Paskutinėmis rungtynių Klaipėdoje sekundėmis R.Seibutis ramiai leido baudų metimus į „Žalgirio“ krepšį.
Šaras, lyg pasiduodamas, nudelbė galvą žemyn, o atsistoję „Neptūno“ sirgaliai plojo.
„Neptūnas“ LKL sezono starte 73:64 patiesė čempioną „Žalgirį“. R.Seibutis prie pergalės pridėjo 11 taškų ir 14 naudingumo balų.
Tai kokia čia rinktinė, kai negali žaisti visi žaidėjai? Studentų, antroji rinktinė?
Tai nebuvo pačios geriausios jo sezono rungtynės. Anaiptol, Reno pataikė tik 2 metimus iš 9.
Tačiau patyręs rinktinės senbuvis atakavo drąsiai. Kai Axelis Toupane'as pirmojo kėlinio pabaigoje nebeišlindo iš tvirtos Laimono Kisieliaus užtvaros, R.Seibutis, kiek sudvejojęs, galop iššovė iš toli ir pasižymėjo tritaškiu.
To žudiko instinkto ar tigro akies, kaip interviu 24sek metu vėliau tą jausmą apibūdins R.Seibutis, jam labai trūko praėjusį sezoną Kauno „Žalgiryje“.
„Aš to nebijau. Aš tikiu, kad vis dar galiu tai daryti. Ir moku tai daryti. Kiek įmanoma stengiuosi tą išnaudoti ir savimi pasitikėti. Džiaugiuosi, kad ir manimi dar gali pasitikėti ir tiki. Man tai labai svarbu“, – pasakojo R.Seibutis, sezono pradžioje per 4 LKL rungtynes pataikęs tiek tritaškių (5), kiek įmetė per visą praėjusį sezoną Eurolygoje.
Po blankaus sezono Kaune paleistas į atvirus vandenis, R.Seibutis surado „Neptūno“ laivą.
Jame jis bando susigrąžinti tikėjimą savimi ir parodyti, kad dar turi parako. Kad dar gali vėl „kaifuoti“ Lietuvos rinktinėje, į kurią tikisi būti vėl iškviestas ateityje.
Tai turėtų nutikti jau labai greitai – per pirmąjį nacionalinių komandų langą lapkričio 23–26 dienomis, kai Lietuvos rinktinė be geriausių žaidėjų pradės pasirodymą 2019-ųjų pasaulio pirmenybių atrankoje.
Bet nuo 2010-ųjų tik du didžiuosius tarptautinius turnyrus praleidęs R.Seibutis įsivaizduoja ne tokią rinktinę.
Tos emocijos buvo kažkiek kitokios, tačiau stengiausi jas vyti į šalį, kad kuo geriau sužaisčiau už komandą, kurioje žaidžiu šiemet.
„Aišku, blogai. Tai kokia čia rinktinė, kai negali žaisti visi žaidėjai? – FIBA langų sistemą vertino R.Seibutis, sezono pradžioje renkantis vid. po 14 taškų ir 16,8 naudingumo balo. – Turi stengtis pasiekti geriausių rezultatų esant geriausios sudėties. Ir tada aiškintis, ar gali vadintis geriausiu. O čia... Nežinau, kaip tada pavadinti tokią rinktinę: studentų rinktinė? Antroji rinktinė?“
Išsamus 24sek pokalbis su R.Seibučiu – apie sezono startą „Neptūne“, neeilinę akistatą su „Žalgiriu“, asmeninius iššūkius ir nacionalinę komandą.
– Renaldai, ėjote į mūšį su „Žalgiriu“ be dviejų svarbių rotacijos žaidėjų – Tomo Delininkaičio ir Mindaugo Kačino, bet vis tiek nugalėjote čempionus. Kaip pavyko?
– Su tokia komanda reikia atiduoti visas jėgas. Reikia ir sėkmės, ir gero žaidimo visas 40 minučių. Stiprios kovos. Meluočiau sakydamas, kad pergalė nesaldi. Kiekvienam malonu laimėti prieš čempioną.
