Elvaras Maras Fridrikssonas gimė 1994-ųjų metų lapkričio 6-ąją dieną Njardviko mieste, kuriame jo tėtis Fridrikas Ragnarssonas ilgus metus profesionaliai žaidė krepšinį, vėliau tapo treneriu bei sukūrė šeimą.
Tai 5 tūkstančių gyventojų turintis miestelis, kuris 1995-aisiais, kai „Šiaulių“ įžaidėjui buvo vieneri, susijungė su Keblaviko miestu ir Hafniro kaimu bei oficialiai sudarė naują Reijkjanerbergo savivaldybę, penktą pagal dydį Islandijoje, kuriai šiuo metu priklauso apie 20 tūkst. žmonių.
Šioje Šiaurės Atlanto saloje pagal populiarumą sporto šakų šeimoje pirmauja futbolas, kurį 26-erių Elvaras praktikavo iki pat 17 metų amžiaus, bet pakilimą išgyveną ir krepšinis, o krepšininko keliu Antano Sireikos auklėtinis žengė įkvėptas ir sekdamas tėčio Fridriko ir brolio Ragnaro pavyzdžiais.
„Aš visada buvau arti krepšinio, svajojau tapti profesionaliu krepšininku. Tai buvo vienintelis mano tikslas. Tai priežastis, kodėl pasirinkau krepšinį, o ne futbolą, nors šį sportą irgi myliu“, – 15min pasakojo naudingiausias LKL žaidėjas.
Nė vienam šios šeimynėlės atstovui krepšinyje nesisekė taip gerai, kaip Elvarui, kuris rinktinėje debiutavo 19-os, buvo reguliariai kviečiamas atstovauti savo šaliai, tarp kurių – ir žaidimas Europos čempionate 2017-aisiais.
Žaibišku greičiu pasižyminčio „Šiaulių“ atakų organizatoriaus geriausias draugas – buvęs Roko Giedraičio komandos draugas Berlyne, o dabar „Valencia“ klubo įžaidėjas Martinas Hermannssonas.
Šie du vaikystės bičiuliai 2014-aisiais kartu iškeitė žvejų miestą Islandijoje į Didįjį JAV obuolį – Niujorką, kuriame jiedu įstojo į Brukline įsikūrusį Long Ailando universitetą.
„Man pasisekė, kad kartu su manimi buvo mano geriausias draugas. Pirmąjį sezoną buvome kartu, tai palengvino mano prisitaikymą naujoje aplinkoje“, – 15min pasakojo E.Fridrikssonas.
Jei M.Hermannssonas Brukline liko ir antram sezonui, tai E.Fridrikssonas susikrovė lagaminus ir iškeliavo į saulėtąjį Majamį ir „Barry“ universitetą.
Baigus studijas – trijų mėnesių viešnagė antroje Prancūzijos lygoje, tuomet sugrįžimas į gimtąjį Njardviką. Namuose sezoną praleidęs islandas persikėlė į Švediją, ten tapo čempionu ir buvo išrinktas geriausiu pirmenybių gynėju.
Nors Švedijoje sezonas buvo puikus, bet susidomėjimo didžiajame 2020-ųjų metų vasarą žaidėjų turguje jis nesulaukė, iki kol nepaskambino „Šiauliai“.
Sekmadienio pavakarę „Šiaulių“ laukia itin sudėtinga užduotis – siekdami vietos Karaliaus Mindaugo finalo Antano Sireikos auklėtiniai Klaipėdoje privalės panaikinti pirmajame mače namuose įgytą 15 taškų deficitą.
Bet Saulės miesto krepšininkai jau žino, ką reiškia sukurti stebuklą.
„Šiaulių“ ekipa fantastišku būdu išsigelbėjo aštuntfinalyje, kai panaikino 25 taškų skylę ir peržengė Alytaus „Dzūkijos“ barjerą.
Tuomet pergalę „Šiauliams“ paskutinėmis sekundėmis išplėšė nuostabus Elvaro Maro Fridrikssono pasirodymas.
Pirmasis islandas krepšininkas Lietuvos krepšinio lygos istorijoje surengė Tracy McGrady lygio benefisą, per paskutinę minutę pelnęs net 9 taškus iš eilės, tarp kurių buvo ir kosminių metimų, o po finalinio arbitrų švilpuko jis paskendo jį sveikinančių komandos draugų glėbyje.
„Tai buvo įspūdingiausia rungtynių pabaiga, kokios dalimi man kada yra tekę būti. Buvo labai smagu. Manau, kad ši pergalė padės mūsų mentalitetui, nes pirmoji sezono pusė buvo sudėtinga. Tikiuosi, kad pergalė įpūs mums pasitikėjimo“, – sakė E.Fridrikssonas.
