Šiemet Lietuva iškovojo tik dvejus medalius – jais gali džiaugtis U18 merginos, B diviziono finale įveikusios Baltarusiją ir iškovojusios ne tik aukso medalius, bet ir bilietą į A divizioną. Tuo metu U20 merginų rinktinė B diviziono kovoje dėl trečios vietos įveikė Rumuniją ir iškovojo bronzos medalius. Apie jaunimo rinktinių vasarą, įvykdytus tikslus ir perspektyvas savo įžvalgomis pasidalinti sutiko Sostinės krepšinio mokyklos (SKM) sporto konsultantas Rūtenis Paulauskas.
– Kaip vertinate 2018 metų jaunimo rinktinių rezultatus? Ar galima teigti, jog buvo išpildyti visi lūkesčiai? Ir kokių pasiekimų galima tikėtis kitais metais?
– Pirmiausia, aišku, kad dauguma iš Lietuvos jaunimo rinktinių laukia medalių ir to priežastis yra istorija bei tradicijos. Kaip jau klostosi nemažai metų, kad bet kurio amžiaus Lietuvos jaunimo rinktinė būna tarp favoritų Europoje, net ir pasaulyje. Tą rodo reitingai, kad esam stabiliausia ir inovatyviausia krepšininkų rengimo mokykla. Šiemet tų medalių nėra ir tai kai kam nusivylimas. Kitas dalykas, visi turbūt laukė žaidėjų individualių pasirodymų, kadangi kitose rinktinėse buvo vienas kitas žaidėjas, kuris buvo labai ryškus tarp kitų čempionato dalyvių.
– Šiais metais nė viena vaikinų jaunimo rinktinė neiškovojo medalių ir savo kovas baigė aštuntfinalyje arba ketvirtfinalyje. Ar tai tik atsitiktinumas, ar vertėtų sunerimti dėl jaunųjų krepšininkų ugdymo Lietuvoje?
– Į jaunimo rinktinių pasirodymus reikia žiūrėti atlaidžiau. Lietuva turbūt yra tarp tų šalių, kurios nuolat turi galimybę ir potencialą kautis dėl pačių aukščiausių apdovanojimų, o tas šalis galima suskirstyti į grupes.
Turkija, Ispanija, Serbija, Prancūzija ir Lietuva yra tos šalys, kurios kiekvienais metais į Europos čempionatus atveža po komandą, iš kurių yra tikimasi, kad laimės medalius. Kita grupė, kuri sakyčiau, yra toks viduriukas, tai Kroatija, Slovėnija, Izraelis, Italija, Rusija – jos gali būti ir tarp prizininkų ir gali kristi net į B divizioną.
Ir dar viena grupė, kaip Didžioji Britanija, Nyderlandai, Vokietija, Makedonija, kuri praktiškai niekada nepretenduoja į medalius ir balansuoja tarp A ir B diviziono.
Tad galima pasidžiaugti tuo stabilumu, pasigirti, kad nuolat turime galimybes būti tarp elito. Taip pat turime nepamiršti kiek pas mus gyventojų ir kokios demografinės tendencijos.
Mes, iš tikrųjų, kaip valstybė, negalime didžiuotis tokiais gyventojų skaičiais kaip Serbija, Prancūzija, Italija. Mūsų pasiekimai yra geri, o mūsų norai, kad mes visada norime medalių, ne visada sutampa su galimybėmis.
Dar vienas dalykas – mūsų visos rinktinės nepralaimėjo kažkam iš mano įvardintos trečiosios grupės. Mūsų rinktinės, beje, pralaimėjo po vienas, dvejas rungtynes turnyrų favoritams. Žinoma, tai buvo skaudūs pralaimėjimai, nes pralaimėta buvo pirmajame ar antrajame atkrintamųjų varžybų etape. Klausimas, vėlgi, ko pritrūko? Galbūt pritrūko sportinės sėkmės, bet kai trys komandos pralaimi, sakyčiau, kad gal net formavosi tam tikras psichologinis slėgis įrodyti, kad mums reikia atlošti prieš tai buvusių komandų nesėkmes ir su tuo nėra lengva susitvarkyti. klausimas – ar tai bus pamoka, ar tai praeis ir viskas pasimirš.
