Šiauliai–Mažeikiai–Šiauliai–Vilnius–Berlynas–Vitorija. Toks yra 29-erių Roko Giedraičio kelias krepšinyje.
Jo tėtis Robertas Giedraitis visą profesionalo karjerą praleido „Šiaulių“ komandoje, kur dabar darbuojasi trenerio Antano Sireikos asistentu.
LKL metraščiuose R.Giedraitis yra šeštas pagal sužaistą laiką: per 407 rungtynes ant parketo jis praleido 11 290 minutes. Pagal rezultatyvius perdavimus jis – trečias istorijoje, išdalinęs jų net 1351.
Kuomet Robertas dar žaidė krepšinį, jo sūnus ir pačiupo oranžinį sviedinį į rankas. Pirmojoje treniruotėje Rokas apsilankė septynerių, tačiau tai tebuvo laiko praleidimas.
„Postūmio nereikėjo, kad „tu eik, sportuok“ ar „būtinai krepšinis“. Buvo dar ir futbolas, kurį jis lankė. Galiausiai savaime taip išėjo, kad pasiliko krepšinyje“, – 15min pasakojo Robertas Giedraitis.
Tiesa, etapas futbole nebuvo ilgas, ant vejos jaunasis Rokas lakstė vos keletą mėnesių.
„Pasibandė vieną, antrą, futbolas buvo šalia krepšinio. Galiausiai pasiliko krepšinyje, bet pagrindinis tikslas buvo turėti kažkokį užsiėmimą, kad galėtų po mokyklos judėti, sportuoti“, – prisiminimais dalinosi Lietuvos rinktinės žaidėjo tėtis.
Laikas bėgo, tačiau Robertas Giedraitis negalvojo, jog jo sūnus vieną dieną vilkės vyrų rinktinės aprangą ar žibės Eurolygoje.
„Gal jau link mokyklos pabaigos, tada jis po truputį pradėjo ryškėti, – prisiminė Robertas Giedraitis. – Jis buvo vyresnio brendimo, visą laiką kūdas, nedidelis, vėliau išaugo kažkiek. Savo amžiuje jis nebuvo pats stipriausias, aišku, nebuvo ir pats silpniausias.
Toks vidutinis, bet būtent mokyklos pabaigoje pradėjo tobulėti labiau. Labai gerai atsiskleidė Regionų lygoje. Po metų ten įvyko užsikabinimas, pakliuvimas į jaunimo rinktines, kas irgi davė didelį postūmį.“
Jis žaidėjas, aš treneris. Jis turi klausyt manęs, ne aš jo.
Rokas milžiniškais lūkesčiais spaudžiamas nebuvo, o ir tėtis per daug nesikišo į sūnaus tobulėjimą.
„Kol buvo sporto mokykloje, pasportuodavome kartu, bet nebuvo taip, kad labai kiščiausi. Kiek reikėjo – padėdavau, bet daugiau su savo treneriais dirbdavo. Taip pat ir vasaromis minimaliai padirbdavome, bet tikrai nebuvo taip, kad labai didelę įtaką daryčiau, nurodinėčiau. Jis ir pats stengdavosi“, – pasakojo Robertas Giedraitis.
Tad kas padėjo Rokui Giedraičiui taip šauti į priekį?
„Užsispyrimas labai daug davė, didelis noras, – pasakojo Roko tėtis. – Tai pagrindinis dalykas. Aišku, kažkokios ir kitos savybės, kurias reikia tobulinti krepšinyje. Jo charakteris paprastas – jis nemėgsta pralaimėti. Kiekvieną kartą, kai kažkas nepavyksta, jis su dviguba energija stengiasi padaryti, kad būtų geriau.“
Ir jei iš pradžių Robertas Giedraitis patarimų sūnui turėjo daugiau, dabar sunku ką nors nurodinėti. Nors pokalbiai vyksta po visų Roko rungtynių.
„Pakalbame, aptariame, ką galima daugiau daryti, ką geriau, kur reikia pridėti. Dabar, kai jau žaidžia profesionaliai, vasaromis ir daugiau padirbdavome su juo, važiuodavome, ruošdavomės sezonui“, – pasakojo Robertas Giedraitis.
Paklaustas, ar Rokas, peržiūrėjęs „Šiaulių“ rungtynes, nepadalina patarimų Robertui, šis atkerta griežtai ir su šypsena.
„Ne. Jis žaidėjas, aš treneris. Jis turi klausyt manęs, ne aš jo (juokiasi). O jei ir sako kažkokius patarimus, tai daugiau pašiepia“, – sakė Robertas Giedraitis.
Pats Rokas, pasak tėčio, kritiką priima įvairiai: kartais labai lengvai, kartais geriau krepšinio temos neliesti. Tačiau tėtis ir sūnus per ilgus metus įsidirbo ir žino, kada ir kaip elgtis.
„Jei matau, kad jis nenori kalbėti, tuomet to neliečiame. Bet šiaip priima, stengiasi išklausyti ir bando į tai atsižvelgti“, – pasakojo Robertas Giedraitis.
Dažniausiai Roką Giedraitį krepšinio sirgaliai mato veržlų, greitai bėgantį, staigiai metantį ir aukštai šokantį ant parketo, tačiau koks jis yra už aikštės ribų?
„Jis ramaus būdo, linksmas vaikinas, neišsišokantis. Su savo charakteriu, ramus, geras, tvarkingas. Man – sūnus“, – nusišypso Robertas Giedraitis.
Roko tėtis, stebėdamas sūnų aikštėje, matydamas jį su Lietuvos rinktinės marškinėliais, neslepia pasididžiavimo.
„Į Roką žvelgiu ne kaip į krepšininką, o kaip į sūnų, žmogų, kuris turi siekį ir bando jį įgyvendinti“, – teigė Robertas Giedraitis.
Jam sunku išskirti vieną sūnaus pasiekimą, kuris paliko didžiausią įspūdį ar privertė didžiuotis labiausiai.
„Kiekvieni metai, kurie buvo nuo jaunimo čempionato laikų – kažkokie išskirtiniai. Daug davė visos komandos, kuriose jis buvo: nuo sporto mokyklos ir RKL, „Lietuvos ryto“, ALBA ir „Baskonia“. Kiekvieni metai jam daug davė ir iš kiekvienų metų gali kažką surasti, pasakyti, kad tai metai, kai kažką padarei“, – dėstė Robertas Giedraitis.
Tris sezonus Eurolygoje sužaidė Rokas, per juos sužaidė 88 rungtynes, jų metu rinko po 12,5 taško, atkovojo 3,4 kamuolio, atliko 1,4 rezultatyvaus perdavimo, perėmė po 1,2 kamuolio ir fiksavo 13,1 naudingumo balo vidurkį.
Kalbai pasisukus apie artėjantį Europos čempionatą, Robertas Giedraitis kiek surimtėjo.
„Kaip ir visi Lietuvos sirgaliai – tikiuosi pergalių ir medalių. O prognozuoti nesiryšiu“, – sakė pašnekovas.
O ir apie Roko „garantuotą“ vietą dvyliktuke kalbėti nenorėjo.
„Ne mano tai kompetencija, yra treneriai, kurie aukšto lygio. Jie spręs“, – užbaigė pokalbį Robertas Giedraitis.