Sezono pradžia „Šiauliams“ išties sunki. Nepritapę legionieriai, žaidėjų karuselė, traumos, virusas bei buvusių auklėtinių į viešumą iškelti kaltinimai A.Sireikai atsispindi paskutinėje vietoje LKL lentelėje – 4 pergalės ir 9 pralaimėjimai.
Jei kas ir galėjo „Šiaulius“ ištraukti iš šios gilios duobės dvikovoje su dzūkais, tai E.Fridrikssonas, tapęs neabejotinu A.Sireikos kariaunos lyderiu.
Šį LKL sezoną islandas renka po 15,9 taško (54,1 proc. dvit., 33,3 proc. trit., 81,4 proc. baud.), atkovoja po 3,7 ir perima po 1,4 kamuolio, atlieka po 7,1 rezultatyvaus perdavimo, klysta po 3,2 karto ir fiksuoja po 20,2 naudingumo balo.
Pirmas pagal efektyvumo balus, ketvirtas pagal rezultatyvumą, pirmas pagal rezultatyvius perdavimus bei ketvirtas pagal perimtus kamuolius.
15min tinklalapyje – pokalbis su naudingiausiu LKL krepšininku Elvaru Maru Fridrikssonu – apie vaikystę krepšininkų šeimoje Islandijoje, vingiuotą kelią į „Šiaulių“ klubą, vienatvę Saulės mieste, sudėtingą sezoną, karjeros svajones bei Islandijos krepšinio situaciją.
– Elvarai, kaip KMT aštuntfinalio atsakomosiose rungtynėse su „Dzūkija“ sugebėjote panaikinti turėtą 25 taškų deficitą ?
– Tai vienos geriausių mūsų rungtynių šį sezoną. Mes žaidėme išties puikiai. Buvome agresyvūs, neturėjome ką prarasti. Varžovams tikriausiai buvo sunku save motyvuoti, kai turėjo 25 taškų persvarą po pirmųjų rungtynių.
Aš esu buvęs panašioje situacijoje praeityje, žinau, ką tai reiškia. Prieš dvejus metus Europos čempionato atrankoje su Islandijos rinktine turėjome 20 taškų pranašumą po pirmojo susitikimo namuose prieš Šveicariją, bet ją išbarstėme svečiuose. Mes irgi tuomet buvome atsipalaidavę ir mūšį pralaimėjome net ant 24 taškų. Mes nebuvome pasiruošę, lygiai taip pat, kaip ir Alytus nebuvo tinkamai pasirengęs.
Žinojau, kad Alytus bus atsipalaidavęs. Mes pamatėme, kad turime progą, bet reikia kiekvieną kėlinį laimėti 6-7 taškų persvara. Žingsnis po žingsnio. Rungtynių pabaigoje mus lydėjo sėkmė, kuri padėjo iškovoti skambią pergalę. Tai buvo skambi pergalė.
Tai įspūdingiausia rungtynių pabaiga, kokios dalimi man yra tekę būti. Per paskutinę minutę mes pelnėme 9 ar 11 taškų. Buvo labai smagu. Manau, kad ši pergalė padės mūsų mentalitetui, nes pirmoji sezono pusė buvo sudėtinga. Tikiuosi, kad pergalė įpūs mums pasitikėjimo.
– Ką po pergalės rūbinėje sakė treneris Antanas Sireika?
– Jis buvo laimingas. Antanas sakė, kad niekada nenustotume tikėję, net jei atsiliekame labai stipriai. Tai pamoka, kad niekada nereikia nuleisti rankų.
– Ar sekmadienį prieš „Neptūną“ galime tikėtis dar vieno įspūdingo „Šiaulių“ sugrįžimo?
– Žinome, kad galime laimėti. Pirmajame susitikime žaidėme prastai ir atsidūrėme sudėtingoje situacijoje. Klaipėdoje turėsime žaisti kietai ir agresyviai, turėsime įjungti papildomą pavarą ir atakuoti varžovus nuo pirmųjų minučių. Aš tikiu, kad tai yra įmanoma, nors bus sunku, nes „Neptūnas“ yra gera komanda.
– Pernai tapote Švedijos čempionu, o šiemet esate naudingiausias LKL krepšininkas, kaip gavosi, jog vasarą atsidūrėte Šiauliuose?
– Neturėjau daugiau variantų. „Šiauliai“ parodė susidomėjimą, kuris man pasirodė įdomus. Pagalvojau kad tai yra puiki proga man parodyti save, nes LKL – puiki lyga, o Lietuva – tikra krepšinio šalis. Norėjau pasinaudoti šia proga, nes daugiau pasirinkimų neturėjau. Džiaugiuosi, kad esu čia. Jaučiu, kad augu kaip žaidėjas ir turiu galimybę rodyti savąjį žaidimą.
