Lietuva yra praėjusi daug aršių mūšių su Serbija.
Domantas Sabonis dar nebuvo gimęs, kai jo tėvas keikėsi garsiame 1995 metų Europos čempionato finale su tuometine Jugoslavija – tada Arvydui Saboniui išsibaudavus Lietuvos rinktinė grasino palikti aikštę, bet galiausiai sugrįžo, kai Šarūną Marčiulionį įkalbėjo Aleksandas Džordževičius – tai jis, dabartinis Serbijos rinktinės treneris, tada paliko lietuvius su ašaromis ir sidabru, įmetęs 41 tašką.
Tuomet atrodė, kad serbai yra nenugalimi. Po 1995 metų Europos čempionato aukso, sekė 1996 metų olimpinis sidabras, 1997 metų Europos auksas, 1998 metų pasaulio pirmenybių auksas. Vlade Divaco, Predrago Danilovičiaus, A.Džordževičiaus karta atrodė neįveikiama, o žvaigždynai – neišsenkami, net ir išsilaisvinus nuo serbų kitoms balkanų tautoms.
Tačiau 2000 metų Sidnėjaus olimpinėse žaidynėse įvyko lūžis, kai Gintaras Einikis sužaidė dieviškas rungtynes, pelnė 26 taškus, Šarūnas Jasikevičius įmetė 18, R.Šiškauskas – 9, o Jono Kazlausko kariauna 76:63 patiesė serbus ketvirtfinalyje, nepaisant Predrago Stojakovičiaus (20 ir Dejano Bodirogos (14) pastangų.
R.Šiškauskas buvo visur praeinantis vikingas per 2003 metų Europos čempionato Švedijoje ketvirtfinalį, pelnęs 27 taškus ir padėjęs Lietuvos komandai 98:82 perplaukti per Serbijos ir Juodkalnijos rinktinę, o paskui nukeliauti ant auksinės pakylos.
Jono Mačiulio 20 taškų mažai guodė prieš dešimt metų, kai pralaimėjimu Serbijai (79:89) lietuviai baigė vieną liūdniausių Europos čempionatų, o po mačo su serbais Katovicuose atsistatydino Ramūnas Butautas.
Užtat po metų išmušė keršto valanda. Pasaulio čempionato mūšyje dėl bronzos Linas Kleiza sumetė 33 taškus, Mantas Kalnietis – 14, o lietuviai nustūmė serbus nuo bronzinės pakylos 99:89. Tada Stambule žaidė keturi dabartiniai mūsų rinktinės žaidėjai: M.Kalnietis, J.Mačiulis, Renaldas Seibutis ir Paulius Jankūnas. Iš tuometinės serbų komandos, kurios žaidėjai nuoskaudą po mažojo finalo liejo tame pačiame Stambulo naktiniame klube, kuriame šventė lietuviai, liko Milošas Teodošičius ir Nemanja Bjelica.
2013 metais Europos pirmenybių starte Lietuvos rinktinė pralaimėjo atkaklų mūšį serbams, bet išsikapsčiusi iš grupės nužygiavo iki sidabro.
Pastaroji itin svarbi akistata vyko prieš ketverius metus, kai Lietuva susikirto su Serbija 2015 metų Europos čempionato pusfinalyje. Nervų kare tada Jonas Valančiūnas įmetė 15, Mindaugas Kuzminskas ir Renaldas Seibutis po 13, Mantas Kalnietis įmetė 12 taškų ir atliko 9 rezultatyvius perdavimus, o serbus 67:64 palaužę lietuviai ne tik pasiekė finalą, bet ir taip užsitikrino bilietą į olimpines žaidynes.
Kitu keliu ten patekę serbai iškovojo olimpinį sidabrą Rio de Žaneire, tapo Europos vicečempionais 2017 metais Stambule ir tarsi vėl iškilo aukščiau kitų Europos krepšinio tautų.
Apie tarpusavio akistatas su serbais ir jo paties vaidmenį rinktinėje prieš kontrolines rungtynes Belgrade 24sek kalbėjosi su R.Šiškausku, nuo 2017 metų užimančio Dainiaus Adomaičio asistento pareigas mūsų šalies rinktinėje.
– Ramūnai, kuri dvikova su serbais yra įsimintiniausia?
– Galbūt tokios būtų dvi. Pirma – Sidnėjuje. Aš dar nežaidžiau, kai Lietuvai sunkiai eidavosi kovos su Jugoslavija. Ilgai nepavykdavo jos nugalėti.
Sidnėjuje buvo pirmas kartas, kai po daug metų mes nugalėjome juos ketvirtfinalyje.
O tada 2003 metų Europos čempionatas ir vėl pergalė prieš juos ketvirtfinalyje.
– Tada Švedijoje įmetėte 27 taškus į serbų krepšį.
– Taip, asmeniškai tos rungtynės susiklostė gerai, bet svarbiau buvo komandinė pergalė. Sidnėjuje mano vaidmuo dar nebuvo itin ryškus, bet pergale džiaugiausi ne mažiau. Kovinė dvasia buvo labai aukštai.
