptelėjęs specialistas. – Man, panevėžiečiui, nebuvo sunku Kaune dirbti. Kuo didesnės žvaigždės, tuo labiau žiūrėdavo iš aukšto: „jūs čia, vilniečiai...“ Dar „Statybos“ laikais sakydavo, jog plytas, o ne kamuolį į krepšį mėtome. Kai aš 13 metų pražaidęs Vilniuje ėmiau treniruoti Kauno komandą, Sabas pirmasis ėmė sakyti, kad esu panevėžietis, o ne vilnietis.“
A.Čerškus teigė, jog Europos viršūnę su Kauno komanda pasiekęs specialistas tapo sirgalių numylėtiniu bei galėjo tapti ir Kauno meru.
„Kažkada Šabtajus Kalmanovičius (tuometis savininkas) po pergalės atėjo pas mane pasitarti, klausė, ar jis galėtų tapti Kauno meru. Sakiau, jog galėtų, bet kam to reikia ir ko jam trūksta? Ar jis nori, kad jam į nugarą žmonės pradėtų spjaudyti? Šabtajus manęs paklausė“, – teigė J.Kazlauskas.
Bet tuomet atėjo Vytautas Šustauskas, priminė A.Čerškus.
„Gal aš padariau klaidą“, – šmaikštavo J.Kazlauskas, privertęs juoktis visą auditorijų žiūrovų.
Po nesėkmingo 1999-2000 metų sezono J.Kazlauskas pasitraukė iš „Žalgirio“, o po 2001-ųjų Europos čempionato Turkijoje – ir iš Lietuvos rinktinės.
Bene geriausias visų laikų šalies krepšinio treneris papasakojo šmaikščią istoriją, kaip atsidūrė Vilniaus „Lietuvos ryte“.
„Pirmiausia, man tai irgi buvo netikėta. Baigiau darbus rinktinėje ir dairiausi, kur pasukti toliau. Prisimenu, kaip dabar – buvo sekmadienis, žvejojome su draugu iš valties. Prastai žvejojantis draugas – spiningą mėto neaišku kur. Buvau su kepure, dėjo man per galvą ir į momenėlį įsisegė blizgė. Nieko, išsitraukėme, nukirpome, o pirmadienį skambina Gedvydas Vainauskas ir kviečia į Vilnių. Tai kai žurnalistai pradėjo klausinėti, sakiau, jog nieko nebemąsčiau, nes man į momenėlį įsisegė blizgė ir sutikau su pasiūlymu“, – šmaikštavo J.Kazlauskas.
Sostinėje J.Kazlauskui teko dirbti su būriu itin talentingų lietuvių – Ramūnu Šiškausku, Arvydu Macijausku, Robertu Javtoku. Per pustrečių metų „Lietuvos ryte“ strategas tapo LKL ir NEBL čempionu.
„Tai buvo labai įdomi komanda ir man buvo labai įdomu dirbti. Jauni, ambicingi, užsispyrę žaidėjai. Nutiko, jog mano pirmos rungtynės buvo Kaune. Atvažiavo treneris, kuris dirbęs „Žalgiryje“ ir kurį kažkiek ten gerbė. Laimėjome, berods, 34 taškais. Pačias pirmas rungtynes! Nepasakysiu, jog publika palankiai žiūrėjo į tai, mano dukrą alumi apipylė. Jie kažkiek kerštingi. Bet šiaip pas mus santykiai buvo puikūs. Sirgaliai gali šūkauti, bet nereikia muštis. Tai jau yra kažkoks barbarizmas, bet iki Graikijos lygio nepriaugome“, – sakė J.Kazlauskas.
Graikijoje J.Kazlauskas vadovavo Pirėjo „Olympiakos“ klubui, kurio derbiai su Atėnų „Panathinaikos“ skamba per visą pasaulį. Ir dažnai – iš blogosios pusės.