– Ar spėjote susipažinti su Šiaulių miestu?
– Pradžioje buvo daugiau veiklos, bet pastaruosius tris mėnesius viskas yra uždaryta. Mano gyvenimas supasi aplink krepšinio salę ir namus. Mažai ką spėjau pamatyti, bet miestas yra gražus. Tai didelis miestas, nesu prie tokio pratęs. Didelis, lyginant su gimtuoju Islandijoje. Daug veiklų, daug restoranų. Tikrai tinkama vieta žaisti krepšinį.
– Ar Lietuvoje esate kartu su šeima?
– Mano šeima buvo su manimi sezono starte. Turiu žmoną ir vienerių metų sūnų. Jie atvyko kartu, po to išvyko, kai atėjo antroji COVID-19 pandemijos banga. Mano artimieji į Šiaulius sugrįš vasarį. Labai jų laukiu jų, tikrai sunku psichologiškai būti vienam taip ilgai. Mano sūnui vos vieneri, tad šis momentas šį sezoną yra sunkiausias – būti vienam. Labai laukiu vasario, tikiu, kad tuomet bus lengviau.
– Ar klausėte kieno patarimų prieš pasirašydamas kontraktą su „Šiauliais“?
– Neklausiau, nes esu pirmasis islandas LKL istorijoje. Nė vienas mano pažįstamas nėra žaidęs šioje lygoje. Turėjau pasikliauti instinktu, nes kitų variantų nebuvo.
Žinojau, kad lietuviai myli krepšinį. Ši sporto šaka yra pagrindinė Lietuvoje. Tai puiki krepšinio šalis. Aš jau buvau rungtyniavęs Šiaulių arenoje, kai 2017-aisiais draugiškose rungtynėse žaidėme prieš Lietuvą. Pamenu atmosferą toje dvikovoje, iškart supratau, kad krepšinis lietuviams yra svarbus. Draugiškos rungtynės, bet susirinko arena pilna. Lietuvos rinktinė gerus rezultatus rodo jau daugybę metų. Vienintelis dalykas, kurį žinojau apie Lietuvą prieš atvykdamas, kad ji garsėja dėl aukšto krepšinio lygio.
– Koks buvo jausmas tapti LKL lapkričio mėnesio MVP?
– Tai malonus įvertinimas. Lapkritį mes iškovojome pirmąsias dvi pergales šį sezoną. Mane labiausiai džiugino šis dalykas, o MVP tapo gražia premija. Tai didžiulis pripažinimas, kuris man yra malonus.
– Kokį įspūdį palieka darbas su A.Sireika?
– Jis puikus vyrukas, turintis savų metodikų. Manau, kad reikia laiko, kol tai prigyja ir pasimato žaidime. Mes bandome perprasti sistemą ir ieškome kelio į pergales. Viskas yra gerai. Aš jam esu dėkingas, manau, kad žaidžiu gerai, tad mes dėkingi vienas kitam.
– Elvarai, kodėl pasirinkote krepšinį, o ne futbolą, kuris taip mylimas Islandijoje?
– Aš visada buvau arti abiejų šių dviejų sportų – krepšinio ir futbolo. Pastarąjį žaidžiau iki kol man sukako 16 ar 17 metų.
Bet mano šeima yra krepšininkų. Tėtis profesionaliai žaidė krepšinį, atstovavo Islandijos rinktinei, vėliau daugybę metų dirbo treneriu. Brolis dabar yra baigęs karjerą, bet jis irgi profesionaliai žaidė krepšinį. Jis 3 metais vyresnis už mane, mes vaikystėje galiniame kieme vienas prieš vieną krepšinį žaisdavome iki išnaktų.
Aš visada buvau arti krepšinio, svajojau tapti profesionaliu krepšininku. Tai buvo vienintelis mano tikslas. Tai priežastis, kodėl pasirinkau krepšinį, o ne futbolą, nors šį sportą irgi myliu. Be to, aš kilęs iš nedidelio miestelio, turinčio 20 tūkst. gyventojų, kuris labiau yra krepšinio, o ne futbolo miestas.
– Kokio lygio ir stiliaus krepšininkas buvo jūsų tėtis?
– Jis buvo įžaidėjas, kaip ir aš. Bet žaidė tik Islandijoje, o karjerą baigė būdamas 30 metų amžiaus. Tuomet pradėjo trenerio darbą. Daug nemačiau jo žaidžiančio, bet man pasisekė, kad augau šalia komandos, kurią jis treniravo. Dalyvaudavau praktiškai kiekvienoje treniruotėje ir jau ankstyvame amžiuje pamačiau, kaip reikalai tvarkomi profesionalioje krepšinio komandoje.