– Šarūnas Jasikevičius jau ne sykį nerimavo dėl žalgiriečių augimo skausmų. „Žalgiriui“ sezonas prasideda ne su pirmosiomis LKL kovomis, bet Eurolyga. Galbūt čia ir tikėjotės „pagauti“ čempionus?
– Nelabai kreipėme dėmesį į jų reikalus. Ne pačios geriausios formos „Žalgiris“ vis tiek favoritas. Ėjome į rungtynes nusiteikę kovingai. Žinojome, kad, norėdami laimėti, turime atiduoti visas jėgas. Labai džiaugiuosi, kad pavyko.
– Prieš tris mėnesius pats su žalgiriečiais šventėte triumfą LKL čempionate, o dabar daugumai bendražygių metėte iššūkį kaip kitos komandos žaidėjas. Koks jausmas?
– Keista, keista... Labai keista. Bet turbūt natūralu, kai komandoje praleidi kelerius metus ir staiga žaidi prieš ją.
Tos emocijos buvo kažkiek kitokios, tačiau stengiausi jas vyti į šalį, kad kuo geriau sužaisčiau už komandą, kurioje žaidžiu šiemet. Atiduoti visas jėgas ir stengtis padėti. Tos rungtynės pavyko visai neblogai ir tuo džiaugiuosi.
– „Žalgiris“ yra komanda, kuri kaskart turi įrodyti, kodėl yra čempionė. „Neptūnas“ – klubas, kuris tam čempionui meta iššūkį. Ar labai jaučiasi, kad dabar esate kitoje barikadų pusėje?
– Taip ir jaučiasi, kad vietoj favoritų tampi tuo, kuris meta iššūkį. Stengiesi gerai sužaisti ir labai labai sunkiai iškovoti tą pergalę. „Žalgiris“ nedovanoja klaidų, kad ir kokios sportinės formos bebūtų. Tą žinodami, mes ar kitos panašios komandos stengiasi išvengti duobių ir tikisi sėkmės. Tada susideda viskas. Yra daug smulkių detalių, kurios labai svarbios.
– Turbūt Antanas Kavaliauskas arba Robertas Javtokas dėl „Neptūno“ marškinėlių jums turėjo ne vieną repliką?
– Prieš rungtynes nebendravome. Tiesiog susimojavome, pasisveikinome. Žinote, visi profesionalai – susikaupę, tad lįsti ar kažką nesinori. Pačiam irgi norisi susikaupti.
Bet visi suprantame, kad tai buvo istorija. Tai buvo tavo dalis. Tačiau gyvenimas tęsiasi. Natūralus procesas, kai turi kauptis rungtynėms ir žiūrėti, kad kuo geriau būtų tavo komandai.
Būtų neteisinga pradėti galvoti, kad esame labai geri, nes gali greitai nusvilti.
Po rungtynių tai taip – pasisveikinome. Labai nelindau į didelius pokalbius, nes jų laukė ilga kelionė. Bet mūsų santykiai išlikę geri. Viskas yra gerai. Tikrai nėra kažkokių nesutarimų.
– „Neptūno“ startas neblogas – keturios pergalės, be pralaimėjimų, patiestas „Žalgiris“. Gerai įsibėgėjate?
– Tai tik pradžia. Būtų neteisinga pradėti galvoti, kad esame labai geri, nes gali greitai nusvilti. Džiaugiamės esamu rezultatu, tačiau tai dar tik kelio pradžia.
Norėtųsi, kad taip toliau komanda puikiai sutartų, stengtųsi treniruotėse ir rungtynėse. Manau, viskas bus gerai. Svarbiausia, kad yra gera atmosfera, trenerių štabas. Darbinė atmosfera yra labai didelė dalis sėkmės.
Stengsimės ir toliau kovoti dėl pergalių, o tada žiūrėsime, kaip čia bus. Dar anksti kalbėti, tad nesinori kažko prognozuoti.
– Koks šį sezoną bus „Neptūno“ veidas?
