Pirmoje interviu dalyje R.Kurtinaitis pasakojo apie žingsnius futbolo legendos keliu, garsių trenerių pamokas ir bemieges naktis.
Antroje treneris atskleidžia savo vaikystės malonumus, žaidimą „Žalgiryje“ ir galimą sugrįžimą į Kauną.
„Kas žino, gal vėl grįšiu į „Žalgirį“. Ši komanda yra mano gimtoji. Visi su ja užaugome“, – sentimentų žalgiriečiams negailėjo R.Kurtinaitis.
Jis taip pat diskutavo apie Davido Blatto darbą Klivlende ir garsių žaidėjų sutramdymą.
– Ar jūs sekėte Davido Blatto karjerą „Cavaliers“ ekipoje?
– Žinoma. Europoje mes žinome, kad kartais yra sunku susikalbėti su žaidėjais, kurie turi pelningus kontraktus. Jie galvoja, kad yra svarbiausi šiame pasaulyje. NBA tai dar sudėtingiau. „Chimki“ žaidė turtingiausias žaidėjas – Keithas Langfordas. Jis buvo puikus žaidėjas, bet turėjome su juo atsisveikinti dėl jo charakterio. Tai sudėtinga asmenybė. Turėjau nupjauti komandos pirštą, kad nereiktų nupjauti galvos. Po jo išvykimo komanda pabudo ir mes laimėjome Europos taurę. K.Langfordas dabar žaidžia UNIKS.
– Manote, kad su tokiais pačiais sunkumais susidūrė ir D.Blattas?
– Davidas yra puikus diplomatas, kuris moka išklausyti žaidėjus. Pirmame savo sezone NBA jis pasirodė puikiai. „Cavaliers“ buvo arti čempionų titulo. Matyt, jiems pritrūko jėgų, nes „Warriors“ yra puiki komanda, o apie Klivlendo ekipą tai pasakyti sunku. Ir be LeBrono Jameso ten yra žaidėjų, kurie man kelia klausimų. Atrodo, kad trenerių štabas yra aklas.
– Ar Klivlendo klubo problema ta, kad jie nėra gera komanda?
– Negaliu taip tiksliai įvardinti, reikia ten pabūti. Tačiau mano nuomonė susiformavo iš to ką skaičiau – iš žaidėjų pareiškimų. Kai kurie iš jų prarado pasitikėjimą D.Blattu, nes jis nedrįso pasipriešinti LeBronui. Atrodo, kad buvo būtina su juo konfliktuoti bent kartą, kai jis neteisus.
– Ką tai reiškia?
– Aš tik perpasakojo žaidėjų mintis. Jie kalbėjo, kad analizių metu buvo akivaizdu, kad LeBronas nespėja grįžti į gynybą, tačiau treneris nei karto neatkreipė į tai dėmesio. Reikėjo daryti pakeitimus, parodyti, kad ir jis klysta. Kažkas keičiasi, bet LeBronas lieka ir tai yra klaida. Ir vėl – tyla. Taip žaidėjai ir praranda pasitikėjimą treneriu.
– Ką jūs darytumėte D.Blatto vietoje?
– Aš nebijočiau konfliktuoti su LeBronu, nepaisant jo didžiulės įtakos komandoje ir visoje lygoje. Jeigu žaidėjas yra neteisus, net jei jis ir LeBronas, aš negaliu jam to nepasakyti. Galbūt mane už tai atleistų. Tačiau kiekvienas atvejis yra skirtingas.
Aš už „Cavaliers“ sirgau vien dėl D.Blatto. Dabar, kai jis atleistas, man ši komanda nebesvarbi. Aš tikiu, kad su treneriu buvo pasielgta neteisingai.
– „Chimki“ šį sezoną taip pat turi žvaigždę – Aleksejų Švedą. Ką galite pasakyti apie jį?
– Aleksas yra labai malonus vyrukas. Tai, ką visi rašo apie jo atlyginimą, yra netiesa, nors jis iš tiesų daug uždirba. Taip jis automatiškai tampa lyderiu. Jam teko daug žiniasklaidos spaudimo. Pirmaisiais mėnesiais jam teko tai atlaikyti.
– Buvo sunku?
– Iš pradžių jis bandė savo lyderystę įrodyti individualiais veiksmais. Tačiau tai žlugdė mūsų komandinį žaidimą. Taip tarp mūsų atsirado konfliktai. Mums pavyko išsiaiškinti ir dabar jis žaidžia su komanda. Manau, kad dabar jis yra vienas iš geriausių žaidėjų Europoje.
– Pakeiskime temą. Esate sakęs, kad jūsų vaikystė jus suformavo.
– Charakteris yra formuojamas vaikystėje. Gyvenome kaime, nuosavame name. Iki Kauno centro – 45 minutės autobusu. Lietuvos standartais tai nemažas atstumas.
Augome aktyviai – žaidėme futbolą laukuose. Aplinkui būdavo daug karvių, o mes pykomės su jų šeimininkais. Prie medžio prisikabinę lanką žaisdavome krepšinį. Buvome pasivadinę „Žalgirio“ žaidėjų vardais. Aš buvau Vitoldas Masalskis.