– Krepšinio rungtynėse yra svarbus ne tik fizinis pasirengimas, bet ir psichologinis nusiteikimas, kuris taip pat dažnai pakiša koją prieš stiprius varžovus. Ar galima teigti, jog išmokus dirbti su savo mintimis jaunieji krepšininkai pasiektų daug aukštesnių rezultatų?
– Čia nėra taip lengva, kaip kažkam gali atrodyti. Ypatingai, kai žiūrovai sėdi ir sako, kad reikėjo taip daryti ar reikėjo geriau nusiteikti. Žinokite, kad jaunųjų žmonių, paauglių, bręstančių vaikų psichikoje yra tam tikri jautrūs niuansai, kur aplinkinių kalbos, tėvų, trenerių norai nepavirsta tuo paprastu dalyku medaliais.
Iš kitos pusės, su tokiais žaidėjais yra pakankamai lengva dirbti, jie yra imlūs taktinei psichologinei pagalbai, kuri turėtų ateiti iš trenerių ir apie tai reikėtų ateityje pagalvoti. Rinktinės dėl medalių kaunasi jau, atrodo, antrą dešimtmetį, ir man teko su jaunimo rinktinėmis dirbti, bet kažkokių ekstra pagalbininkų nebūdavo, viską atlikdavo treneriai. Tačiau labai svarbu turėti psichologiškai stiprių žaidėjų – lyderių, kurie su tomis užduotimis susitvarkytų ir temptų sunkiais momentais paskui save kitus. Vėliau tokie žmonės išauga ir atsiskleidžia ir vyrų rinktinėse.
– O gal rinktinėms šalia trenerių ir viso kito personalo reiktų ir psichologo, kuris ruoštų žaidėjus varžyboms?
– Būtų gerai, kad kažkas pabandytų, bet šiai dienai mes to neturėjome ir kažin, ar turėsime. Ir klausimas, ar tai būtų naudinga.
– Jau nuo keturiolikos metų krepšininkai dalyvauja įvairiose pasiruošimo stovyklose ir projektuose kaip „Baltic Cup“, „Talentų U15 karta“, vyksta į tarptautinius turnyrus. Ką tai suteikia jaunimui? Ar galima teigti, jog tokie projektai prisideda prie jaunųjų krepšininkų ugdymo Lietuvoje ar tai tik laiko švaistymas?
– Visiškai pritariu, kad tai yra didelė pagalba mūsų rinktinėms ir tikrai ne laiko švaistymas, ir jeigu ne šitie projektai, rezultatai, galbūt, būtų žymiai blogesni. Žinoma, šiemet yra nuopuolis, bet manau, jog tai tik laikina. Ankstyvas krepšininkų įtraukimas yra naudingas, bet aš pabrėšiu, kad pas mus yra labai didelis trenerių sumanumas. Man tenka bendrauti su Lietuvos ir užsienio treneriais, tenka lankytis užsienio šalyse ir jie pastebi, kad mes turime puikią krepšinio mokyklą, mūsų šalyje krepšinio pamatai yra sudėti labai gerai. Vaikai moka daugybę dalykų, treneriai sugeba išreikalauti iš vaikų maksimumo ir komandinis žaidimas yra mūsų arkliukas. Na, norėtųsi, kad ir stiprių žaidėjų atsirastų šalia viso to, tada rinktinės tikrai galėtų kovoti ir dėl medalių, ir dėl čempionių vardų
– U18 vaikinai taip pat liko be medalių, tačiau iškovojo ne mažiau svarbų pasiekimą - bilietą į pasaulio čempionatą. Ko galima tikėtis iš jaunimo kitais metais ir kiek svarbus bilietas į pasaulio čempionatą?
