Sunkiausias Rimo Kurtinaičio karjeroje pusmetis specialistą išgręžė psichologiškai, tad ir grįžus į Lietuvą reikėjo atitinkamo laiko atsigauti, kol galva po etapo Maskvos srities „Chimki“ tapo švari.
„Po mėnesio pradėjau normaliai miegoti, kai viskas galvoje susinormalizavo. Buvo, kad miegi, bet kombinacijos – gynyba, puolimas ir visi kiti velniai – sukasi galvoje. Nėra taip paprasta sutvarkyti tą psichiką. Čia kai nueini pas gydytoją, o tau sako nesinervinti, gerti daug vandens, negalvoti, duoti 50 eurų ir eiti namo. Kaip užsimiršti? Nėra taip paprasta“, – 15min laidoje „PIKENROLAS“ kalbėjo Rimas Kurtinaitis.
2020-ųjų vasarą žaidėjų rinkoje Pamaskvės klubas padirbėjo iš peties – gelsvus ekipos marškinėlius įteikė ne vienam puikiai Europoje žinomam žaidėjui bei svajojo apie aukštumas abiejuose turnyruose, tačiau žemė iš po 61-erių stratego kojomis slysti ėmė dar net neišmetus pirmojo ginčo kamuolio.
Biurokratiniai sunkumai COVID-19 pandemijos akivaizdoje atgabenant legionierius į Rusiją, spragos į puolimą orientuotoje komandos komplektacijoje, dar spalį pradėję vėluoti atlyginimai, koronaviruso židinys rūbinėje ir pralaimėjimų virtinė, nusitvieskusi iki Eurolygos istorijoje dar nematytos 17 žymos.
Tiesa, rekordinės nesėkmių serijos atomazgą R.Kurtinaitis jau stebėjo per televizorių savo namuose Rokelių kaime. Treneris iš savo pareigų „Chimki“ buvo nušalintas po dvylikto pralaimėjimo, kuris klubui buvo didžiausias istorijoje.
Sausio 14-ąją dieną Kurčio auklėtiniai Stambule prieš „Anadolu Efes“ krito net 60:99, keturiais taškais „pagerinę“ 12 metų stovėjusį antirekordą prieš Atėnų „Panathinaikos“.
„Buvo daug praleistų skambučių. Bet ką aš galiu pasakyti? – apie žiniasklaidos dėmesį po atleidimo iš „Chimki“ 15min laidoje „PIKENROLAS“ kalbėjo R.Kurtinaitis. – Visiems įdomu. Kas įdomu? Kaip žmogus jaučiasi, kai artimasis numiršta? Ką ten pasakysi, juk visi žinome, kokie jausmai. Sezonas dėl daug skirtingų priežasčių buvo visiškai nevykęs. Kaip treneris, turiu prisiimti kaltę. Nors užkulisiuose buvo visko. Tai dalis trenerio gyvenimo, o aš į tai žiūriu filosofiškai – būna geri dešimtmečiai, būna ir blogi metai. Pastarąjį sezoną nurašau į blogus metus.“
Sezono metu ėmė kauptis skolos, kurios galiausiai pramušė „Chimki“ laivo dugną.
Daugelį metų įspūdingais finansiniais resursais, prie kurių rinkimo stipriai prisidėdavo ir R.Kurtinaitis, garsėjęs Pamaskvės klubas sezono metu stebėjo bėgančius žaidėjus, o šią vasarą nesugebėjo surinkti tinkamo biudžeto VTB Jungtinės lygos kovoms bei krito į žemesnį divizioną.
„Tokie pasakymai, kad „Chimki“ be manęs neišgyvens, vis nuskamba. Taip, aš ten padėjau, kur reikėjo. Vienu metu buvo sunku, tai važiavau į olimpinį komitetą pas prezidentą, taip pat važiavau į sporto komitetą ir pas gubernatorių. Kai mums buvo labai sunku finansiškai, visus apvažiavau. Dėl to mums pavyko susitarti su naujais rėmėjus ir pakelti klubą. Šiuose reikaluose dalyvavau, bet nenoriu sakyti, jog buvau pagrindinis. Tuo klausimu teisingai elgėsi klubas, nes tokiam darbui reikėjo asmenybės, kurią gerai žino. Mane Rusijoje labai gerai žino dar nuo tarybinių laikų. Kaip ir Arvydą Sabonį, Valdemarą Chomičių, Šarūną Marčiulionį. Žmones, kurie davė daug šaliai, Rusijoje garbina. Žmonėms, kuriems kažkur papulti būdavo sunku, aš ten sugebėdavau patekti, – sakė R.Kurtinaitis. – „Chimki“ išgyventi reikia dabar. Grąžinti skolas. Gal vieną sezoną atsitrauks ir sugrįš. Klubas turi gerą istoriją, gerus sirgalius, kurių dabar labai gaila.“
Nors Mytiščiuose nesėkmė vijo nesėkmę, tačiau R.Kurtinaitis pats iš savo posto nesitraukė.