– Kas buvo jūsų vaikystės dievukai, sekti pavyzdžiai krepšinyje?
– Man patiko Jonas Stefanssonas, žaidęs Eurolygoje. Jis atstovavo daugybei ACB komandų. Kitas žaidėjas – Logi Gunnarssonas, profesionaliai krepšinį žaidęs daugelyje Europos šalių. Man teko garbė su juo šiek tiek žaisti Islandijoje, visada bandžiau sekti jo pavyzdžiu. Mačiau kaip jis treniruojasi, prižiūri save, bandžiau tai kopijuoti. Supratau, kaip stipriai reikia treniruotis ir prisižiūrėti, kad taptum profesionaliu krepšininku. Man pasisekė su šiais žaidėjais rungtyniauti rinktinėje. Tai pagrindiniai žaidėjai, kurių pavyzdžių bandžiau sekti.
– Islandijos krepšinio proveržis įvyko pakankamai neseniai, kai nacionalinė rinktinė 2015-aisiais pirmą kartą pateko į Europos čempionatą, o šį pasiekimą pakartojo ir po dvejų metų. Kaip Islandijos krepšinis laikosi dabar?
– Neturiu abejonių, kad krepšinis Islandijoje auga. Tai populiariausia sporto šaka mūsų šalyje, kartu su futbolu. Mes patekome į Europos čempionatą 2015-aisiais, po kurio Islandijoje jautėsi pakilimas. Šį pasiekimą pakartojome ir 2017-aisiais. Krepšinis šalyje tapo populiarus. Manau, kad krepšinis Islandijoje auga sparčiai, žinant, kad gyventojų yra vos 300 tūkstančių. Susidomėjimas yra didelis – viskas eina tinkama trajektorija.
– Būdamas 20 metų išvykote studijuoti į Ameriką, kaip ten sekėsi?
– Tai buvo puiki patirtis, kurios nesigailiu. Pirmiausia nuvykau į Niujorką. Įsivaizduokite, iš 30 tūkst. miestelio į Bruklino centrą. Tai buvo didžiulis kultūrinis šokas. Man pasisekė, kad kartu su manimi buvo mano geriausias vaikystės draugas Martinas Hermannssonas, dabar rungtyniaujantis „Valencia“ komandoje Eurolygoje. Pirmąjį sezoną buvome kartu, tai palengvino prisitaikymą.
Tuomet nusprendžiau keltis į geresnę vietą, kur būtų daugiau saulės, todėl pasirinkau Majamį. Trejus metus žaidžiau antrajame NCAA divizione. Puikus universitetas, komandoje turėjau daug laisvės ir žaidimo laiko. Man pasisekė, nes galėjau žaisti savąjį žaidimą. Mano patirtis Amerikoje – puiki.
– Ar dažnai palaikote kontaktą su Martinu?
– Mes esame lyg broliai, geriausi draugai. Kalbamės kasdien, nes nuo vaikystės esame geriausi draugai.
– Kokį įspūdį palieka krepšinis Lietuvoje?
– Tikrai geresnis, nei aš tikėjausi. Tiesą sakant, aš nežinojau kur vykstu. Šioje šalyje yra daug aukštų vyrukų, prie ko nebuvau pratęs anksčiau. „Šiauliuose“ yra trys vyrukai, kurių ūgis siekia 213 cm.
LKL žaidžia aukšti, atletiški ir protingi žaidėjai. Stengiuosi pasinaudoti tuo, kad esu mažesnis, bet greitesnis. Galiu išnaudoti greitį, bet man sunkiau baudos aikštelėje. Aš tobulėju žaisdamas LKL. Tai aukščiausias lygis, kokiame esu kada rungtyniavęs. Man tai patinka.
– Kokie jūsų asmeniniai tikslai ateičiai?
– Noriu pasiekti kuo aukštesnį lygį. Žingsnis po žingsnio norėčiau kilti į viršų. Bandau kasdien žaisti gerai. Jei tai man pavyks, galbūt pasieksiu aukštą lygį? Eurolyga, žinoma, yra svajonė, bet nemanau, kad tai įvyks per artimiausiu 2-3 metus. Norėčiau kasmet kilti laipteliu į viršų.
– O komandiniai „Šiaulių“ tikslai šį sezoną?
– Mes norime laimėti daugiau rungtynių negu dabar, tai faktas. Mes norime kilti LKL lentelėje į viršų. Tikiu, kad dirbame teisingai. Esame paskutiniai, tad norime laimėti kuo daugiau. Būtų smagu patekti į atkrintamąsias.