„Visada susimąstydavau dėl ko tai vyksta. Graikijoje tai vyksta iki labai blogų dalykų. Galvodavau, kad kažkas specialiai juos pakursto, jog atitrauktų dėmesį nuo politikos ir gyvenimiškų problemų. Aš nesuprasdavau, kodėl tai vyksta – ta pati tauta, kuri myli krepšinį, bet taip nekęsti vieni kitų... Man ta per didelė jų priešprieša būdavo nesuprantama, – pasakojo J.Kazlauskas. – Galvoju, krepšininkai ir treneriai turi apie tai kalbėti daugiau ir garsiau, jog to nebūtų. Graikijoje suaugę žmonės sakydavo, jog negali nusivesti į rungtynes savo vaikų, nes bijo. Tarkime, mes žaidėme prieš „Panathinaikos“, o „Olympiakos“ klubo prezidentas trečiame kėlinyje iš salės išvedė mano žmoną, nes ten likti buvo pavojinga. Tikiuosi, jog Lietuvoje iki to neprieisime.“
Lietuvoje fizinės grumtynės tarp sirgalių nėra itin dažnas dalykas, dažniausiai apsiribojantis įžeidinėjimais vienas kito atžvilgiu.
Kauniečiai vilniečius mėgsta vadinti portugalais, o į tai sureagavo į krepšinio profesorius.
„Taip, vadina taip, bet nuo to nepabėgsi. Galvoju, Portugalija labai graži šalis. Ir ekonomika ten yra pakilusi. Nematau tame nieko blogo, yra blogesnių pavadinimų. Vilnius ant tiek gražus ir patogus gyventi, kad kauniečiai nori jį kažkaip vadinti ir kažkaip atsigriebti“, – sakė J.Kazlauskas.
Tuo metu „Ryto“ sirgaliai Kauną pašiepia dėl amžino „antro“ miesto statuso.
„Jei ilgą laiką vadiniesi sostine, nors ir laikinąja, ir staiga prarandi šį statusą, vis tiek kažkiek kutena, tiesa? Juk norisi vadintis sostine. O jeigu pavadina stotele tarp Vilniaus ir Klaipėdos, tai dar blogiau. Abi pusės nenusileidžia išradingumu. Bet aš gerai jaučiuosi ir Kaune, nors tokio senamiesčio jie neturi“, – sakė Vilniuje šaknis įleidęs treneris.
Kurioje vietoje J.Kazlauskas patyrė didesnį spaudimą – „Žalgiryje“ ar „Lietuvos ryte“?
„Lietuvos rinktinėje, – nedvejodamas atsakė strategas. – Kai dirbi klube, vienerias rungtynes pralaimėjai, o kitose gali pasitaisyti. Atkrintamosiose – dažniausiai iš trejų rungtynių. Rinktinėje kitaip, ten kiekvienas mačas yra lemiamas, o atsakomybė – labai didelė. Ne visi gali tai pernešti. Tai yra Lietuva, tai yra žymiai daugiau nei klubas. Klubas gali įsigyti žaidėjų, o rinktinė yra tai, ką tu užsiauginai, kas tau brangu ir į ką tu idėjai širdies dalelę. Tokia atsakomybė, kad net sunku nupasakoti.“
Nors didžiąsias klubines pergales J.Kazlauskas nuskynė su Kauno klubu, bet jo širdis yra Vilniuje.
„Per gyvenimą mačiau daug miestų, pasaulį teko apkeliauti, bet iš visų man vis tiek gražiausias yra Vilnius, – sakė Jonas Kazlauskas. – Kaunas irgi keičiasi. Kai dirbdavau Kaune, šeštadienį po rungtynių grįždavau pas šeimą į Vilnių. Turėjau tradiciją kiekvieną sekmadienį ryte apeiti senamiestyje savo įprastą ratą. Kažkur kavos išgeriu, kažkur pasižvalgau, kas keičiasi – kažkas nugriauta, bet nesistato. Būdavo labai įdomu žiūrėti, kaip Vilnius keičiasi. Kiekvieną sekmadienį valandą laiko žiūrėdavau. Man patiko. Mano draugai, kurie žaidė „Žalgiryje“, Vilnių irgi pripažįsta – Maskoliūnas, Masalskis baigę karjeras gyvena Vilniuje. Kodėl, tai paklauskite jų.“
