Ramūnas Šiškauskas yra įsitikinęs, kad jeigu būtų užsispyręs ir kėlęs sau tikslą žaisti stipriausioje pasaulio lygoje NBA, jam tai būtų pavykę. Tačiau geriausiose Europos komandose žaidęs krepšininkas primena, kad tai ne visada baigiasi laimingai.
„Galbūt galėjau NBA pražaisti gal net pusę karjeros, bet būčiau ten vidutinis žaidėjas. O žaidžiant Europoje gali susidėti į lentyną ne vieną titulą. Dabar galiu pasakyti – laimėjau tą ir tą, žaidžiau ten ir ten. Kas yra geriau? Visų pinigų neuždirbsi. Gal geriau mažiau pinigų uždirbti ir turėti ryškius prisiminimus“, – skirtingą kelia NBA ir Europoje lygino R.Šiškauskas.
2007 metais su Maskvos CSKA ir 2008 metais su Atėnų „Panathinaikos“ klubais Eurolygą laimėjęs R.Šiškauskas Europą dar 2003 metais užkariavo su Lietuvos krepšinio rinktine. Dabar jis sugrįžo į nacionalinę komandą.
Dainius Adomaitis pakvietė tituluotą krepšininką į savo trenerių štabą ir R.Šiškauskas džiaugiasi naujomis pareigomis. Beveik metus kartu dirbanti komanda jau patyrė kartėlį iškritus Lietuvos rinktinei Europos čempionato aštuntfinalyje, tačiau pasaulio čempionato atranką pradėjo įtikinamomis pergalėmis prieš Kosovą ir Lenkiją.
Atviras pokalbis su R.Šiškausku – apie karjerą, šeimą ir Lietuvos krepšinio aktualijas.
– Ramūnai, kokie jūsų įspūdžiai apie Lietuvos rinktinę?
– Turėjome tik savaitėlę pasirengti toms dvejoms rungtynėms. Manau, kad pavyko viskas, ką planavome. Tik pirmųjų rungtynių pradžia buvo ne tokia, kokios norėjome. Visgi pasiekėme dvi pergales, bet tai tik pradžia – laukia ilgas kelias. Nėra ko džiūgauti. Reikia laukti kitų „langų“ ir dirbti.
– Benas Matkevičius atskleidė, kad treniruočių metu imitavote sirgalių triukšmą. Ar apskritai nuo to laiko, kai jūs žaidėte, ir dabar labai pasikeitė treniravimo metodai?
– Normalu, kad keičiasi. Po mano paskutinių sezonų nelabai kas pasikeitė, bet nuo tada, kai pradėjau žaisti – praėjo 20 metų – tai pasikeitė tikrai daug. Sportas ir technologijos tobulėja. Automatiškai keičiasi ir treniravimas. Viskas vyksta palaipsniui. Jeigu prieš 20 metų būčiau užmigęs ir dabar atsikėlęs, tai, matyt, nustebčiau: o kaip čia chebra viską daro (juokiasi). Bet aš pats dalyvavau visame šiame procese, tai jis manęs labai nebestebina.
– Kokia jūsų nuomonė apie FIBA langus, kurie kelia tiek daug diskusijų?
– Nėra reikalo kalbėti – patinka ar nepatinka – nes nieko nepakeisime. Prisitaikai ir dirbi. Tokia situacija. Kviečiame geriausius žaidėjus, kuriuos turime. Aš dar pats esu žaidęs tokia sistema. Iš žaidėjo pusės – tai nėra blogai, pakeiti aplinką. Per tą savaitę grįžti namo, pabūni, pasitreniruoji su chebra. Sužaidi svarbias rungtynes, bet man tai kaip žaidėjui būdavo smagu. Po to sistema pasikeitė.
– Jus į rinktinę dirbti pakvietė Dainius Adomaitis. Kokie pirmieji įspūdžiai iš jūsų bendro darbo?
– Komandoje yra labai svarbus ryšys ir pasitikėjimas vienas kitu. Tiek tarp trenerių, tiek tarp žaidėjų ir jų visų kartu. Tai vienas svarbiausių dalykų norint kartu kažką pasiekti. Aš tikrai nejaučiu jokios įtampos. Visas mūsų štabas ramiai dirba. Nebijome ko nors pasakyti ar padaryti. Jaučiuosi labai patogiai.
– Žaidėte krepšinį, praleidote laiko be jo ir sugrįžote kaip treneris. Kas pasikeitė?
– Buvo pertraukėlė. O į priekį veda emocijos. Jomis juk gyveni. Tas, kas tikrai myli sportą, žino, jog emocijos yra svarbiausios. Ne dėl to, kad užsidirbsi, nes gali taip ir nepapulti į tą aukščiausią lygį – svarbiausia yra meilė darbui. Tai – pagrindas.