Kartais nespėdavau į autobusą arba jis būdavo pilnas, tai tekdavo du kilometrus bėgti į mokyklą. Gera treniruotė.
Manau, kad man pasisekė, jog augau būtent taip – berniukai aktyviai užsiimdavo sportu. Tai buvo puiki patirtis prieš einant į krepšinio mokyklą.
– Tačiau buvo ir problemų.
– Namas turėjo krosnį, kurią reikėjo kurti dukart per dieną. Mano tėvai dirbo fabrike, išeidavo anksti. Man prieš išeinant į mokyklą reikėjo kurti krosnį. Reikėdavo atnešti vandens. Nešdavau du kibirus vienu metu, kad nereikėtų vaikščioti. Kartais nespėdavau į autobusą arba jis būdavo pilnas, tai tekdavo du kilometrus bėgti į mokyklą. Gera treniruotė.
Valgydavau aš normaliai. Nuo vaikystės mėgau daktarišką dešrą. Ir dabar, kai einu žvejoti, pasiimu česnakinės duonos ir dešros.
– Jūs jau treniravote jau dešimt klubų. Kodėl šiame sąraše nėra gimtojo „Žalgirio“?
– Žaidžiau jaunimo „Žalgiryje“ komandoje, kuri dalyvavo pasaulio čempionate Brazilijoje. Tada maniau, kad jau tikrai pateksiu į pagrindinę komandą, bet treneris Vladas Garastas nusprendė kitaip.
– O jūs užtrukote, kol patekote į komandą.
– Universitete nesimokiau, praleidinėjau pamokas ir mane išmetė. Mane pastebėjo A.Gomelskis, kuris pakvietė į CSKA. Iš ten jau grįžau į „Žalgirį“. Dabar noriu padėkoti V.Garastui, kad jis manęs tada nepakvietė. CSKA aš gavau žaisti, o „Žalgiryje“ jauni žaidėjai tada sėdėjo ant suolo.
– O kaip dėl treniravimo?
– Aš šią istoriją papasakojau, nes situacija yra panaši. Kažkada pasakiau, kad „Žalgirį“ treniruoti esu pasiruošęs, kad ir nemokamai. Kai buvau sporto ministras. komanda išgyveno sunkius laikus. Mačiau ir priežastį, kodėl taip yra. Pinigai buvo neteisingai naudojami. Žurnalistai paklausė, ką pakeistumėte „Žalgiryje“, kad ši komanda įveiktų krizę? – Vadovybę, atsakiau aš. Po šių žodžių ant manęs supyko.
Dabar klubo vadovai yra pasikeitę, tačiau juos vis dar smaugia skolos. Juos buvę žaidėjai tąso po teismus, todėl negalima normaliai komplektuoti komandos.
Jie pažadėjo mašiną, butą, rangą. Ir garantavo, kad žaisiu komandoje. Tačiau aš atsisakiau, nes mano širdis priklauso „Žalgiriui“.
Manau, kad gyvenimas sukasi ratu. Galbūt aš pasielgsiu taip pat kaip, kai buvau žaidėjas. Dabar aš vėl Maskvoje, tik ne CSKA, o „Chimki“ klube. Kas žino, gal vėl grįšiu į „Žalgirį“. Ši komanda yra mano gimtoji. Visi su ja užaugome.
– Jums CSKA 1982 metais siūlė pasilikti?
– Taip, A.Gomelskis siūlė. Jie pažadėjo mašiną, butą, rangą. Ir garantavo, kad žaisiu komandoje. Tačiau aš atsisakiau, nes mano širdis priklauso „Žalgiriui“.
– Jūs treniravote „Lietuvos rytą“. Jie aršūs varžovai, sirgaliai vieni kitiems padangas nuleidžia.
– Taip. Jie pagrindiniai varžovai Lietuvoje. Aišku, Kauno sirgaliai mus nušvilpdavo. Viskas gerai. Man tiesiog patinka dirbti. Dirbau Azerbaidžane, Lenkijoje, Ukrainoje. Aš vykčiau ir į Antarktidą, jeigu kas pakviestų.
– A.Sabonis yra sakęs, kad visada Maskvoje aplanko A.Gomelskio kapą. O jūs?
– Ne kartą tai esu daręs. Šįkart praleidau, bet manau, kad dar sugrįšiu ten. Kiekvienais metais sausio 18 dieną susirenkame jo vardo turnyrui. Niekada nepraleidžiame jo gimtadienio.
Šis vyras vaidino svarbų vaidmenį mano gyvenime. Jis buvo mano psichologas. Jeigu žaidėjas būdavo arogantiškas, jį kaipmat nuleisdavo ant žemės. Ir padėdavo, kai reikėdavo. Jis mus išmokė būti kariais. Taip, jo metodai buvo griežti, dabar aš jų negaliu naudoti, laikai pasikeitė.
Žaibo klausimai:
– Madride renkatės krepšinį ar futbolą?
– Futbolą.
– Lietuviškas ar čekiškas alus?
– Gal galima abu bokalus?
– Rokas ar popsas?
– Aišku, kad rokas!
– Kas buvo sunkiau – būti Lietuvos sporto ministru ar „Chimki“ treneriu?
– „Chimki“ treneriu.
– Kaunas ar Vilnius?
– Aišku, kad Kaunas!
