Net ir stebėdamas mačą kaip žiūrovas, Š.Jasikevičius turėjo pastabų teisėjui Tomui Jasevičiui, kai prieš pat savo kojas išvydo grumtynes dėl kamuolio.
Antanas Kavaliauskas sunėręs rankas įdėmiai stebėjo Kšištofo Lavrinovičiaus reidą „Juventus“ baudos aikštelės link. „Žalgirio“ skautas Evaldas Beržininkaitis kažką žymėjosi savo užrašuose. Darius Songaila tradiciškai kramsnojo gumą.
Visas „Žalgirio“ trenerių štabas 18-ąją minutę pakilo iš VIP vietų ir iškulniavo į savo rūbinę. „Juventus“ tuo metu pirmavo 29:24.
K.Maksvytis: „Finalas – neblogas pasiekimas, bet tiek pasiekus nesinori sustoti“
Kazys Maksvytis šokinėjo iš pykčio, kai panevėžiečių kapitonas Gintaras Leonavičius siuntė kamuolį tiesiai į užribį. Jo veidas jau buvo ryškesnis už bordinę „Lietkabelio“ aprangą, o „Juventus“ atitrūko 39:29.
Bet kai Š.Jasikevičius su D.Maskoliūnu ir D.Songaila grįžo šalia parketo 24-ąją minutę, prieš pat jų akis Benas Madgenas iš aikštės kampo tritaškiu persvėrė rezultatą „Lietkabelio“ naudai 40:39.
„Pirmoje rungtynių pusėje dėl geros gynybos, ačiū Dievui, išsilaikėme rungtynėse. Prametėme iš gerų padėčių. Gal tai buvo jaudulys. O po pertraukos geriau prisitaikėme prie „Juventus“ gynybos. Tai atrišo mums rankas“, – po rungtynių sakė Kazys Maksvytis.
Nežinia, ar žaidėjus blaškė neįprasta tamsa „Žalgirio“ arenoje, ar tos ryškios „M“ formos scenos šviesos už krepšio, ar startinis jaudulys, bet „Lietkabelis“ buvo viena komanda pirmoje mačo dalyje ir visai kita antroje. Per trečiąjį kėlinį „Lietkabelis“ pelnė beveik tiek taškų (27), kiek per pirmus du kėlinius (29).
„Po pertraukos susigrąžinome tempą. Metimai pradėjo kristi ir mes atsitiesėme, – sakė „Lietkabelio“ įžaidėjas Lorenzo Williamsas, vėliau paprieštaravęs K.Maksvyčiui. – Nemanau, kad nervinomės. Žinojome savo planą. Tiesiog kartais žaidimas taip jau susiklosto. Bet svarbu, kad nepasivedėme gynyboje.“
Š.Jasikevičius su trenerių štabu nebematė, kaip aikštės viduryje užriaumojo Benas Madgenas. Jo tritaškis likus žaisti 3 min. 46 sek. leido atsikvėpti „Lietkabeliui“ 68:63. O kai Kšištofas Lavrinovičius likus kiek daugiau nei 2 min. švystelėjo dar vieną tritaškę bombą (71:65), 38-erių brolio plojimai leido suprasti apie pergalę.
„Abi komandos buvo vertos finalo. Ačiū Dievui, kad laimėjome. Uteniškiai padarė gerą darbą prieš tai nugalėdami „Lietuvos rytą“ ir šiandien žaidė neblogai“, – sakė K.Maksvytis.
Gavęs vieną dovaną ketvirtfinalyje Utenoje, kai „Juventus“ išspyrė iš taurės turnyro trofėjaus savininką „Lietuvos rytą“, K.Maksvytis būtų nieko prieš sulaukti dar vienos – Virginijaus Šeškaus ir Prienų-Birštono „Vytauto“ pergalės prieš „Žalgirį“.
K.Maksvytis: „Nežinau, kuris varžovas geresnis – prieš „Žalgirį“ laimėjome pastarąsias rungtynes, o Prienuose pralaimėjome.“
„Nežinau, kuris varžovas geresnis – prieš „Žalgirį“ laimėjome pastarąsias rungtynes, o Prienuose pralaimėjome, – juokavo K.Maksvytis, šį sezoną žalgiriečius nugalėjęs jau du kartus iš trijų, tik kad Panevėžyje. – Bet daugiau šansų nugalėti turi „Žalgiris“. Mes iš savo pusės padarėme tokį darbą, kad nusipelnėme vietos finale.
Norėčiau pasidžiaugti pergale ir pasveikinti visą „Lietkabelio“ organizaciją, kuri ėjo teisingu keliu. Manau, nusipelnėme šios pergalės. Ypač dėl pirmosios sezono pusės.“
Jeigu prognozės išsipildys ir finale „Lietkabelis“ surems ginklus su „Žalgiriu“, panevėžiečių neslėgs įtampa. Tačiau šį sezoną jau ne kartą stebinęs K.Maksvyčio klubas neketina sustoti.
„Finalas – neblogas pasiekimas, bet tiek pasiekus nesinori sustoti“, – pabrėžė K.Maksvytis.