– Ar jau pasimiršo tos nelemtos Europos čempionato rungtynės su Graikija?
– Iš esmės pasimiršo. Geresnis tas krepšininkas, kuris sugeba žvelgti į priekį ir neatsisukinėja atgal. Taip, pralaimėjimai – skaudūs. Tiek mums, žaidėjams ir sirgaliams. Bet laiko neatsuksi. Reikia ruoštis naujiems iššūkiams. Tos vasaros nesugrąžinsi.
– O ko, jūsų nuomone, mūsų rinktinė tose rungtynėse nepadarė? Ką mes turėtume iš to mačo išmokti?
– Nemanau, kad surastume vieną dalyką. Galbūt mes nenuteikėme komandos, kad tai tikrai stiprus priešininkas. Grupės pergalės nueina į praeitį ir viskas prasideda nuo nulio. Tai susideda iš visko. Taip nebūna – jei būtume darę taip, tai būtume laimėję. Galbūt įtampa davė savo. Mums ir pačiose pirmose rungtynėse su Gruzija buvo sunku, o čia vėl buvo pirmosios – atkrintamųjų rungtynės. Visi žino – jeigu praloši – viskas.
– Galbūt jums jau kyla noras padirbti ir klube ar sulaukėte kokių nors pasiūlymų?
Turiu darbą – esu vairuotojas. Vežioju savo vaikus.
– Ne, pasiūlymų nebuvo. Ir aš apie tai negalvoju. Man dabar labai smagu būti su rinktine. Turiu laiko šeimai. Kol kas apie klubą tikrai negalvoju ir nepulsiu ieškoti darbo.
– Ar jūsų darbas rinktinėje yra vienintelis ar dar turite kokią kitą veiklą?
– Turiu darbą – esu vairuotojas. Vežioju savo vaikus. Tai atima daug laiko – į mokyklą, į darželį, į būrelius. Reikia ir savo reikalus sutvarkyti, tai tos dienos labai greitai pralekia. Iš vienos pusės – daug savo laiko praleidi, bet, kita vertus, ir veždamas su jais bendrauji. Nesinori ryte išleisti ir vakare tik pamatyti ir labanakt. Kol nedirbu nuo 8 iki 17, reikia skirti laiko šeimai.
– Vilniaus „Lietuvos ryte“ įvyko nemažai permainų. Kaip jas vertina viena iš klubo ikonų?
Gal nesu ikona. Nemanau, kad aš kuo nors išskirtinis.
– Gal nesu ikona. Nemanau, kad aš kuo nors išskirtinis. O permainos kartais yra neišvengiamos. Kai matai, kad rezultatai netenkina nei vadovų, nei sirgalių. Tai normalus procesas. Negalima čia jų nei gerai, nei blogai vertinti. Bet aš domiuosi, skaitau naujienas. Man įdomu ir norisi, kad komanda laimėtų. Tačiau, kai joje nedirbi, negali dėl jos verkti kampe, nes turi savo gyvenimą. Iš tų, kurie dabar žaidžia, kartu rungtyniavome tik su Mindaugu Lukauskiu. Aišku, pažįstu trenerius, bet tas klubas labai pasikeitęs. Išlikęs tik pavadinimas komandos, kurioje aš žaidžiau.
– Esate tituluotas krepšininkas. Žaidėte laiminčiose komandoje – CSKA, „Panathinaikos“, Lietuvos rinktinėje 2003 metais. Ramūno Šiškausko receptas – kokia turi būti komanda, kad ji laimėtų?
– Visų pirma, labai sunku pirmais metais surinkus komandą laimėti. Turi būti branduolys ir susižaidimas. Taip pat turi būti derinys tarp jaunų ir patyrusių žaidėjų. Gera atmosfera komandoje. Tai labai daug prideda. Ir noras, atsidavimas. Dabar komandose yra daug legionierių. Kiek jiems svarbios Lietuvos čempionato rungtynės? Sunku pasakyti. Tik lietuviai supranta, ką reiškia, kai žaidžia „Žalgiris“ ir „Lietuvos rytas“. Tai tas pasiaukojimas kartais duoda daugiau nei meistriškumas. Manau, kad puikus pavyzdys Lietuvos ir Lenkijos rungtynės. Kai kurie tiesiai šviesiai nurašinėjo lietuvius. Prašau – kaip jie aikštėje kovėsi, griuvo dėl kiekvieno kamuolio. Žiūrovai puikiai mato, kai žaidėjai stengiasi.
Pasiaukojimas kartais duoda daugiau nei meistriškumas.
– Federacija paskelbė karą krepšinio agentams. Kokia jūsų nuomonė apie tai?