– Nelemtas 1995 metų Europos čempionato finalas, kurį tikriausiai būdamas 17-18 metų dar stebėjote per televizorių – ar ir jums atrodė, kad teisėjas atėmė iš mūsų auksą?
– Reikėtų peržiūrėti tas rungtynes vėl – daug metų praėjo.
Tuo metu visiems teisėjavimas atrodė vienaip, nes finalas buvo labai skausmingas – šansai laimėti buvo geri.
– Ar tas krepšinis, kurį esame įpratę vadinti jugoslavišku, iki šiol yra kitoks – daugiau vaidybos, daugiau provokacijų?
– Be abejo. Visais laikais ta mokykla matėsi – žiūrint bendrai komandą ir stebint žaidėjus asmeniškai klubuose. Jų krepšinio mokyklos elementai stipriai jaučiasi.
Žaidimas kažkiek nešvarus, yra ir vaidybos. Tačiau tai matyt yra jų kraujyje.
– Pačiam teko ne vieną sezoną Maskvos CSKA klube žaisti su Milošu Teodošičiumi, kuris ir dabar turbūt bus vienas Serbijos rinktinės lyderių. Vienas trenerių apie jį man yra sakęs, kad esą nematė daugiau rūkančio žaidėjo kaip M.Teodošičius. Ar jis galėjo pasiekti daugiau, jei ne žalingi įpročiai?
– Jo užklasinės veiklos tiksliai nežinau, nors dėl rūkymo esu girdėjęs (šypsosi).
Kita vertus, jis nėra vienintelis rūkantis krepšininkas.
Manau, kad jis tikrai talento turi labai daug. Kas būtų, jei įdėtų daugiau darbo?
Vis dėlto matėsi, kad kartais per treniruotes jis dirbdavo kaip jam tą dieną norisi – kartais gali padirbėti, bet negalima sakyti, kad jis būtų persistengęs. Tai tikrai ne tas žaidėjas, kuris po treniruočių kažką darytų papildomai. Ką gi, tai kiekvieno asmeninis reikalas.
– Serbijoje kyla didelės viltys dėl šio pasaulio čempionato. Amerikiečių daug žvaigždžių į Kiniją neatvyks, o serbai jau regi savo rinktinę finale su JAV. Ar iš tiesų serbai yra vieni iš dviejų pasaulio čempionato favoritų?
– Niekas nesiginčys, kad jie surinko labai stiprią sudėtį. Jie tikrai yra vieni iš favoritų.
Tačiau krepšinyje labai sunku nuspėti. Taip, jie bus tarp favoritų, nes komandą turi gerą, bet tegu įrodo tai aikštėje.
– Pats esate rinktinės trenerių štabe nuo 2017 metų – ar jūsų pareigos kažkaip keičiasi?
– Visų liko daugmaž vienodos, kaip ir susirinkus pirmą kartą. Mūsų sprendimai, analizės, taktikos yra bendros. Niekas ir nesikeičia.
– Pats žaidėte lengvuoju puolėju – ar dabartinėje rinktinėje ši pozicija yra viena konkurencingiausių?
– Tikrai taip. Turime ne vieną žaidėją, kuris gali žaisti dvejose pozicijoje – trečio ir ketvirto numerių. Manau, kad tai viena iš stipriųjų mūsų pusių. Ne tik aukštaūgiai, bet ir lengvieji puolėjai labai stiprūs, nes turime ne tik ūgio, bet ir atletiškumo. Kuo daugiau universalių žaidėjų, kurie gali keisti pozicijas, tuo geriau.
– Sunkiuoju puolėju pratęs žaisti tik Paulius Jankūnas, nors rinktinėje bandomi ir Domantas Sabonis, Mindaugas Kuzminskas, Jonas Mačiulis. Kuris jų labiau tinka?
– Žiūrint koks varžovas. Kartais reikia prie jų taikytis ir geriau naudoti žemesnį penketą.
Kartais geriau patiems pabandyti išnaudoti pranašumą šioje pozicijoje. M.Kuzminskas, J.Mačiulis yra gana panašūs.
J.Mačiulis gal kiek stipresnis ir gali labiau pasistumdyti, jei varžovas kietesnis. M.Kuzminską galime išnaudoti labiau puolime – jis greitesnis.
Kartais ir Edgaras Ulanovas gali žaisti ketvirtoje pozicijoje.
– Ar ir jums atrodo, kad mūsų priekinė linija su Jonu Valančiūnu ir Domantu Saboniu turėtų būti viena stipriausių pasaulio čempionate?
– Be abejo. Tai juks du aukščiausio lygio žaidėjai. Būtų neprotinga jų neišnaudoti. Irgi bandysime tai padaryti. Po krepšiu turime jėgos ir ūgio – privalome tai išnaudoti.
– Kokie didžiausi iššūkiai pasitinkant trečią kontrolinį mačą iš devynių?
– Reikia daugiau kokybės. Buvo fizinis pasirengimas, paskui fizinių pratybų derinimas su krepšiniu. Dabar reikia daugiau laiko praleisti salėje, kad geriau suprastume vieną kitą aikštėje, kad pajaustume kokiu penketu parankiausia žaisti. Dabar nebereikia greičio ar raumenų. Reikia kokybės.