– Mūsų stiprybė turi būti komandinė dvasia, kova, pagalba vieni kitiems. Taip pat – greitas puolimas, gera kibi gynyba. Viskas priklauso nuo to, kaip mes tą išpildysime. Turime tikrai gerų žaidėjų. Treneriai paruošę gerą planą. Tereikia viską išpildyti ir kiekvienose rungtynėse atiduoti save. Labai tikiuosi, kad viskas bus taip ir toliau.
– Atėjęs į „Neptūną“ minėjote, kad treneris Maksvytis buvo viena priežasčių, kodėl atvykote į Klaipėdą. Dirbote su tokiais Lietuvos treneriais kaip Jonas Kazlauskas, Šarūnas Jasikevičius, Kęstutis Kemzūra, o ką savito turi Kazys Maksvytis?
– Iš tikrųjų, treneris Maksvytis turbūt buvo didžiausia priežastis, kodėl pasirinkau „Neptūną“. Tikrai nenusivyliau – to ir tikėjausi atvykdamas.
Tai treneris, kuris žino, ko nori. Jis emocionalus, ambicingas. Aš irgi vis dar noriu tobulėti, išnaudoti savo stipriąsias puses. Manau, kad treneris tą puikiai sugeba, silpnąsias paversdamas kiek įmanoma stipresnėmis. Kol kas esu labai patenkintas.
– Treneris Maksvytis yra minėjęs, kad norėtų treniruoti „Žalgirį“, Lietuvos rinktinę. Kaip dirbęs su garsiais treneriais, ar jame matote tokį potencialą?
– Rezultatai patys kalba už save. Jau ne pirmi metai, kai jis pasiekė daug su komandomis, iš kurių prieš sezoną tiek niekas nelaukė.
Manau, jo potencialas yra tikrai didelis. Aš tikiu, kad tik laikas parodys, kada, kas ir kaip. Treneriui to ir linkėčiau, kad vieną dieną būtų ten, kur jis nori būti.
– Taip pat sakėte, kad „Neptūne“ darysite viską, ko iš jūsų prašys treneris. O ko iš jūsų paprastai prašo Kazys Maksvytis?
– Kad gerai žaisčiau (juokiasi). Kiek įmanoma būti savimi, turėti savo vaidmenį komandoje.
Gaila, kad šiemet nelabai pavyko Lietuvai su rezultatu. Tačiau manau, kad potencialas yra labai didelis.
Šiemet turiu daugiau laisvės puolime nei pernai. Yra tų sistemų, kurios tinka vieniems, bet netinka kitiems. Reikia tą atrasti ir prisitaikyti.
Turiu gerai gintis, gerai pulti ir savo sukauptą patirtį panaudoti rungtynėse. Tą ir stengiuosi daryti. Kiekvienų rungtynių scenarijai ir užduotys skiriasi, bet svarbiausia būti savimi ir parodyti tai, ką geriausiai moku.
– „Žalgiryje“ jums nebuvo braižomi deriniai, o „Neptūne“ esate vienas svarbiausių žaidėjų aikštėje. Ar reikėjo persiorientuoti prie naujo vaidmens?
– Reikia laiko, kad grįžtų tie pojūčiai ir ritmas. Bet tai natūralu.
Esu žaidęs komandose, kuriose reikėdavo imtis iniciatyvos puolime. Aš to nebijau. Aš tikiu, kad vis dar galiu tai daryti. Ir moku tai daryti. Kiek įmanoma stengiuosi tą išnaudoti ir savimi pasitikėti. Džiaugiuosi, kad ir manimi dar gali pasitikėti ir tiki. Man tai labai svarbu.
– Jūsų vasaros įprastai buvo sudėliotos su Lietuvos rinktine. Šiemet, tik antrą per aštuonias pastarąsias vasaras, sutarėte su treneriu, kad nevyksite į Europos čempionatą. Kaip praėjo neįprasta vasara be rinktinės?
– Ir gerai, ir blogai. Gerai tai, kad pailsėjau, išsigydžiau smulkias traumas, kurios buvo tapusios kankinančiomis. Bet labai keista ir gaila, kad rinktinė...
Tos emocijos, tas darbas, kurį atlieki dėl savo šalies, man yra labai svarbu. Tikiuosi, kad dar irgi bus labai svarbu.