– Aš būčiau linkęs labiau pritarti federacijai. Aš pats pirmą kartą sutartį su agentu pasirašiau, kai man buvo 21-eri. Ir aš to visai nesigailiu. Nėra ko slėpti – agentas nori užsidirbti. Kuo daugiau žaidėjų turi, tuo daugiau uždirba. Nemanau, kad agentui svarbiausias klausimas – kur bus tas žaidėjas vėliau? Manau, kad 15-metį įkalbėti kažkur važiuoti nėra labai gerai. Agentai ir tėvams visko prišneka. Manau, kad žaidėjas gali puikiai tobulėti ir Lietuvoje. Nebūtinai iš karto „Žalgiryje“ ar „Lietuvos ryte“, bet kurioje LKL komandoje gauni žaidimo laiko. Gal žaidėjai per greitai susižavi dideliais vardais, bet paskui ten sėdi ant suolo ir netobulėja. Kiti 16-os išvažiuoja į „Real“ ar „Barcelona“. Ką ten veikti? Aš žaidžiau „Sakaluose“, kol atkreipiau „Lietuvos ryto“ dėmesį. Aš už tai, kad jauni žaidėjai žaistų Lietuvoje ir įrodytų savo vertę.
– Ar pamenate pirmąjį atlyginimą „Lietuvos ryte“ ir kaip jį išleidote?
– Kažko tokio ypatingo nebuvo. Labiau žinojimas, kad pats užsidirbi. Jau paskutiniais metais Kaišiadoryse šiek tiek mokėdavo. Į „Lietuvos rytą“ atėjus kažkoks efektas gal ir buvo, bet dabar iš to galima tik pasijuokti. Nemažai dabartinių žaidėjų visų pirma galvoja apie uždarbį, o paskui apie krepšinį.
Tačiau iš tiesų turi žaisti dėl malonumo. Tada didesnis šansas, kad ateis ir pinigai. Žinau, kad yra žaidėjų, kurie prašo duoti daug ir žada kažką parodyti, nors yra niekas.
Niekas tokiam nemokės. Pirmiausia, įrodyk, kad gali žaisti. Prisiskaito, kiek daug uždirba krepšininkai, ir nori būti krepšininkais. O kai neduoda, žaisti nebenori. Turi mylėti krepšinį. „Sakaluose“ aš uždirbau nemažai palyginus su paprastais žmonėmis. Bet buvo taip, kad kiti žaidėjai daugiau gavo, nors aš žaidžiau startiniame penkete. Bet nebuvo minties skųstis. Perėjus į „Lietuvos rytą“ buvo mintis „oho, dabar jau gerai“, bet tada nugirsti, kiek kiti gauna. Tada atrodo, kad ir aš galėčiau geriau.
Perėjus į „Lietuvos rytą“ buvo mintis „oo dabar jau gerai“, bet tada nugirsti kiek kiti gauna.
– Kokia jūsų nuomonė dėl Mindaugo Kuzminsko, kuris ilgai svarstė – grįžti į Europą ar laukti antro šanso NBA?
– Negaliu atsakyti už jį. Nežinau, ko jis nori. Galbūt NBA pabuvę žaidėjai, kai pamato tą virtuvę, tai ir nenori čia grįžti. Ten viskas idealu. Aišku, Europoje geriausi klubai irgi viską turi. Ar norisi rizikuoti ir sėdėti ant suolo? Ar tu nori žaisti ir laimėti? Visi žino, kad NBA yra verslas ir rizika. Gali būti geriausias ir nežaisti. Lietuviai pabūna pora metų ir grįžta. Manau, kad Mindaugas gali pasirašyti labai gerą sutartį Europoje. Bet jei jam norisi būti NBA, negali jo kaltinti.
Aš neišbandžiau NBA, bet jeigu man duotų pasirinkti dabar... Galėjau ten pražaisti gal pusę karjeros, bet žaidžiant Europoje gali susidėti į lentyną ne vieną titulą. Gali pasakyti – laimėjau tą ir tą, žaidžiau ten ir ten. Kas yra geriau? Visų pinigų neuždirbsi. Gal geriau mažiau pinigų uždirbti ir turėti prisiminimus. Aišku, gali papulti į NBA čempionų komandą, bet ten yra sunku.
– Ar jūs turėjote pasiūlymų išvykti į NBA?
– Jeigu būčiau užsispyręs ir tikrai norėjęs, tai galimybių buvo. Bet pasiūlymai buvo tokie labiau kalbų lygyje. Ir vėl nuo amžiaus priklauso – jeigu 23-ejų išvažiuoji ir pora sezonų ten pasėdi, grįžti ir gali daryti karjerą Europoje. Bet kai pasiūlymai ateina, kai tau jau yra 30 metų... Galvoji, kad prarasti tuos kelerius metus gal būtų neverta. Nusprendžiau likti ir nesigailiu.