Pirmiausia jis stebėjo, kaip namo buvo išsiųsti trys jo asistentai, o po mėnesio atleidimo lapelis įteiktas ir pačiam olimpiniam čempionui į rankas.
Kodėl po tokios gausybės pralaimėjimų treneris posto nepaliko savo noru?
„Daug kas susidėjo. Aš vis galvojau, kad mes išsikapanosime. Tas pasveiks, tas pasveiks... Nusipirkome Erricką McCollumą, tačiau jis negavo vizos. Vis laukėme, laukėme... Atrodė, jog pora rungtynių ir sugrįšime. Iki Naujųjų metų dar nebuvo taip blogai. Paslinkome į šoną VTB, nes matėme, jog dviejų zuikių vienu šūviu nenušausime. Bandėme koncentruotis į Eurolygą. Laukėme, bet nepavyko“, – sakė R.Kurtinaitis.
Šiais laikais treneriai neatsistatydina, ar tai būtų Rimas Kurtinaitis ir Eurolygoje dar nematytą nesėkmių seriją fiksuojanti „Chimki“, ar tai būtų Donaldas Kairys ir visuose frontuose daužytas Vilniaus „Rytas“.
Strategai laukia, kol klubai patys parodys duris. Tokiu atveju jie nelieka tuščiomis ir gauna didžiules pinigų sumas.
„Yra tarpusavio susitarimas. Galiu pasakyti, jog „Chimki“ vadovybė protingai ir realiai matė situaciją. Jie nėjo su nusiteikimu, jog jei pralaimėjai, vadinasi, kertam kirviu. Jie žiūri, mato ir supranta situaciją. Ir „Chimki“ direktorius Pavelas Astachovas, ir rėmėjai, kurių pavardžių nenoriu minėti, – jie išmano krepšinį ir žino, kur yra problemos. Deja, bet ką nors reikėjo daryti. Šis atleidimas man nebuvo toks skaudus. Kitaip nei pirmąjį kartą. Tuomet viskas buvo kontroliuojama ir viskas buvo gerai. Situacija buvo labai gera, pritrūko vienos pergalės, jog komanda pakliūtų į Eurolygos aštuntuką. Nuvažiavo į Bambergą ir pralaimėjo, nes ką Duško Ivanovičius pakeis komandoje per vieną dieną? Kartais trenerį atleidus įvyksta moralinis impulsas, o kartais ne. Tai yra loterija“, – sakė R.Kurtinaitis.
Galvą išsivalęs Kurtis vėl pasiruošęs kibti į darbus. Jis dar vasaros pradžioje turėjo pasiūlymų iš Kinijos ir Japonijos klubų, tačiau tai 61-erių specialisto nesugundė.
„Dirbti visada noriu. Aišku, kai dirbi ir dirbi, tai pavargsti, nes rungtynių daug, o skrydžiai yra tolimi. Bet kad dirbsiu toliau, tai neabejoju. Mano prioritetas yra Eurolyga ir Europos taurė. Vasaros pradžioje buvo pasiūlymų, tačiau jie nelabai gundančiai atrodė. Bet ką gali žinoti, sakysi, jog nežaisi su Aleksėjumi Švedu, o ateina laikas ir žaidi“, – Mariaus Grigonio pasakymą prisiminęs šyptelėjo R.Kurtinaitis.
Kiek šioje karjeros stadijoje triskart Europos taurės čempionui R.Kurtinaičiui yra svarbus finansinis aspektas?
„Visada norisi gauti atlygį už darbą, nes šis darbas nėra lengvas. Aš bandau paaiškinti savo žmonai ir kitiems žmonėms, jog kai kuriems krepšininkams šiaip sau už pabėgiojimą 200 milijonų niekas neduoda. Jei sargui tiek neduoda, vadinasi, yra priežastis, kodėl jiems moka tokius pinigus. Žinoma, kad man norisi atlygio. Kai pasieki aukštą meistriškumą, treniruoji gerus klubus, tai jie ir gerai moka. Lietuvoje gal kai kurie klubai turi kažkokių problemų, – dėstė R.Kurtinaitis. – Buvau minėjęs, jog savo laiku „Žalgiryje“ galėjau dirbti be atlyginimo. Jis man buvo toks svarbus. Dabar žmonės iš pensijos nelabai išgyvena. Norisi dirbti, kol gali, jog vėliau turėčiau orią senatvę. Vieni pasideda pinigus ir laiko iki mirties, kiti nusiperka jachtą ir tik vieną karta su ja paplaukia. Kažkam atrodo, jog oligarchai turi pinigų ir jiems nieko nereikia daryti. Taip nėra. Jie per dieną pralobsta, o vėliau per pora dienų gali prarasti penkis milijardus, jei akcijos nukrito. Pinigai yra sąlyginis dalykas. Šiandien yra, rytoj gal nebus. Bet ieškant klubo man labiau rūpi sportinė pusė.“
Naujos komandos paieškas specialistui galimai teks nukelti iki rudens pabaigos ar net pirmųjų žiemos mėnesių, kai situacija nepatenkinti klubai imsis pokyčių bei strategams rinkoje atsivers naujos darbo vietos.