Gaila, kad šiemet nelabai pavyko Lietuvai su rezultatu. Tačiau manau, kad potencialas yra labai didelis. Tikiu, kad rezultatai dar bus geri ateityje.
– Esate emocingas krepšininkas. Ar toks pat emocingas esate ir žiūrovas?
– Teko įvairiai stebėti rinktinę. Treniruočių sezonas jau buvo prasidėjęs, tad žiūrėjome rungtynes ir su komandos draugais, ir su šeima žiūrėjau.
Esu emocionalus žiūrovas, tai taip ir žiūrėdavau. Ką sakydavau, nesakysiu... (juokiasi) Kai gerai sekasi, tai labai džiaugiuosi. Kai ne taip sekasi, išgyvenu. Tai natūralu. Manau, kiekvienam lietuviui tai jautrus klausimas.
– Renaldai, sezonui ruošėtės Dalase. Kaip pavyko išsivalyti senas žaizdas ir pasistiebti naujam sezonui?
– Mano agentas yra iš Dalaso. Taip pat turiu draugų ir trenerių, su kuriais dirbau dar iki „Dallas Mavericks“. Tai žmonės, kurie man padėdavo sustiprėti, pasiruošti sezonams. Važiavau į Dalasą, nes ten yra idealios gyvenimo ir sporto sąlygos. Reikėjo tik susidėlioti prioritetus ir iš širdies padirbėti, atgauti tą tigro akį.
Labai džiaugiuosi. Mėnesį laiko buvau išvykęs ir turėjau galimybę nuoširdžiai daug ir stipriai padirbėti. Atsigauti ir fiziškai, ir emociškai. Labai tikiuosi, kad tai padės naujame sezone.
– Gal jau teko su treneriu Dainiumi Adomaičiu kalbėti apie FIBA langus ir galimybę sugrįžti į rinktinę rudenį?
– Kol kas visiškai nieko. Teko tik girdėti. Bet tai tik labiau kalbama. Dar pats nelabai gilinausi, kokie tie langai ir kas čia vyks. Įdomu. Man tai pirmą kartą. Yra tekę per televizorių žiūrėti, kai buvau mažesnis ir kai rinktinė žaidė tokius langus (2002 m. – aut past.). O dalyvauti tokiame dalyke – ne. Net nežinau, ką ir pasakyti, nes nelabai įsivaizduoju, kaip čia kas vyks.
– Kaip vertinate naują FIBA sistemą?
– Aišku, blogai. Tai kokia čia rinktinė, kai negali žaisti visi žaidėjai? Tada jos negalima vadinti rinktine, nes joje turi rungtyniauti tuo metu geriausi žaidėjai. Atstovauti savo šaliai ir būti šalies veidu.
Turi stengtis pasiekti geriausių rezultatų esant geriausios sudėties. Ir tada aiškintis, ar gali vadintis geriausiu. O čia... Nežinau, kaip tada pavadinti tokią rinktinę: studentų rinktinė? Antroji rinktinė?
Aišku, nesu aš koks ekspertas. Tas peripetijas turi išspręsti pačios organizacijos, o mes galime tik stebėti iš šalies. Nuomonę pareiškė jau ne vienas, bet ar jos kažką reiškia, nežinau. Kaip bus, taip bus, bet žaidėjai turbūt didelės įtakos nepadarys.
– Koks žaidėjams būtų idealus variantas, kad būtų galima ir normaliai žaisti klubiniame sezone, ir pasižaisti rinktinėje, ir pailsėti?
– Tai taip ir matau idealų variantą: ir pasižaidi, ir rinktinei atstovauji, ir pailsi (juokiasi).
Gal sutrumpint sezoną? (juokiasi). Nežinau... Nežinau, reikia čia žmonių, kurie tuo užsiima. Mes esame žaidėjai ir stengiamės prisitaikyti prie mums suteiktų sąlygų. Vieniems pavyksta geriau, kitiems blogiau. Bet rinktinė... Aš kaifuodavau rinktinėje. Atstovavimas rinktinei man yra didžiausia garbė. Labai geri prisiminimai.