– Visų pirma, tai yra svarbu, nes devyniolikmečiams bus dar viena vasara, kai jie turės galimybę pasigrumti aukščiausiame lygyje. Jie nepraleis vasaros pavieniui, atsiras dar didesnis motyvas sugrįžti į rinktinę ir kovoti. Visada taip būna, kad pasaulio čempionate būna nemažai komandų, kurios yra silpnesnės už Europos komandas. Tai liečia labiausiai Azijos, Afrikos šalis, bet tuo pačiu būna ir labai stiprių krepšinio mokyklų atstovų – Jungtinės Amerikos Valstijos (JAV), Kanada, Australija, kurios žaidžia itin kietą, atletišką krepšinį.
Kalbant apie medalius, dažniau didesnė galimybė juos iškovoti yra pasaulio čempionatuose nei Europos pirmenybėse. Linkiu, kad pasaulyje Lietuva būtų tarp prizininkų, kad būtume matomi ir girdimi.
– Į Europos, o ypač pasaulio čempionatus susirenka daug agentų. Šiuo metu yra daug kalbama apie juos, jų bendradarbiavimą su jaunimu, dažnai yra bandoma manipuliuoti ir jaunimas yra skatinamas išvykti žaisti į užsienio komandas. Ar Lietuvoje sąlygos yra pakankamai geros tobulėti ir kaip tokiose situacijose turėtų elgtis jaunieji krepšininkai?
– Manau, kad su kiekviena naujai augančia karta atsiranda naujos pamokos, taisyklės, žaidėjai labiau pradeda išmanyti vadybos klausimus. Jeigu seniau kažkoks agento pasiūlymas buvo priimamas kaip didžiausia palaima ir puolama ištiestomis rankomis, kad aš kažkur išvažiuosiu, tai dabar į tai žiūrima ramiai ir atsargiai. Aš manau, kad tėvai, treneriai ir patys vaikai tapo žymiai labiau išprusę, atsparesni ir atsirenka tai, kas yra geriausia.
– Vis dažniau Lietuvoje yra minimas moterų krepšinis. U18 merginos šiais metais iškovojo B diviziono Europos čempionato auksą, o U20 – B diviziono bronzą. Ar galima tikėtis, jog ateityje Lietuvos vardą krepšinyje garsins ne tik vyrai, bet ir moterys?
– Čia yra daug sudėtingesnis klausimas nei su vaikinais. Matydamas moterų krepšinio bėdas aš negalėčiau sakyti, kad šiais metais kažkas išsisprendė. Taip, į A divizioną sugrįžo dvi komandos ir treneriai Egidijus Ženevičius (U20) bei Dalius Ubartas (U18) atliko tikrai gerą darbą. Tos medžiagos ir žaidėjų daug nėra, nes konkurencijos merginų krepšinyje beveik nėra. Na, čia vėlgi, svarbu galvoti apie sistemą ir ją kurti, o mergaičių Moksleivių krepšinio lygoje (MKL) veikti yra labai daug ką.
– Ir visgi, kadangi esate treneris, ar galite įvardinti, ko labiausiai trūksta jaunimo rinktinėms, kad prisiminimuose liktų ne nusivylimas po pralaimėtų atkrintamųjų, bet puoštų medaliai?
– Aš manau, kad turime labai daug ką, tačiau reiktų daugiau tikėjimo, kad galime laimėti. To pavyzdys yra Kauno „Žalgiris“, kuris praėjusiais metais nuvertė kalnus. Trūksta vieno kito labai stipraus ir charizmatiško lyderio komandoje, kuriuos mes matome varžovų gretose. Jeigu būtume į rinktinę surinkę visus, kas U20 amžiaus grupėje buvo stipriausi, galbūt šiandien mes turėtume bent vieną medalį.