„Žinoma, perimti komandą sezono metu nėra lengva, nes jei klubas keičia trenerį, vadinasi, komanda turi problemų. Nėra paprasta ją ištraukti iš problemų. Sunkus variantas. Geriau komandą turėti nuo pradžių, ją komplektuoti, žinoti, ko tu nori, o čia gauni, ką gauni. Bet pasirinkimo nėra. Žiūrėsime, kokie bus pasiūlymai“, – sakė R.Kurtinaitis.
Darbo pasiūlymo R.Kurtinaitis gali sulaukti jau artimiausiu metu, tačiau ne iš klubo.
Jau antradienį vyks Lietuvos krepšinio federacijos prezidento rinkimai, kuriuose kandidatuoja Ramūnas Butautas, Vydas Gedvilas ir Robertas Javtokas. Naujai iškeptas Arvydo Sabonio įpėdinis artimiausiu metu turėtų pristatyti ir naująjį rinktinės vairininką, kadangi jau lapkritį startuos pasaulio čempionato atranka.
„Nežinau, ar reikia tokios reklamos, bet galvoju, jog šiam darbui tinkamas yra Ramūnas Butautas, – apie savo favoritą LKF prezidento rinkimuose kalbėjo R.Kurtinaitis. – Jį pažįstu jau labai seniai, žinau jo vertybes, kultūrą ir supratimą. Jis būtų vienas iš priimtiniausių variantų. Nežinau, ar kas tuo pasikeis, jei Arvydas liks viceprezidentu. Bet jie žino, kur ir kas buvo ne taip padaryta. Įdirbis yra, tai gal tęstinumas ir būtų logiškas. Pažįstu gerai Vydą Gedvilą, jo komandoje yra Mindaugas Balčiūnas, kurį irgi pažįstu. Robertą pažįstu kaip žaidėją ir žmogų, mes bendraujame, bet ne taip artimai, kad pasakyčiau, kaip jis sugebėtų vadovauti. Bet ne šventieji puodus lipdo. Man taip pasakė tuometis premjeras Gediminas Vagnorius, kai pakvietė dirbti į Kūno kultūros ir sporto departamentą. Sakiau, jog moku pikenrolą ir moku mesti į krepšį, daugiau nieko, jis atsakė, kad ateisi ir išmoksi. Galbūt Robertas yra tuo atžvilgiu panašus. Juodasis arkliukas.“
Pagrindiniu favoritu tapti nacionalinės komandos strategu yra laikomas Kazys Maksvytis, kuris Arvydo Sabonio kvietimo sulaukė ir prieš pusantrų metų, tačiau tuomet jo neišleido Permės „Parma“.
Dar yra minimos Kęstučio Kemzūros, Dainiaus Adomaičio ir Šarūno Jasikevičiaus pavardės. Tiesa, pastarojo už rinktinės vairo išvysti artimiausiu metu nesitikima, kadangi jis rimtai pasinėręs į darbus Eurolygą laimėti siekiančioje „Barcelona“ ekipoje.
„Nenorėčiau stovėti eilėje. Visi žino mano charakterį ir norą laimėti. Jei ko nors reiks, paskambinkite ir kalbėsime. Taip ar ne, bus kitas klausimas. Žinau, ką aš galiu, nežinau, ką gali kiti, – dėstė R.Kurtinaitis. – Dabar iš trenerių reikalaujame nekelti balso ant vaiko, nepažeminti. Dar geresnis yra skandinaviškas variantas – jeigu vaikas geriau už kitus žaidžia laiko tenisą, jį pabara ir klausia, kaip dėl to jaučiasi kiti vaikučiai. Jeigu tokios yra realijos, tuomet mano laikas praėjo ir rinktinei netinku, nes aš noriu, kad rinktinė būtų komanda. Čia žaidžiama ne už pinigus, tai yra taikiu metu vykstantis karas. Tu gini savo šalį. Už mūsų stovi trys milijonai, kuriems tu nieko nepaaiškinsi. Pamenu, kai spauda kažkada pakritikavo žaidėją, o jis atšovė džiaugtis, kad iš viso atvažiavo į rinktinę. Aš tokių dalykų nesuprantu. Man tai skausminga, nes nuo 1992-ųjų metų pradėjome krepšinį su nuliniu biudžetu. Viską padarėme, užkėlėme kartelę, norėtųsi išlaikyti gerą startinę poziciją. Juk gali būti taip, kaip su futbolu. Niekada čia nepakilsime. Nėra paprasta. Žiūrėkite tendencijas – pralaimėjome čekams, slovėnams, atsiras tuoj kokie slovakai, gruzinai, o mes liksime su savo pasakojimais, jog esame krepšinio šalis.“
R.Kurtinaičio pavardė skambėdavo ir buvusiuose rinkimuose 2006-aisiais, 2012-aisiais ar 2016-aisiais, kai LKF ieškodavo rinktinei naujo trenerio.
Užkulisiuose buvo kalbama, jog rinktinės veteranų branduolys verčiau žaistų prie mažiau griežto stratego. Ar žaidėjai turi turėti žodį trenerio rinkimuose?
„Kaip žaidėjas gali ką nors spręsti? Gali su juo tartis. Mes tardavomės irgi su Vladu Garastu, kai dukart olimpinėse žaidynėse likome treti, o Europos čempionate iškovojome sidabrą. Bet mes visada jį ir jo sprendimus gerbėme. Darydavome taip, kaip sakydavo treneris, – mintimis dalijosi R.Kurtinaitis. – Jei taip daro LeBronas ar Magicas Johnsonas, jie gali rinktis komandą, nes ateis ir laimės. Nemanau, kad Lietuvoje turime tokio lygio žaidėjų, kurie rinktųsi, kas turi žaisti ar treniruoti. Jei taip norite, tai dėkite rezultatą ant stalo. Bet penkerius metus rezultato nėra. Komfortas nėra rezultatas.
Jei ateisiu į rinktinę, aš jau turėsiu savo sąlygas. Pasakysiu, kada atvažiuoti į treniruotę. Manęs nedomins, jei kas nors pavargo. Nenorime, tai nenorime. Žinoma, žaidėjų nėra per daug ir negalime jais mėtytis, bet turime įvesti tam tikrą tvarką. Man patiko, ką viename interviu sakė Dušanas Ivkovičius, jog serbai pagaliau persirgo ta liga ir suprato, jog ginti tėvynę yra svarbiau, nei klube uždirbti pinigus. Bet tam reikėjo 20 metų. Luka Dončičius man irgi yra pavyzdys. Kaip jis žaidžia bei apie kokį nuovargį jis kalba. Arba kaip buvo su Dirku Nowitzkiu, kuris iš savo pinigų mokėdavo 350 tūkst. siekiantį draudimą ir dešimt metų atstovavo rinktinei. Aš lygiuojuosi į šiuos žmones.“
Kaip žaidėjas – penkiskart SSRS čempionas (1982, 1983, 1985–1987 m.), olimpinių žaidynių (1988 m.) ir Europos pirmenybių (1985 m.) pirmos vietos nugalėtojas.
Kaip treneris – triskart Europos taurės (2009, 2012 ir 2015 m.) bei VTB Jungtinės lygos (2011 m.) čempionas.
Tai skambiausi R.Kurtinaičio karjeros pasiekimai.
Ar Lietuvos rinktinės trenerio postas nėra trūkstamas įrašas Rimo Kurtinaičio karjeroje?
„Aš CV nedarau. Gyvenau visą gyvenimą nuo blogo moksleivio, blogo studento, perėjau Sovietų Sąjungos armiją, iš kurios grįžau paprotintas tualetų plovimo ir gatvių šlavimo. Armijoje kaip ir krepšinyje, yra vadas ir yra kareiviai. Sau gyvenime prisistačiau uždavinių – kai kuriuos pasiekiau, o kai kurių ne. Bet man rinkti kažkokį CV... Galbūt Lietuvoje treneriams reikia pabūti rinktinėje, kad pasiruoštų šuoliui toliau. Nežinau. Jei eičiau į rinktinę, tai eičiau laimėti, – kalbėjo R.Kurtinaitis. – Nesiruošiu su niekuo draugauti. Pamenu, kai darėme rinktinėje anoniminį balsavimą, kurio būdu rinkome kapitoną, tai Jasikevičius gavo vos vieną balsą. Komanda išrinko Šiškauską. Kodėl? Nes Šaras atvažiuodavo laimėti, nebijodamas susipykti. Šis atsakymas parodo Šarūno tolimesnį kelią. Jis turėjo charakterį ir kaip žaidėjas, ir kaip treneris. Jis neperlenkia lazdos. Turi savo liniją ir pagal ją dirba kol kas pergalingai. Visi žaidėjai turėtų lygiuotis į jo charakterio bruožus ir kovingumą. Geras treneris bus tas, kuris laimės. O mes laukiame rinktinės pergalių.“
Visa 15min laida „PIKENROLAS“ su Rimu Kurtinaičiu:
